Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Esu daug bendravęs su žurnalistais, tad nenuostabu, jog kartais pasijuntu "prisidirbęs", na, prisikalbėjęs, - pokalbį Valiuliuose (Šakių r.) gyvenantis Stasys Venskaitis pradeda linksma gaidele ir netrukus priduria, jog kaimiečiai jam ligos pavydi, visi nori būti stambūs...
Išgarsino važiuojanti lova
Gerai, kai žmogus nepraranda humoro jausmo net sudėtingais savo gyvenimo momentais. 56 metų Stasys - tikras optimistas... Vyriškio teigimu, kažkas paleido antį, jog jis sveriąs 300 kilogramų. Tai buvo prieš aštuonerius metus. Na, nežinia, ar tai buvo teisybė, nes niekas negalėjo jos patikrinti (jis pats tuo netikėjo). Stasys prisipažįsta sverdavęsis tol, kol "leidusios" medicininės svarstyklės, o dabar šitai misijai jos jau nebetinka... Kartais vyriškis per savaitę numeta 10 kilogramų, tačiau per kitą 20 priauga... Vis dėlto S. Venskaitį greičiausiai išgarsino ne svoris, o judanti lova - būtent taip būtų galima pavadinti neatskiriamą šio vyro gyvenimo palydovę ar draugę. Prigulęs ant jos Stasys gali išvažiuoti pasižmonėti net į Šakius, kurie nuo jo namų nutolę per 5 kilometrus, užsukti į bažnyčią (čia ir vėsu, ir "dūšiai" ramu, ir su klebonu Sigitu Matusevičiumi miela pabendrauti), ir gerai nusiteikus grįžti namo... Paklaustas, ar mieste nesusigundo prisėsti prie vyrų, kilojančių alaus bokalus, Stasys purto galvą - ko jau ko, bet alkoholio tikrai nepasiilgęs - draugystę su juo nutraukęs prieš daugelį metų.
Buvo stambus "šposininkas"...
- Nerūkau, negeriu, su gražiom moterim pasišneku - tiktai kitų reikalų su jomis neturiu, - tikina pašnekovas. - Ne ta kompleksija... O kitados buvo kitaip. Kitados buvau normalus žmogus - tiktai stambaus sudėjimo ir baisiai padūkęs. Daug "šposų" iškrėčiau, galbūt todėl Dievas mane ir nubaudė...
Teko nuardyti kombinezono kišenes
Su savo liga (antsvoris, širdies išsiplėtimas) S. Venskaitis "draugauja" maždaug du dešimtmečius. Šiuo metu jam nustatyta pirmoji invalidumo grupė. O juk kitados buvo "kaip ir visi kaimo vyrai" - ir išgerdavo, ir parūkydavo (per dieną "suplėšdavo" po du pakelius "Primos"). Kai daktarai uždraudė gerti ir rūkyti, teko paklusti jų valiai. Tiesa, sunku buvo, ypač susilaikyti nuo rūkymo. Stasys iki šiol prisimena, kaip nusiardė savo kombinezono kišenes (kad nebūtų kur laikyti cigarečių), kaip prisipirko saldainių, kurie vėliau privertė sėsti į stomatologo kėdę. Tačiau trečias kartas nemelavo - jam pavyko, nes suprato, kad sveikata už viską brangesnė... Prieš kelerius metus jis vėl nusprendė užtraukti dūmą, tačiau po to tris dienas spjaudėsi - taip neskanu buvo...
Stasys prisipažįsta nebuvęs labai kvailas. Prieš armiją išmoko vairuoti traktorių. Vedęs atsikėlė gyventi į tuometinį "Taikos" kolūkį, kuris buvo laikomas vienu geriausių Šakių rajone. Susilaukė net keturių dukterų... Nusipirko sodybą, kurią, padedamas visų savo penkių moterų, susiremontavo (esą visus darbus atlikusios dukros su žmona, o jis tiktai pabuvęs brigadininku). Taigi sekėsi visai neblogai. Stasys gavo aukščiausią mechanizatoriaus kategoriją - turėjo sėsti į bet kurią transporto priemonę. Tačiau jam labiausiai nepatikdavo kombainas - vasarą karšta, dulkės...
Nuo butelio - prie knygų
Bendraujant su Stasiu lengva keisti pokalbio temas. Čia kalbame apie traktorius, čia - apie butelius, čia - jau apie knygas... Stasys prisipažįsta kitados turėjęs bibliotekėlę (mat vieni pirko rūkalus, gėrimus, o jis - knygas...), kurios dabar jau pusė belikusi. Išdalino... "Knygos - tai pažinimas", - nebijo garsios frazės pašnekovas ir priduria, jog jo mąstymas buvo kitoks nei kitų kolūkio mechanizatorių ar apskritai kaimo žmonių...
Stasiui nepatikdavo išgertuvės, nes nė viena iš jų ramiai, be muštynių, nesibaigdavo. Tačiau nuo vyrų kompanijos jis nebėgdavo. Ir dar kaip išgerdavo. Skirtumas tik tas, kad kompanionai greitai "lūždavo", o Stasiui reikėdavo eiti ieškoti kitos kompanijos. Su viena pradėdavo, su kita baigdavo. O jau namo stengėsi pareiti tvarkingai - niekas jo nematė grioviuose besivoliojančio ar skandalus keliančio. Beje, kai kurie kolegos prisigėrę bei įgavę drąsos (pasijutę "ereliais") eidavo pas viršininkus aiškintis... Stasys, savo garbei, taip nesielgė. Jis buvo įsitikinęs, jog girtas teisybės neras.
Draugystė su daktarais
Kadangi mechanizatorius kartą per metus tikrindavo medikų komisijos (o išriedant iš mechanizacijos dirbtuvių kiemo tekdavo tikrintis kiekvieną rytą), po vieno tokio patikrinimo Stasiui pasiūlė rimčiau išsitirti sveikatą. Tuo metu jam buvo gerokai pakilęs kraujospūdis. Tiesa, dėl jo tekdavo net paraudonuoti - vyriškis turėdavo įrodinėti nesąs "pachmielingas"... Iš pradžių Stasys apsilankė Šakių ligoninėje, vėliau buvo nusiųstas į Kauną. Tuomet jau buvo pradėjęs didėti svoris...
Paklaustas, ar daug valgydavo, Stasys neslepia, jog visą laiką turėjo neblogą apetitą. Nuo ryto iki vakaro dirbdamas laukuose reguliariai maitintis negalėdavo - kartais taip nuvargdavo, kad parsiradęs namo vos pajėgdavo "apsiplauti nosį" ir griūdavo į lovą. Būdavo atvejų, jog net iš traktoriaus neišlipdavo - pamiegojęs prie vairo brėkštant rytui vėl išlinguodavo į laukus. Tiesa, su savimi pasiimdavo duonos, mėsos, raugintą agurkėlį... Sveikatai blogėjant Stasiui teko išbandyti visokiausias dietas. Deja, jos nebuvo veiksmingos...
Šiuo metu Stasys geriausiai sutaria su savo šeimos gydytoja Dalija Murauskiene. Ji supranta savo paciento pokštus, nepavydi vaistų - kiek reikia, tiek išrašo, tačiau Stasio eksperimentiniu triušiu nelaiko. Vyriškis jos nenorėtų keisti į kitą. Ji - gera psichologė. Kai paskambinęs medikei Stasys prasitaria jau nusivijęs virvutę, ši liepia dar padėti ją į šoną, dar lukterti, neskubėti...
Judanti "palydovė"
Stasys numatė savo ateitį, nuspėjo, jog po kiek laiko savomis kojomis negalės ir per kiemą pereiti, todėl ėmė sukti galvą, kaip pagerinti judėjimą. O, su kokiom problemom jam teko susidoroti, kol ši svajonė buvo įgyvendinta. Stasys iki šiol jaučiasi labai dėkingas Techninės pagalbos neįgaliesiems centro prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiajam specialistui Leonardui Šimanauskui, Šakių savivaldybės Socialinės rūpybos skyriaus darbuotojams... Beje, ne mažiau svarbų vaidmenį šiame "projekte" suvaidino dar vienas žmogus - labai geras Stasio draugas Justinas Adomaitis. Jį pašnekovas pavadino pagrindiniu varikliu, kuris visiems nedavė ramybės, kol pavyko įgyvendinti sumanymą. Taigi po ilgo darbo, svarstymų, ieškojimų ir kūrybos buvo sukonstruotas didelis vežimėlis (jį pagamino Vilniuje esanti "Puntuko" gamykla), Stasys atsigulė ant pilvo (sėdėti jis nebegali dėl didelių klubo sąnarių bei nugaros skausmų) ir ėmė važiuoti. Ši "visureigė" valdoma mygtukais, kurie padeda atlikti visas judančios transporto priemonės funkcijas. Pirmoji Stasio kelionė buvo netolima - jis lovą išbandė kieme. Paskui pasuko keliukais, apvažiavo savo valdas (turi 3 ha žemės), o įsidrąsinęs patraukė dar toliau - kaip jau minėta, net į rajono centrą... Beje, Šakių policininkai Stasiui geri ir atlaidūs - baudų už važiavimą neskiria... Mat su tokia transporto priemone maišytis tarp automobilių negalima, todėl Stasys stengiasi važiuoti pakraščiukais... Žinoma, prieš kiekvieną tokią ilgesnę kelionę vairuotojas burnon susimeta saują tablečių, patikrina, ar gerai pakrautas akumuliatorius. Mat yra visko nutikę - Stasys buvo ne kartą apsivertęs, užgesusi jo "mašina"... Tačiau tokie nesklandumai (iki šiol sėkmingai pasibaigę) nuo kelionių neatbaido... Be to, tokios išvykos gerokai pakrato ir pramankština...
Kalėjimo duonos nevalgo
S. Venskaitis nesijaučia esąs kalinys ir jo kambarys nė iš tolo neprimena kameros. Nors nemažai laiko tenka praleisti lovoje (Stasys džiaugiasi neseniai įsigytu čiužiniu iš grikių lukštų, neleidžiančiu susidaryti praguloms), tačiau ir už jos ribų yra ką veikti. Kadangi Stasys netoleruoja alkoholio, pyksta ant tų, kurie dainuoja. "Jei ryte dainuosi - vakare verksi, jei vakare dainuosi - verksi kitą dieną", - vyriškiui patinka ši patarlė... Tai reiškia, jog jis nemėgsta per televizorių žiūrėti koncertų. Sudomina tiktai koks geresnis filmas...
Pavydas širdį graužia...
Stasį slegia žmonių pavydas, nenuoširdumas, nenoras įsigilinti į gyvenimo nuskriausto žmogaus problemas. Pavyduoliai negali susitaikyti su mintimi, jog Stasys - veiklos žmogus, jog jis nepalūžo ir stengiasi už save pakovoti... Tačiau savęs prie "reketininkų" nepriskiria - jei kas pasiūlo paramą - padėkoja, jeigu jos nesulaukia - nusprendžia, jog taip turi būti...
