Šią savaitę Seimo posėdyje Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus perskaitė metinį pranešimą. Jame prezidentas įvertino vidaus ir užsienio politiką, ekonominę, socialinę, kultūrinę šalies padėtį, nurodė ateities uždavinius valstybės gyvenime. Štai kelios citatos iš V. Adamkaus pranešimo.
Pasitikėjimo krizė
Vertinant šimtmečių masteliu, galima sutikti su teiginiu, kad Lietuva ir jos žmonės dar niekad negyveno taip saugiai ir pasiturimai, dar niekada neturėjo tiek galimybių realizuoti savo kūrybines galias ir iniciatyvas pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Tačiau ar deramai išnaudojame tas galimybes, kurias teikia mūsų visų pastangomis atkurtas valstybingumas ir dalyvavimas liberalios demokratijos valstybių bendrijoje? Deja, pradėdami devynioliktuosius nepriklausomybės metus, esame priversti ne svarstyti iššūkius ar problemas, bet konstatuoti pasitikėjimo valstybe krizę. Į šią krizę eita nuosekliai, žingsnis po žingsnio, nepaisant perspėjimų ir raginimų vadovautis sutarimu ir bendrais interesais.
Į kurią kišenę
Kol kas tik kalbame apie šalies gerovę ir europines vertybes, o iš tikrųjų inertiškai judame sąstingio ir nuosmukio link. Europos Sąjungos lėšos leido šiek tiek atsipalaiduoti, tačiau tokia padėtis netruks ilgai, o esminės problemos lieka nespręstos. Iš šio strateginio abejingumo kyla kita problema: mūsų politika neduoda rezultatų svarbiausiose šalies gyvenimo srityse - ten, kur pokyčiai tiesiog būtini. Konkretūs darbai, kurie tikrai galėjo ar gali būti padaryti, nuvertinami kaip nereikšmingi arba atidėtini ateičiai. Pagaliau net kai kas nors realiai nuveikiama šalies ir piliečių naudai, tuos laimėjimus užgožia valdžios šaltumas, nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams, skatinantys nepasitikėjimą valstybe.
Kas priekyje?
Esu sakęs ir vėl kartoju - apsidairykime: visuomenės branda auga daug greičiau nei mūsų politikų atsakomybė ir politinė išmintis. Visuomenė pati imasi spręsti svarbiausias problemas: jos akiratyje - parama skurstantiems, "karo keliuose" stabdymas, kultūros ir tautinio paveldo puoselėjimas, švietimo ir lavinimosi organizavimas, bendruomeninės verslo iniciatyvos. Tai džiugina ir leidžia didžiuotis augančia pilietine visuomene ir jos laimėjimais. Tačiau neduoda ramybės klausimas: ar ne žmonių išrinktieji turėtų būti šio pilietinio judėjimo priešaky? Juk piliečių pasitikėjimas valstybe, įsitraukimas į jos viešąjį gyvenimą ir grįžtamasis politikų dėmesys bei gebėjimas patenkinti piliečių lūkesčius - būtina sąlyga, kad valstybė būtų stipri.
Pažadai
Į vertybių trūkumą visuomenė atsako nepasitikėjimu politine sistema. Tą nepasitikėjimą dar labiau gilina kiekvienų rinkimų metu žarstomi įspūdingi pažadai. Pabrėžiu: ne rimti pertvarkos projektai, o tik pažadai - suformuluoti be atsakomybės ir orientacijos į ilgalaikį gerovės siekį, nerealūs ir pataikaujantys piliečiams, iš anksto užkoduoti kaip neįvykdomi. Piliečiams tas pažadų nevykdymas kelia nusivylimą ir nepasitikėjimą valdžios institucijomis, tuo tarpu žadėtojai paskęsta veiklos imitacijoje - skandaluose ir komisijose, kovose dėl įtakos sferų. Nesutinku, kad žmonės tikisi gelbėtojo ir renka populistus manydami, kad šie gali valdyti geriausiai. Veikiau taip jie išreiškia savo nepasitikėjimą tais, kuriais tikėjo ir nusivylė. Linkėčiau politinėms partijoms gerbti žmones ir nepamiršti savo atsakomybės, bet pirmiausia - aiškiau suvokti, į kokius rinkėjus jos orientuojasi, kokio socialinio sluoksnio interesams rengiasi atstovauti.
O kaip be kyšių?
Ne mažiau dėmesio ir skubios pertvarkos reikalauja korupcijos prevencijos sistema. Tai patvirtina neseniai Valstybės kontrolės atliktas Nacionalinės kovos su korupcija programos įgyvendinimo įvertinimas. Panašu, kad ši programa virto formaliu susirašinėjimu tarp valstybės institucijų, o jos pagrindinis tikslas - šalinti korupcijos paplitimo priežastis - taip ir nesulaukė deramo dėmesio. Visuomenės apklausos rodo, kad gyventojai pagrindine problemų sprendimo priemone vis dar laiko kyšį. Ar galima kalbėti apie kovos su korupcija veiksmingumą, jei daugiau nei 80 nuošimčių apklaustųjų nurodo net nežinantys, kam galima pranešti apie korupcijos faktus. Akivaizdu, kad skelbiama kova su korupcija tėra tik žodžiai, prieštaraujantys praktikai. Esminį lūžį čia galime pasiekti tik politine valia, veikdami dviem kryptimis: baudžiamojo persekiojimo ir teisės aktų tobulinimo.
Laimės paieškos
Valdžios neryžtingumas ir sprendimų bei atsakomybės baimė, permainų baimė ir atsitvėrimas nuo pasaulio stumia į neviltį mūsų piliečius. Savo požiūrį į valdžią jie išreiškia palikdami Tėvynę. Gal atėjo metas rimtai išanalizuoti pirmaujančių pagal konkurencingumą ir ekonominę gerovę šalių patirtį, kad, perėmę ją, taptume patrauklesni ne tik investuotojams, bet ir į kitas šalis išvykusiems savo piliečiams? Lietuva tapo integralia pasaulio ekonomikos dalimi, todėl mūsų sprendimai turi atitikti laiko dvasią. Ekonominis atvirumas turi būti vienas iš kertinių mūsų politikos principų, lemiantis reakciją į darbo rinkos pokyčius, augančias išteklių kainas ir kitus pasaulinės rinkos iššūkius.
Teisėjų visi bijo
Dar vienas iškalbingas pavyzdys: pagaliau pradėtas svarstyti įstrigęs Teismų įstatymas. Apgailestaudamas turiu konstatuoti, kad ir dabar Seimas nesugeba sutarti dėl pagrindinių teismų sistemos problemų ir neturi ryžto jas spręsti. Iš svarstymų susidaro įspūdis, kad įstatymo likimą lemia vienas klausimas: ar leisti Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus apskųsti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme? Negi tai iš tikrųjų svarbiausia?
