Gaila, bet Lietuvos Seimas nesugebėjo įgyvendinti tebegaliojančio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl deputatų, įtariamų sąmoningai bendradarbiavus su kitų valstybių spec. tarnybomis, mandatų patikrinimo. Seimo duomenų bazėje galima rasti projektą jį paskelbti nebegaliojančiu, bet iš tiesų jis galioja, ir vienas iš faktų, parodančių, kad šis įstatymas galioja ir teismai juo remiasi, yra 2002 m. sprendimas p. Prunskienės byloje. Teismas priėmė nagrinėti jos bylą būtent remdamasis tuo įstatymu, – jos bylą nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas, o ne Administracinis teismas. Seimas nesudarė specialios komisijos, kuri tirtų šiame įstatyme numatytą klausimą. Buvo sudaryta komisija, kurios uždavinys buvo nesusijęs su tuo įstatymu.
Skambiai buvo įvardinta reforma procesų, susijusių su liustracija, bet bent jau praktiškai naujovių šioje srityje nesimato. Iš tiesų, Liustracijos komisijai skirtas visuomeninis statusas, bet blogiausia yra ne tai, kad jos nariai negauna atlyginimo. Aš esu Liustracijos komisijos narys ir matau kitas ryškias problemas. Visų pirma, komisijai gali atstovauti tik komisijos nariai, tai reiškia, kad visus teisinius dokumentus, susijusius su teisminiais procesais, rengia ir atstovauja teismuose žmonės, kurie šį darbą atlieka po savo darbo, tuo laiku, kuris lieka jiems nuo jų nuolatinio darbo. Dabartiniai visi penki Liustracijos komisijos nariai turi kitus darbus. Sparčiau vykdyti darbą tiesiog nėra galimybių, nes komisijos nariai pakankamai daug laiko praleidžia teismuose. Įstatymai neleidžia netgi samdyti atstovo – advokato, kuris galėtų atstovauti tokiose bylose. Gerai, kad komisijoje yra du teisininkai, todėl mes dar galim kolegoms pagelbėti, bet jeigu atsitiktų taip, kad komisijoje nebūtų teisininkų, Liustracijos komisija atsidurtų gana keistoje situacijoje. Nėra normalu, kad žmonės, kurie su teismo procesu nėra susiję, turi eiti ginti sprendimą ir negali pasitelkti asmens, kuris turi teisinių žinių.
Dar vienas dalykas – Liustracijos komisijos techninis aptarnavimas. Tai pavesta darbo grupei, kurią formuoja VSD generalinis direktorius. Atrodytų viskas lyg ir neblogai, deja, yra pora problemų dėl to, kad šie žmonės yra VSD pareigūnai. Jie yra pavaldūs VSD direktoriui ir kitiems VSD aukštesniems pareigūnams. Jie nėra pavaldūs Liustracijos komisijai. Liustracijos komisija negali nei skatinti, nei bausti jų už gerą ar blogą darbą. Mes galim išsakyti tik savo pastabas, tikėdamiesi geros valios. Liustracijos komisija yra palikta be priemonių, kuriomis ji galėtų paveikti darbo rezultatus. Archyvų medžiagą renka iš esmės darbo grupės nariai. Visiškai nekalbėdamas apie konkrečius dalykus, norėčiau pasakyti politikos klasiko žodžiais: kas galėtų paneigti, kad tiems pareigūnams kas nors nedaro įtakos, kad jie apie tam tikrus asmenis surinktų visą medžiagą, o apie kai kuriuos pasakytų, kad nieko nerado. Tikiu, kad taip nėra, bet be tikėjimo teisiniuose reikaluose turėtų būti ir tam tikri saugikliai, tam tikros garantijos.
Toliau iš tos reformos, kuri buvo taip išviešinta, kliūva komisijos formavimo principai. Būtų suprantama ir teisinga, jeigu komisiją formuotų aukštesnės politinės institucijos, negu yra dabar, kuomet komisiją skiria VSD generalinis direktorius, pritarus Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Nepateisinama, kad daugumą narių pagal projektą siūloma skirti iš valdančiosios daugumos. Kas gali paneigti, kad tokia komisija nebus šališka, kad jinai tų politinių jėgų, kurios ją skiria, atžvilgiu nebus palankesnė. Man regis, reikėtų numatyti tokią komisijos formavimo tvarką, kuri leistų išvengti galimybių manipuliuoti jos sudėtimi. Pvz., vieną narį galėtų skirti valdančiosios daugumos atstovai, pvz., Seimo pirmininkas; kitą galėtų skirti prezidentas ir, tarkim, generalinis prokuroras arba VSD direktorius. Tai jau būtų bent šioks toks išskaidymas, kuris leistų išvengti galimybės darbo grupei tapti politiškai įtakojama.
Nors nesinorėtų kartoti, kas jau ne kartą buvo minima, bet norėčiau dar atkreipti dėmesį į tai, į ką atkreipia dėmesį Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas: kad duomenys, kurie yra susiję su neteisėta KGB veikla, yra ne tik apie asmenis, kurie bendradarbiavo su šita institucija arba kažkaip kitaip su ja veikė, bet yra ir apie asmenis, kurie nuo jos nukentėjo. Pažiūrėkim, ar yra viešasis interesas tokią informaciją skelbti? Paprastas pavyzdys – teismų sprendimai yra vieši, kas nori, gali ateiti susipažinti. Nors ten irgi yra žmonių, kurie nukentėjo nuo nusikaltimų. Pvz., išžaginimo bylų informacija yra slapta. Ir tai yra ne vien Lietuvos praktika. Pažiūrėkime į praktiką institucijos, kuri atstovauja aukščiausiems žmogaus teisių apsaugos standartams – į Europos žmogaus teisių apsaugos teismą. Internete galime rasti visus jo sprendimus. Tiktai keletoje bylų nėra asmenų pavardžių, pvz., dėl lyties keitimo. Jeigu asmenys patenka į viešąjį interesą, jų duomenys nėra slepiami. Lietuva nėra išskirtinė valstybė. Mes esame Europos Sąjungos nariai ir mums turi būti priimtini ES standartai. Reikalauti "didesnių" standartų gali reikšti norą slėpti informaciją, o ne ginti žmogaus teises.
Petras RagauskasTeisės instituto direktoriaus pavaduotojas
