Šią savaitę: grupės “Depeche Mode” vokalisto Dave’o Gahano albumas “Paper Monsters”. Nuvylęs “Goldfrapp” darbas “Black Cherry” ir metų atradimas - projektas “Four Tet” su “Rounds” bei norvegų avangardinis “free jazz” kvartetas “Supersilent”, nustebinęs viso pasaulio kritikus.
Dave Gahan - "Paper Monsters"03.06.03, Mute (rock)Įvertinimas: 7+/10
Sklandant kalboms apie nesutarimus tarp grupės “Depeche Mode” narių, du jos lyderiai išleido solinius albumus. Gera tyli dvikova bandant išsiaiškinti, kas grupėje svarbiau: muzika ir žodžiai (Martinas L. Gore’as) ar vokalas (Dave’as Gahanas).
Grupės klavišininko Martino L. Gore’o albumas “Counterfeit2” (http://www.omni.lt/index.php?base/z_105808) paliko smarkiai vidutinį įspūdį: nei išgirdau ką nors savita iš paties kūrėjo, nei ką nors iš “Depeche Mode” repertuaro.
Grupės vokalisto Dave’o Gahano darbas “Paper Monsters” - visai kita istorija.
Nors bendradarbiavimas su eksperimentinio roko grupės “Sigur Ros” prodiuseriu Kenu Thomasu žadėjo, kad “Paper Monsters” sulauksime eksperimentų, tai nepasivirtino išleidus pirmąją pristatomąją dainą “Dirty Sticky Floors”, o visiškai išsisklaidė perklausius visą albumą.
“Dirty Sticky Floors” ganėtinai panašu į “rokišką” “Ultra”. Panašiai skamba ir “Hidden Houses” bei “Bottle Living”. Gerai žinant “Depeche Mode” kūrybą ir likusias kompozicijas galima sudėti į tam tikrus rėmelius, didžiąją dalį lėtesnių kūrinių sulyginant su “Goodnight Lovers”. Bet mano ausims tai skamba lygiai taip pat skirtingai, kaip ir Morteno Harketo soliniai albumai skambėjo kitaip nei “A-ha”.
Savotiška prieskonį šiam albumui suteikia paties atlikėjo rašyti tekstai. Nors tematika juose pakankamai akivaizdi, t.y. nuorodos į ankstesnįjį gyvenimą vartojant narkotikus, pavykusius (ar ne) santykius su artimais žmonėmis, o mintys dažnai tos pačios, Gahanas gauna papildomą pliusą už nuoširdumą (atleiskit, bet albumų leidimas šiaip sau ar dėl pinigų jau yra rimtas pagrindas jų nemėgti).
Per daug nesigilinant į atskiras kompozicijas, galima tiesiog sudėlioti visus taškus ant “i”. Visų pirma albumas nėra ypatingas nei muzikine, nei turinio prasme. Antra, kitaip nei “Counterfeit2”, “Paper Monsters” galima siūlyti paklausyti net ir nelabai “Depech Mode” prijaučiantiems. Trečia, tai labai paprastas, nuoširdus ir lengvas albumas, kurį tiesiog galima tiesiog klausyti ir klausyti...
http://www.davegahan.com/(Galima perklausyti visą albumą su "QuickTime" programa.)
"Goldfrapp" - "Black Cherry"03.05.06, Mute (electronica)Įvertinimas: 6/10
Panašų į: “Portishead”, Bjork, “Moloko”
Kai grupė, grojanti ne vienus metus, nusprendžia pakeisti skambesį, vieni nudžiunga, nes senojo skambesio niekada nemėgo, kiti - nusimena, nes buvo pripratę prie kiek kitokių garsų. Šios formulės negalima pritaikyti “Goldfrapp”, pasikeitusiems vos po vieno albumo.
Tie, kuriems 2000 metais nusišypsojo laimė išgirsti tam tikruose muzikiniuose sluoksniuose kone kultiniu tapusį grupės debiutinį albumą “Felt Mountain”, bus nemaloniai nustebinti.
Ankstesnis darbas skambesio snobiškumu panašėjo į “Portishead” vokalistės Beth Gibbons” darbą “Out of Season”. Tiesa, pastarasis stebėtinai akustinis, o “Felt Mountain” panašus į “Gloomy Sunday” kabaretinį atlikimą pasitelkiant elektronines formas: pasisėdėjimas klausant niekuo neįpareigojančią, neprovokuojančią, neįsimenančią ir niekada neatsibostančią muziką.
Debiutinio darbo buvo parduota per pusę milijono kopijų (geras rodiklis palyginti nepopuliariam žanrui), tačiau vokalistė Allison Goldfrapp ir jos kolega Willis Gregory nutarė pasikeisti, kai niekas to nelaukė.
Pasikeitimas akivaizdus, tačiau vargiai ar į gerąją pusę. Stipriosios albumo vietos taip ir išliko baladės “Hairy Trees”, “Deep Honey” ir “Forever” būdingos “Felt Mountain”, tačiau net ir jos nebeskamba taip intymiai kaip norėtųsi. Dėl jų albumas nebūtų pelnęs didelės kritikos, jeigu ne likusioji jo dalis.
“Crystalline Green”, “Train”, “Tiptoe”, “Twist”, Strict Machine” ir “Slippage” tiesiog pribaigia paskutines iliuzijas apie nuostabaus grožio balsą, čia virstantį pakankamai pretenzingu. O namų jaukumą priminusį “Felt Mountain”, kuris pakeičiamas griežtais sintezatoriais, ritmais ir jau niekuo negelbėjančiomis orkestro aranžuotėmis, albumas “Black Cherry” nustumia į tokią tolimą praeitį, kad suabejoji, ar ji išvis kada buvo.
Naujasis “Goldfrapp” darbas “Black Cherry” - tai dar vienas niekam nereikalingas ir (šiuo atveju) net nesavalaikis eksperimentas, pražudęs ne vieną gerą grupę. Ir vis dėlto paklausykit kelis kartus “Felt Mountain”.
http://www.goldfrapp.co.uk/http://www.mute.com/goldfrapp/http://www.goldfrapp.co.uk/goldfrapp.html(Su galimybe perklausyti visą albumą "Windows media player" ar "Real player" programomis.)
"Four Tet" - "Rounds"03.05.06, Domino (electronica)Įvertinimas: 9+/10
Panašu į: “The Notwist”, “The Orb”, “Manitoba”
Kai perklausęs albumą pasijunti, lyg būtum pasikalbėjęs su geru žmogumi, supranti, kad tai ilgam...
Trečiasis Kierano Habdeno solinis projektas “Rounds” labai gera priežastis susipažinti su visa ankstesniąja jo kūryba. Ir pats rengiuosi tą padaryti, juolab kad girdėdamas kažką panašaus nori tik dar daugiau.
Albumo pavadinimas “Rounds”, kaip aiškina pats atlikėjas, atspindi jo turinį - nuolat ratu besikartojančias įvairių garsų iškarpas (samples). Taip, tai 100 procentų kompiuterinis, užsienyje dar vadinamas “laptopinis”, darbas, kuriame, nors ir skamba ne tik programuoti ritmai, bet ir galybė “gyvų” instrumentų, realiai yra sukurti vieno žmogaus, dėliojančio tuos garsus kompiuteryje rankomis.
Labiausiai šiame darbe stebina sugebėjimas iš pakankamai negyvo žanro - elektronikos, padaryti šiltą, nuotaikingą ir kartu ne linksmą, bet greičiau ramų į lengvą melancholiją linkstantį albumą. Albumo novatoriškumas sugebant jį išlaikyti pakankamai žmogiškam lygmeny tiesiog stulbina. Pasirodo, visiškai nereikia perkrauti ausų negirdėtais garsais ar kosminiais vokalais, kad kompozicijos skambėtų taip, kaip niekas iki šiol neskambėjo. Iki šiol bet kokie albumai, kuriuose nėra vokalo, man buvo tolimi - tiesiog be žodžių ar vokalo nerasdavau, su kuo galėčiau susitapatinti. Visiškai nepaaiškinamai šis albumas tokias mintis veja šalin, versdamas tiesiog mėgautis genialiai dėliojamais garsais.
Apžvalgos pabaigoje yra nuoroda į pirmą pristatomąją dainą iš šio albumo “She moves she”. Ne pati stipriausia kompozicija, bet su savais pliusais. Maždaug ties 1:30 žyma ratu besisukančių garsų įvairovę “pramuša” mažiau nei sekundę trunkantis “trukdys”. Pirmomis akimirkomis jis erzina (kam gadinti tokią harmoniją?), bet vėliau (ar po kelių perklausų) tampa neatsiejama tos harmonijos dalimi. Būsimoji pristatomoji daina “My Angel Rocks Back and Forth” kur kas švelnesnė ir “Rocks” pavadinime mažai ką keičia. Plaukiantys rimtai, vaikiško stiliaus pianino garsų kuriama melodija (kartais albumas primena Yanno Tierseno, kūrusio garso takelį filmui “Amelija” darbus), šiek tiek nesuvokiamų garsų ir, atrodytų, nieko daugiau, bet 5 minutės neprailgsta. Dar yra daugiau nei 9 minutes trunkanti “Unspoken”, kuri prasideda nieko nesakančiais ritmais, bet vėliau sumaišomi su Tori Amos dainos “Winter” pianino garsais, dar vėliau varpeliai, styginiai, kurie kartais nutyla, kartais vėl išnyra iš tamsos, bet niekada nenusibosta.
Kiekviena daina savotiškai ypatinga, tačiau stebina ne tokių dainų gausa, bet jų tarpusavio harmonija, virstanti į vieną, nebijokim to žodžio, iš geriausių metų albumų “Rounds”. Būtina paklausyti ir įsigyti.
"She moves She" galima paklausyti čia: http://www.dominorecordco.com/resources/mp3s/Four_tet-She_moves_she.mp3.http://www.fourtet.net/
"Supersilent" - "6"03.02.10, Ecm (jazz/avantgarde/rock)Įvertinimas: 8/10
Panašu į: Brian Eno, “Sigur Ros”, “Godspeed You Black Emperror!”
Puikiai suvokiu, kad bandydamas apžvelgti džiazo albumą lendu į man svetimus vandenis, tačiau nuolatiniai į dangų keliantys kritikų pripažinimai verčia bent jau užsiminti apie šiuos vyrukus.
Išties ką galimą parašyti apie kolektyvą, kurio net neturi su kuo realiai palyginti? Na taip, kelis aš jau paminėjau, bet tik iš nevilties. 6.4 kompozicijoje tikrai galima išgirsti “Godspeed You Black Emperror!” (nors jie labiau linkę į roko simfonijas, o ne į džiazo eksperimentus) arba 6.6 tolimus aidus nuo “Sigur Ros”, bet vargu ar šių grupių pavadinimai paprastam lietuviui ką nors sako.
“Supersilent” - tai kvartetas iš Norvegijos. Kvartetas susibūrė susitikus trims “free jazz” propaguojantiems vyrukams ir sintezatoriais grojančiam Helge Stenui (“Deathprod”). Kvarteto istorija ypač tyli, įrašyti 6 albumai paprastumo dėlei pavadinti tiesiog skaičiais. Kad pernelyg nesureikšmintų to, kas nesusiję su muzika, muzikantai netgi albumo viduje nepateikia jokių paaiškinimų, o kompozicijas pavadina tiesiog “6.1”, “6.2”, “6.3”, “6.4”, “6.5” ir “6.6” (čia galima rasti panašumų su paskutiniu “Sigur Ros” darbu, be to, panašiai apipavidalinami visi “Rune Grammofon” leidiniai).
Nors “Supersilent” tai nebūdinga, albumas įrašytas studijoje, tačiau įrašų specifika nesikeičia: 4 muzikantai groja laisvai improvizuodami, prieš įrašus net nesusitikę ir nediskutavę apie būsimo darbo formą. Taigi 5 dienos darbo ir 58 minutės rezultato. Rezultatas be jokių užgrojimų ar padailinimų, viskas skamba taip, kaip ir tuo metu, kai tai buvo sugrota.
Sako, ankstesni jų darbai buvo kietesni, to nepasakysi apie “6”. Pavieniai instrumentai (vis dėlto tik 4), lengvai papildantys ar pertraukiantys vienas kitą, sukuria apgaulingos ramybės atmosferą. Būtent apgaulingos. Bent pirmus kelis kartus perklausęs “6” nurašiau juos į foninę muziką, nes... Nes norėjau nurašyti. Kad įvertintumei, kas čia sudėta, reikia nuolatos klausyti įsitempus, net kai atrodo, kad muzika išnyksta. Sunkus darbas ir galiu iškart garantuoti, kad arba jūs nieko neišgirsite jau po pirmo perklausymo arba visko dar nebūsite išgirdę dar ir po dvidešimto.
Paklausyti visą albumą "6" su "RealPlayer" programa galima čia: http://www.jazzecho.de/product.jsp?general_id=673702&mode=productDetails&name=Supersilent+6&details=truehttp://www.supersilence.net/http://www.ecmrecords.com/ecm/artists/1171.html
Kitą savaitę:Net ir Lietuvoje pakankamai gerai žinomos kompanijos “Tindersticks” darbas “Waiting for the Moon” (į kuriuos dėmesį turėtų atkreipt Nicko Cave’o gerbėjai), tai pat savo skambesiu pakankamai originalus elektronikos ir hip-hopo mišinys “Prefuse 73” albume “One World Extinguisher” ir prancūzų “M83” senųjų sintezatorių garsai, verčiantys drebėti iš malonumo. Taip pat kitą savaitę - liepos mėnesio svarbiausių albumų išleidimo tvarkaraštis.
Klausimai? Pasiūlymai? Komentarai? - [email protected]
