(Kaimo turizmo esė)
Boleslovas DAČIULIS
Patilčiai nebūtų Patilčiai, jei neturėtų tilto, nuo seno vadinamo Švitro tiltu. Mat, pasak padavimo, jį pastatęs Švitrigaila Algirdaitis, eidamas Pabaisko link muštis su Zigmanto Kęstutaičio pulkais, kur smarkiai gavo į kailį. Netrukus šis tiltas (teisingiau - jo patiltė) labai pravertė trims jauniems Švitrigailos plikbajoraičiams - po juo bernai pratūnojo tris paras, kol juos aptiko trys grybauti einančios vietinės Pelenės ir lietuvišku skilandžiu išgelbėjo nuo bado mirties.
Gal tos Pelenės buvo labai gražios, gal skilandis patiko, o gal plikbajoraičiai jau buvo suvokę, kad iš tarpusavio vaidų tik šnipštas teišeina, tačiau bučinukas po bučinuko - ir netoli Švitro tilto išdygo trys pirkios. O toliau - kaip toj pasakoj - visi gyveno ilgai ir gražiai...
Plikbajoraičių būta neaukštaitiškos kilmės, jų pavardžių niekas negalėjo įsiminti, todėl visus tris pavadino Patiltiečiais. O iš to atsirado ir vietos pavadinimas, tiesa, kiek patrumpintas. Patilčiai.
Gal kas susirauks: kam čia ta senovė, jeigu mes jau nauja visuomenė, jei referendumiškai nusprendėm eiti į Europą ir nebeatsigręžti?
Dievaž, taip sakyti būtų labai peiktina, nes mūsų šviesieji dar nesuverslėję protai įspėja: saugokime savo istoriją, kalbą bei mentalitetą!..
Mentalitetas mentalitetu, jo nei užkonservuosi, nei reanimuosi, o Švitro medinis tiltas per Kriokos upę kaip stovėjo, taip ir tebestovi. Tiesa, toji Krioka gal kada patvinusi ir sukriokdavo, bet, deja, po socialistinių melioracijų per ją ir bristi nebereikia - galima peršokti. Tačiau negi dėl tokio menkniekio keisi upės vardą ar griausi istorinį tiltą? Juk per jį į Šabakštynę rudeniop ne vienas patiltietis patraukia kokį lepšį ar kazlėką išsirauti...
O šiaip jau Šabakštynė - sunkiai praeinama, gal tik praropojama vieta: kalnai, pakalnės, medžiai, pusmedžiai, apkeroję krūmais, kur dešimt velnių galėtų ragus nusilaužti.
Tiesa, ir Šabakštynėje yra šventa vietelė - šaltinis. Žinoma, jis buvo šventas gal tik pagonystės laikais, o vėliau pasidarė tik stebuklingas. Jo vanduo gydydavo nuo skorbuto, blauzdų skaudėjimo, saugodavo nuo apžavų ar atsitiktinio pastojimo, tačiau antibiotikų amžius šuniui ant uodegos nunešė ir šventumą, ir stebuklingumą.
Kalvis Ignotas, ačiū jam, iš dyko buvimo sukalė virš šaltinio gražų stogelį, o ilgametis pensininkas Steponas Karkevičius, dažniau vadinamas Karka, rūpinosi kitokia tvarka - kasdien surankiodavo jaunųjų alaus entuziastų išmėtytus tuščius butelius.
Būtent jis, Karka, vieną ankstų rytą prie šaltinio minkštoje žemėje pastebėjo dideles pėdas, įmintas basų kojų. Ir baisiai nustebo:
- Tai kokios čia dabar čemeryčios? Vaikšto basas, o butelių nerenka!
Iš pradžių Karkai dingtelėjo, jog pro šaltinį jau praeita jo amžino konkurento Varvalo... Bet juk Varvalas - pupų kupstas, o čia įmintos pusmetrinės pėdos! Ir buteliai palikti!
- Gal koks teroristas musulmonas? - nejuokais sunerimo Karka. - Juk mūsų valdžia pritaria amerikiečių politikai!
Baisiai išsigandęs butelių rinkėjas pasipustė padus ir seniokiška ristele nuskubėjo pasitarti su, jo galva, rimčiausiais patiltiečiais - Anzelmu Galvočium ir kalviu Ignotu.
Išaukštindamas šiuos du vyrus Karka nė kiek neperlenkė: juk vienas iš jų buvo minties, o kitas - rankos galiūnas. Tai jie, be kita ko, pirmieji, kai Raseiniuose dar nė nekvepėjo pasipriešinimu mafioziukams, duetu stojo į savigyną ir suvynioję kaip šiltą vilną atidavė policijai tris Patilčių banditėlius. Tiesa, policija už savigyną net nepadėkojo, tačiau ko iš mūsiškės policijos norėti?
Išklausę padrikus Karkos mikčiojimus, Anzelmas ir Ignotas susižvalgė nelyginant Bušas su Bleiru prieš Irako užpuolimą. Kalvis atlaidžiai šyptelėjo:
- Pamiršk, Karka, teroristus su pusmetrinėmis pėdomis. Ir jeigu tu pažadėsi pernelyg liežuvio nelaidyti, tai pasakysim: Šabakštynėje dedasi baisiai rimti dalykai - apsigyveno jetis.
- Kokia ietis? - išpūtė akis Karka.
- Ne ietis, o jetis. Tau, kaip menkiau apsiskaičiusiam, paaiškinsim: sniego žmogus - didelė retenybė Žemėje. Pasitaiko tik Tibete ar šiaip Himalajuose... O Šabakštynės reljefas labai panašus į Himalajų, tik menkesnio masto. Vadinasi, jei jis, tas jetis, čia apsigyveno, tai niekur nedings.
- Tai kas dabar bus? - nukabino nosį Karka.
- Patiltiečiams bus gerai! - kirste nukirto Galvočius. - Imsim gyventi ne iš demokratijos, o iš turizmo... Kiek tu, Karka, kasryt surenki butelių?
- Daugiausia penkiolika. Net ir pensiją prie jų prisiduriant skrandis gurgia...
- Kas teisybė, tai teisybė! - pritarė Galvočius. - Pilvo gurgimo su vargonų muzika nesulyginsi, tačiau netrukus tu būsi tarytum balionas, paleistas tautos atgimimo dieną. Ir ne iš valdžios malonės ar premjero pažadų.
- Vajetau! - suplojo delnais ilgametis pensininkas. - Negi uspaskichai, petraičiai, lubiai ar dar kokie kiti ketina žmonėms po kokį pusmilijonį padalinti?
- Nekliedėk, Karka! - neištvėrė ir Ignotas. - Iš magnato atimti litą sunkiau negu iš elgetos lazdą! Mūsų, patiltiečių, ateitis - beždžionžmogis!
- O gal ir žmogbeždžionis, kas ten jį supaisys, - tęsė bičiulio mintį Galvočius. - Jau sakiau, sniego žmogus - reta būtybė. Egzotika! O kur egzotika, ten turizmas. O kur turizmas, ten pinigai. O kur dabar Lietuvoj rasi patrauklų užsieniečio akiai turizmą? Panemuniuos visus birštonus mašalai užėdė, paežeriuos skustagalvis jaunimas siautėja, Palangoj draudžiama važinėti automobiliais, Kairys po Vilniaus tiltais nebeskraido ir taip toliau...
- Liko tik mūsų Patilčiai, istorinis tiltas ir sniego žmogus, - susumavo Ignotas. - Pamatysi, Karka, privažiuos užsieniečių kaip per šventos Onos atlaidus. Supratai?
- Jau supratau. Bus daug gėrėjų, o dar daugiau tuščių butelių! - apsidžiaugė Karka.
* * *
Pasirengimas patiltiškam kaimo turizmui vyko tokiu tempu, kuriam neprilygtų net Seimo darbas, svarstant kokiai nors grupei, pavyzdžiui, ,,Geonaftai", naudingą įstatymą skubos tvarka. Žaibiškai buvo įsteigta ir seniūno Virpšos palaiminta UAB ,,Patiltenland-Jetis", kurios nominaliu prezidentu tapo Karka.
- Aš gi jau beveik šimtametis, - nedrąsiai numykė išrinktasis.
- Tu tik prezidentausi, bet kaip ir anksčiau, rinksi butelius, - nuramino jį Galvočius. - O jeigu kas, tai kokia čia atsakomybė iš ilgamečio pensininko...
"Patiltenland-Jetis" taryba irgi beregint buvo sudaryta - valdančiųjų partijų atstovai socliberalas Juozapas Varna bei socdemas Jonas Kinka, seniūnijos sekretorė Tekliukė ir didžiausios Patilčiuose parduotuvės savininkė ponia Matilda. Beje, pastaroji sutiko būti ir pagrindinė bendrovės rėmėja, jeigu jai būtų leista buvusioje tarpukario ,,špitolėje", po rekonstrukcijos, įsteigti viešbutį ,,Hotel-Jetis". Jai buvo leista...
Patiltiečių rinktas seimūnas Jeronimas Pagurklis, nors ir miglotai, bet vis tiek šį bei tą pažadėjo: esą gal jam pavyksią kokį milijonėlį patiltiečiams išpešti iš pienininkams skirtų subsidijų...
Juodžiausias darbas, t. y. reklama, teko Anzelmui Galvočiui ir kalviui Ignotui. Pastarasis iš kažko kažkokiu būdu gavo Patilčių sniego žmogaus nuotrauką jau minėto Šabakštynės šaltinio fone. Tiesa, ryškumo gerokai trūko, bet aukšta tamsi figūra atrodė plaukuota ar bent jau apaugusi vilnomis. Šiaip ar taip, nuotrauka labai tiko sumanytam dviejų tomų iliustruotam leidiniui: ,,Patilčiai. Istorija ir dabartis". Galvočiui ir Ignotui į pagalbą atėjo savimokslis poetas septintokas Amarų Ladzius, apsiginklavęs spalvotais šratinukais ir įžanginiais posmais. Vieną iš jų perskaitė vos peržengęs slenkstį:
"Jei tau skauda pilvą ar šiaip būna bloga, Važiuok į Patilčius žiūrėt sniego žmogų".
- Pakeisk pilvą širdimi! - paliepė Galvočius. - Užsieniečių širdys jautresnės už pilvus. Tada tikrai tiks. Be to, kadangi esi pagrindinis šio leidinio raštininkas, nepamiršk pabrėžti: Patilčiai prasideda nuo Švitrigailos statyto tilto. Antra, Šabakštynės šaltinis toks stebuklingas, kad karalaitis Kazimieras, iš jo atsigėręs, buvo paskelbtas šventuoju...
- O ar jis čia buvo? O argi gėrė? - suabejojo Ladzius.
- Buvo - nebuvo. Gėrė - negėrė... Ne tavo nosiai! Čia gi reklama. Ką nori, tą rašai. O kiti tegu skaito ir tiki... Ir trečia: Šabakštynėje gyvena ,,jetis patiltikus" - visai kitokia sniego žmogaus atmaina negu kažkokiuose tibetuose ar australijose...
* * *
Kai leidinys ,,Patilčiai. Istorija ir dabartis" buvo išsiuntinėtas į beveik visas Lietuvos atstovybes užsienyje, kai informacija pasklido internetu, į Patilčius geometrine progresija ėmė plūsti pavieniai ir organizuoti turistai, nes jetis beregint nukonkuravo Merkinės piramidę.
Pirmieji vis dėlto suskubo austrai. Jų nedomino nei istorinis tiltas, nei stebuklingas šaltinis, o tik jetis, t. y. sniego žmogus. Jie esą nepagailėtų kad ir milijono eurų, jei patiltiečiai leistų šitą jetį perkelti į Alpes, kur ir sniego daugiau, ir kalnai aukštesni. Galvočius išsisuko, jog demokratinėje šalyje net ir sniego žmogus turi teisę gyventi ten, kur pats nori... Nukabinusius nosį austrus jis paguodė: girdit, jei jetis susilauktų palikuonių, tai kalbą apie Alpes būtų galima pradėti iš naujo, nes - visi juk žino - jaunimas dabar linkęs išdumti į užsienį...
Mandagiausias iš visų buvo pagyvenusių Australijos piliečių turistinis būrelis: pagarbiai žingsniavo istoriniu Švitrigailos tiltu, tyliai lyg prie Krivių Krivaičio kapo, pasėdėjo prie šaltinio ir grįždami vienas kitą įtikinėjo, jog nors ir nematė, bet smilkiniais juto galingų ječio minčių tvinksmą.
Turistai iš Estijos, deja, net nesugebėjo nueiti iki Švitro tilto, nes pakely pasipainiojo atstatyta Jono Kinkos pirtis su alumi užpilamų akmenų garais...
Švedų kelias buvo dar trumpesnis, nes jį pastojo ponios Matildos kavinė "Trys mergelės", įrengta viešbutyje "Hotel-Jetis". Iš pradžių manę tik atsigaivinti, bet pamatę, jog tenai mergelių bent penkis kartus daugiau, švedai spjovė į tiltą, šaltinį bei sniego žmogų, kurio vis tiek beveik neįmanoma pamatyti...
Kiek prasčiau išėjo su bavarais ar kažkokiais kitoniškais švabais. Varomi vokiško ,,ordnung" jie vermachto žingsniais numarširavo tiltu, riktelėjo "heil" stebuklingam šaltiniui bei ječiui ir susėdo prie "Holštein" dėžių, kurias atsitempė nepasitikėdami nei "Utenos" alumi, nei "Švyturiu", nei "Tauru"...
Anzelmas Galvočius, žinodamas apie vokiečių tvarkingumą, turistams palydovo nepaskyrė, bet po poros valandų, jų nesulaukęs, kartu su Ignotu patraukė prapuolėlių ieškoti. Tačiau tie prapuolėliai anaiptol nebuvo prapuolę: jie sėdėjo tvarkingu, nors ir labai apkaušusiu ratu, o jo vidury su alaus skardine rankoje stovėjo Patilčių jetis ir kartu su visais plėšė itališkai-vokišką dainą ,,Kius mich, kius mich, Andželina"...
...Nors ir keista, bet jokios tarptautinės turistinės sensacijos iš Patilčių pasaulis neišgirdo, nes prasiblaivę bavarai visiškai neprisiminė, kiek ir su kuo gėrė. Ir ką gerdami kalbėjo su ječiu, jeigu iš tikrųjų su juo gėrė? Juk mažai tikėtina, kad lietuviškas jetis mokėtų vokiškai... O jetis nuo tada dingo iš patiltiečių akiračio, beje, nė karto jiems visu gražumu ir nepasirodęs...
Tiesa, koks piktas liežuvis gal ir pabandys leptelėti: o kas galėtų paneigti, kad Ignotas su Galvočiumi ječio vaidmeniui nepasamdė kokio nors dvimetrinio prasigėrėlio krepšininko ir neaptūlojo jo avikailiais?
Kiekvienas mentaliteto nepraradęs patiltietis atsakys: o kas gali įrodyti, kad sniego žmogaus pėdos prie stebuklingojo šaltinio įspaustos kažkokiu kalvio Ignoto sumeistruotu prietaisu?
Žodžiu, nulis - nulis, nes nepadoru, neetiška ir antidemokratiška skverbtis į bet kurių UAB, o tuo labiau į ,,Patiltenland Jetis" paslaptis bei skaičiuoti pelnus. O kaimiško turizmo geidžiantys poilsiautojai vis dar plūsta į Patilčius. Deja, jiems kol kas tenka pasitenkinti istoriniu Švitrigailos tiltu ir Šabakštynės šaltiniu, nes, anot Galvočiaus, Patilčių jetis iškeliavęs nemokamų atostogų. Gal į Labanorą, o gal į Žaliąją girią.
Niekas negali tiksliai pasakyti, kur buvo, kur yra ir kur dar bus sniego žmogus!
