Daiva NORKIENĖ
Rudaminos (Vilniaus raj.) gyventoja Jadvyga Lisianovič iš karto neteko ir sūnaus, ir anūko - jie karštą praėjusios savaitės pavakarę nuskendo kūdroje. Likimas šeimai buvo neteisingas: lygiai prieš dvejus metus Jadvygos duktė Valentina išgelbėjo gyvybę skendusiam kareiviui - ištraukus kūną, darė dirbtinį kvėpavimą, širdies masažą. Tuo tarpu iš kūdros ištrauktų Viktoro ir Edvardo niekas negaivino (nors medikai tvirtina, kad vieną iš aukų dar buvo įmanoma išgelbėti).
"Pabučiuok mane!"
Viktoras Lisianovičius (24 metų) išsivedė nusimaudyti į kūdrą savo sūnėną Edvardą (6 m.) ir abu nuskendo.
Tą atmintiną dieną Jadvygai Lisianovič iš pat ryto nesisekė. Atsikėlė vos prašvitus ir iškeliavo į mišką uogų. Prieš pusmetį 59 metų Jadvyga apako viena akimi, o dabar dėl kataraktos trinka ir antrosios regėjimas. Vienoje Vilniaus klinikoje netrukus turėjo operuoti pensininkei akis, dėl to ji sukruto ruošti žiemai uogienes. O gal paskui neturėsianti sveikatos, o "vitaminų po operacijos labai reikės". Maždaug apie pietus nešina pilnu kibiru uogų Jadvyga grįžo namo ir tik namo laiptinėje susigriebė neturinti rakto.
- Atsisėdau ant laiptų, laukiu - gal kas iš namiškių grįš. Valandą, antrą, - prisimena moteris. Praalko, nuėjo į parduotuvę, atsinešė mineralinio ir dešros. Ir vėl laukia. Ir staiga apačioje, laiptinėje, pasigirdo anūkų balsai: grįžo iš miesto marti Lilė su Edvarduku, dvejų metukų neturinčia Violeta ir dešimties mėnesių Stasiku.
- Kaip dabar prisimenu, - lėtai, tarytum apgalvodama visas tos nelaimingos dienos smulkmenas, dėstė Jadvyga, - Edvardukas nešėsi mamos nupirktą pripučiamą plaukimo ratą ir verkė. Buvo karšta, jis labai norėjo maudytis, o užsiėmę kitais reikalais suaugusieji to neprižadėjo.
Paskui šešiametis Edvardas kažin ko pykosi su dvejų neturinčia savo sesute Violeta. Violeta mušusi Edvarduką, o šis nesigynęs. Vaikas buvęs liūdnas ir nepatenkintas: nelaimė jį tarytum traukusi. Reikia pasakyti, kad ponios Jadvygos bute vaikai ir anūkai nebuvo tik svečiai: vyriausiasis sūnus Stanislavas su žmona Lile ir visais trimis anūkėliais protarpiais gyvendavo čia, protarpiais - pas Lilės tėvus. Į svečius dažnai užsukdavo netoliese gyvenanti dukra Valentina. O sūnus Viktoras po skyrybų irgi dažniausiai laikėsi mamos bute. Tą vakarą gausi šeimyna susirinko kartu.
- Viktoras tikriausiai jautė nelaimę, - prisimena motina. - Maždaug šeštą vakaro jis priėjo prie virtuvės lango (pro jį iš ketvirtojo aukšto matyti pusė apylinkės - D.N.) ir ilgokai žiūrėjo į naująsias Rudaminos kapines. Paskui grįžo svetainėn ir atsiduso: "Taip karšta, reikėtų nusimaudyti. Ir Edvardukas zirzia". Lyg ir norėjome jį sulaikyti, bet neklausė. Pasiėmė brolio vaiką ir išėjo - išbandyti naujo plaukimo rato. Tiesa, prieš išeidamas kažkodėl paprašė: "Mama, pabučiuok mane!" Tai buvo taip neįprasta... O po valandos beeinančią į parduotuvę mane sustabdė viena kaimynė ir pranešė, kad netekau ir anūko, ir sūnaus...
Negaivino
Rudaminos miestelis garsus ne tik pusę vietinių įdarbinusiu "Vilniaus paukštynu", bet ir jaukia sutvarkyta aplinka. Karštą dieną rudaminiečiai nelekia iki ne per toliausiai esančių Trakų ežerų, o tupia ant greta bažnyčios esančios kūdros kranto ir deginasi. Kūdra nedidelė, telkšo plikame, želdynais neapsodintame lauke, tačiau it koks kurortas sutraukia ne tik vietinius, bet ir netolimų kolektyvinių sodų gyventojus. Priežastis paprasta: ne per seniausiai priešgaisrinėms reikmėms iškastas vandens telkinys kol kas yra švarus, neuždumblėjęs, pakrantės dar neprižėlusios meldų, o vanduo - žolių, improvizuoti paplūdimiai pabarstyti smulkiu žvyru. Žodžiu, visai puiki ilsėtis vietelė. Todėl nelaimės vakarą čia dar linksminosi kelios kompanijos, ir Viktoras su sūnėnu nebuvo vieni.
Kai kurie teigia, jog Viktoras buvo išgėręs ir elgėsi neatsargiai: ant pečių pasisodino sūnėną ir ėmė plaukti. Staiga Viktoras niurktelėjo po vandeniu, kartu nusitempdamas ir kaklą apsivijusį plaukti nemokėjusį Edvarduką. Tačiau Viktoro motina Jadvyga Lisianovič visa tai vadina gandais. Jos teigimu, Viktoras sėdėjo ant kranto ir stebėjo, kaip vandenyje turškiasi šešiametis. Staiga Edvardukas ėmęs skęsti, Viktoras šokęs į pagalbą.
- Jis pasisodino Edvardą ant pečių ir nešė į krantą, o kūdra - pilna gilių duobių. Niurktelėjo ir užspringo vandeniu, - tikino J. Lisianovič.
Dabar nesvarbu, kaip buvo, tačiau jos sūnus ir anūkas dar galėjo likti gyvi, tačiau jiems nebuvusi suteikta pagalba.
- Kai sužinojusi apie nelaimę atbėgau prie kūdros, Viktoras ir Edvardukas jau buvo ištraukti. Nė nežinau, kas tai padarė, tie žmonės man neprisistatė. Kalbama, kad kai vaikai skendo, pakrantė buvo pilna žmonių. O ištikus bėdai beveik visi išsilakstė.
Viktorą ir Edvardą nežinomas gelbėtojas ar gelbėtojai ištraukė praėjus keliolikai minučių nuo nelaimės. Gydytojai tvirtina, kad laiku pradėjus gaivinti, Edvarduką, greičiausiai dar būtų buvę galima išgelbėti. Tačiau niekas paskendėliams nedarė dirbtinio kvėpavimo, širdies masažo. Greitosios medikams beliko konstatuoti abiejų mirtį. Jadvyga su marčia Lile dar ilgai sėdėjo ant kranto apsikabinusios savo nebegyvus vaikus ir nežinojo, ko griebtis. Dabar Jadvyga mano, kad jei tuo metu ant kranto būtų buvusi jos duktė Valentina, nelaimė nebūtų įvykusi.
Valentina nesutriko
Lygiai prieš dvejus metus vilniečius sužavėjo jaunos moters žygdarbis. Tai įvyko Kuprioniškėse. Į Kuprioniškių tvenkinį nusimaudyti atbėgo keli jauni kareivėliai. Pasirodo, jiems buvo leista keliolikai minučių palikti dalinį, kad šį bei tą įsigytų parduotuvėje. Ką tik sočiai papietavę jauni vyrukai įsigijo cigarečių ir nutarė, jog dar spės ir paplaukioti. Nepagalvojo, kad "viens, du - į vandenį" nėra pats saugiausias išsimaudymo metodas. Privalgę, paskubomis, neapsišlakstę vandeniu ir nepripratinę kūnų prie žemos temperatūros, vyrai ėmė plaukti. Staiga vienas sumosavo rankomis ir ėmė rėkti, kad skęsta. O paskui dingo vandenyje. Laimė, kaip tik tuo metu prie kūdros sėdėjo Jadvygos Lisianovič duktė Valentina Novoslavska. Ji iš pradžių pamanė, jog kareiviukas juokauja. Tačiau šiam vis neišnyrant, sunerimo.
- Pagalvojau, reikia plaukti ir pažiūrėti, kas jam, - "Akistatai" pasakojo Valentina. - Nėriau į gelmę ir radau dugne - susirietusį, nejudantį. (Toje vietoje kūdros gylis siekė puspenkto metro - D. N.) "Rasti tai aš jį radau, bet iškelti į paviršių nepajėgiau, - prisimena. - Tada pašaukiau į pagalbą vyrų. Vienas nėrė, bet irgi neiškėlė. Pagaliau vargais negalais, vienas kitam padėdami, vaikiną išvilkome į krantą".
Kareivis po vandeniu išbuvo kelias ar keliolika minučių ir neberodė jokių gyvybės žymių. Nebuvo pulso, neplakė širdis, nekvėpavo. Tačiau Valentina net nesuabejojo, jog reikia gaivinti. Ji niekada to nebuvo dariusi, tačiau teoriją išmanė. Išvalė skenduolio plaučius ir ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą. Pasitelkė į pagalbą vieną vyriškį, šis masažavo kareivėlio širdį.
- Kai po kelių minučių gaivinimo kareivis neatsigavo, aplinkiniai ėmė patarinėti liautis. O aš pagalvojau, kad neseniai numirė mano jaunas vyras, ir niekas jam nepadėjo (Valentina 26 metų liko našle, nes jos vyrą ištiko infarktas - D. N.). Todėl pasakiau sau, kad aš šitam jaunuoliui numirti neleisiu. Ir gaivinau toliau.
Maždaug po dvidešimties minučių atkaklaus darbo Valentina pajuto, jog skenduoliui grįžta gyvybė. Atsirado pulsas, vaikinas ėmė kvėpuoti. Netrukus pasirodė kažkieno iškviesta greitoji, ir kareivėlis buvo perduotas į specialistų rankas. Jis išgyveno, ir tai - Valentinos dėka. V. Novoslavską, buvusią dziudistę ir plaukikę, vėliau aplankė karinio dalinio atstovai, padėkojo, įteikė suvenyrų. Valentina sako, kad jei kas nors tiek jėgų būtų skyręs jos brolio ir sūnėno gaivinimui, dvigubų laidotuvių galėjo ir nebūti.
- O dabar toks laika, kai kito žmogaus skausmas niekam nerūpi, - reziumavo sūnų ir anūką palaidojusi Valentinos mama Jadvyga.
Viktoras (jis našlaičiu paliko penkerių metų sūnų) ir Edvardukas buvo palaidoti naujosiose Rudaminos kapinėse. Tose pačiose, kurias prieš mirtį, tarsi ką nujausdamas, Viktoras ir stebėjo.
