Albertas ONIŪNAS
Kretingos rajono Tūbausių kaime gyvena iš pažiūros graži ir gerai sutarianti šeima Algis Narmontas, jo žmona Jovita ir penkiametės dvynukės dukrelės. Algis dirba Darbėnų miškų urėdijoje, Jovita - viename Kretingos bare. Kol tėvai darbe, dukreles saugo samdyta mergina. Pora naudojasi automobiliu "VW Derby". Butas - manevrinis, bet šeimos iš jo kol kas niekas nevaro, automobilis dar juda, tad ir gyvena šeimynėlė ne taip jau ir blogai. Meiliai pasibučiuoja susitikę, kartais eina ir už rankų susikibę, tuo stebindami kaimynus. Mat anie, priešingai nei Narmontai, dar nepamiršo tragedijos, kurios kaltininke daugelis laiko Jovitą Narmontienę.
Narmontynė
Būtų pravartu pradėti iš tolo - nuo to, kad Narmontų šeima gerai ir seniai žinoma Kretingos rajono Užpelkių kaimo žmonėms. Narmontai jau seniai gyvena vieno tremtinio sodyboje pačiame kaimo pakraštyje. Tiesa, sodyba tuos pastatus pavadinti ganėtinai sunku - gyvenamasis namas sukiužęs, paramstytas pagaliais, kad nesugriūtų. Krosnies kaip ir nėra, ji pusiau sugriuvusi - tik metalinės "buržuikos", kurių dūmai taip ir lieka viduje, kol išsisklaido per kiaurus langus. Kieme - kalnai šiukšlių, suneštų net iš dviejų sąvartynų. Užpelkiai šiuo atžvilgiu yra strategiškai patogioje vietoje - vienoje pusėje, už poros kilometrų, yra Palangos sąvartynas, kitoje, ne ką toliau, - Kretingos. Tad Narmontynės gyventojai visada turėjo pasirinkimą, kuriame iš jų dirbti. Gyvenamajame name durų nėra - jas atstoja purvini skudurai. Virtuvėje bemaž iki lubų prikrauta dvokiančių sąvartyno "gėrybių", paliktas tik siauras praėjimas į "svetainę", kur stovi senas neveikiantis televizorius ir du daiktai, kuriuos tik nežabotą fantaziją turintis žmogus galėtų pavadinti lovomis. Apie kokią nors patalynę šiuo atveju užsiminti būtų nepadoru. Čia miegama keliese po vienu skuduru, vaikai ir suaugusieji kartu. Kas yra seksas vaikai sužino iškart, kai tik pradeda ką nors suprasti - santykiauja visi su visais, nepaisant amžiaus, giminystės ir kitų nėmaž nereikšmingų dalykų.
Utėlės - policininkui
Utėlės, blusos, tarakonai ir kiti "malonūs" gyviai jau daug dešimtmečių sėkmingai veisiasi Narmontynėje. Nekeista, mat tualetą čia atstoja "svetainės" kampe pastatytas kibiras. Sąlyginai, nes nuolat pakaušę gyventojai toli gražu ne visada į jį pataiko. Kam teko lankytis "svetainėje" žiemą, tas patyrė neišdildomų įspūdžių, kokių nepatirsi žiūrėdamas ir tobuliausią siaubo filmą. Klaiki smarvė, per dūmus nuo "buržuikos" nė šviečiančios elektros lemputės nematyti. Jei pakanka kantrybės ištverti kokią minutę, tai po dideliu skuduru gali išvysti judančius kūnus, suodinus vaikų veidus pakampėse. Kai čia apsilankė apylinkės inspektorius Sigitas Daukšas, namo parsinešė utėlių ir turėjo galvą nusiskusti plikai. Po to policininkas į Narmontynę jau nebeeidavo - iš lauko šaukdavo šeimininkę. O šeimininkė - šiemet 70-metį švenčianti Aniceta Narmontienė. Ponia Aniceta pagimdė 7 vaikus, kurių auginti nepanoro. Tiksliau - augino, bet dėl aukščiau išdėstytų "malonumų" valdžia juos vieną po kito atėmė ir paskirstė po pagalbines mokyklas-internatus. Tik pats jauniausias, Mindaugas, kuriam šiemet turėjo sukakti 20 metų, ilgiausiai gyveno su motina ir mokėsi vidurinėje mokykloje. Šiaip jau broliai ir seserys susipažino jau suaugę, kai išėjo iš valdiškų įstaigų.
Be žalos sveikatai?
Įvairiu metu Narmontynėje apsigyveno Anicetos Narmontienės dukra Danutė Balsevičienė su penkiom savo dukrom ir vienu sūnumi. Danutės Balsevičienės mažamečiai mokomi specialiosiose internatinėse mokyklose ir su motina būna tik vasarą. Jos motinystės teisės nėra apribotos, mat Kretingos vaikų teisių apsaugos tarnyba neturi duomenų, kad motina vaikus muštų, laikytų alkanus. O jų gyvensenos antisanitarines sąlygas medikai pavadino "nedarančiomis žalos jų sveikatai". Belieka tikėtis, kad mažieji Balsevičiukai per tuos vasaros mėnesius neįpras laimės ieškoti sąvartynuose.
Šeimai - butas
Broliai Narmontai bandė tvarkytis savo gyvenimus taip, kad netektų gyventi kaip motina. Mindaugas susirado draugę Palangoje, gimė vaikas. Saulius lygiai taip pat pasielgė Užpelkiuose. Na, o vyriausias Narmontas, Algis, taip pat pradžioje bandė kabintis už gyvenimo Palangoje. Čia susipažino su rusakalbe pardavėja, susituokė. Gimė sūnus, kuriam dabar jau dešimt metų. O prieš šešetą metų likimas lėmė Algiui sutikti dvidešimtmetę palangiškę Jovitą Kiltinavičiūtę. Merginą Algis įsimylėjo iki ausų. Išsiskyrė su žmona, kuri netrukus su vaiku išvyko į tėvynę Rusiją, ir susituokė su Jovita. Taip susiklostė, kad jaunavedžiai neturėjo kur gyventi, tad atvyko į Normantynę Užpelkiuose. Kaip jaunoji Jovita kentė tokį gyvenimo būdą, istorija nutyli. Tačiau jau netrukus, gimus dvynukėms, apsireiškė rajono valdžia. Kretingos rajono seniūnija pasiūlė Algiui ir Jovitai išsikelti į manevrinį butą Tūbausiuose, idant jauna šeimyna turėtų galimybę pradėti normalų gyvenimą be sąvartynų. Tasai butas - kuklus, vos vieno kambarėlio ir virtuvės, tačiau aplink gyvena padorūs žmonės. Taip Narmontai ir įsikūrė Tūbausiuose.
Žmonos draugai
Pradžioje viskas buvo gražu. Narmontai, jei kur kartu eidavo, bučiuodavosi kas penkios minutės. Kaimynai net leipo nuo tokios šeimyninės idilės - jokios girtuoklystės, tik didelė meilė ir kiti gražūs jausmai. Tačiau po kelerių metų viskas pasikeitė. Narmontų manevriniame bute prasidėjo orgijos, kuriose nebūtinai dalyvaudavo šeimos galva. Jovitą neretai išsiveždavo vienas Kretingos policininkas. Netrukus apie vyro "žygius" sužinojo žmona ir teikėsi pati atvykti į Tūbausius bei susipažinti su vyro meiluže. Šių pažintuvių pasekmė - Jovita parašė pareiškimą policijai, jog tokia ir tokia ponia ją terorizuoja. Vėliau tai policininko žmonai ir Jovitai oficialiai buvo pasiūlyta susitaikyti. Jos tą ir padarė. Bet problemos Narmontų šeimoje tuo nesibaigė. Jovita, Tūbausiečių teigimu, susirado šešiolikmetį draugą. Algis Narmontas žmonos kumščiais neauklėjo, tačiau apie tikrąją padėtį žinojo. Galop jis nebeapsikentė ir kreipėsi į teismą dėl skyrybų. Po jų išėjo gyventi į Darbėnus - išsinuomojo namą. Tai įvyko praėjusiais metais.
Mirtina kova
Kai Algio nebeliko, pas Jovitą ėmė lankytis jo broliai Mindaugas ir Saulius. Abu pamiršo savo drauges - į Tūbausius traukė lyg koks magnetas. Jovitos bute dažnai iki paryčių skambėdavo muzika, vyko tikra gyvenimo šventė. Tačiau po mėnesio kito abu broliai pasijuto konkurentais. Ir vienas, ir kitas įsimylėjo Jovitą. Šių metų sausio 11-ąją meilės trikampiui atėjo pabaiga. Mindaugas atvažiavo iš ryto, o kadangi iš vakaro buvo dar likę degtinės, sėdo su Sauliumi gerti. Paskui vyresnysis pasikvietė Mindaugą į lauką aiškintis santykių. Paprašė, kad jaunėlis paliktų ramybėje jo draugę Jovitą. Mindaugas pareiškė broliui Jovitos be kovos neatiduosiąs. Tačiau rimtesnis kivirčas tuomet neįvyko. Buvo jau po vidurnakčio, kai Mindaugas užmigo prie stalo. Saulius su Jovita nutempė jį į kambarį ir paguldė ant čiužinio. Po to abu dar šiek tiek išgėrė ir Saulius nusprendė, kad nėra ko Mindaugui miegoti. Tuomet atitempė brolį į virtuvę ir ėmė spardyti, daužyti kumščiais. Mindaugas tebebuvo per daug girtas, kad galėtų priešintis. Pagaliau aprimęs Saulius ėmė valyti broliui veidą rankšluosčiu, bučiuoti. Jovita bei tuo laiku kartu gyvenusi jos motina girdėjo, kaip Mindaugas pasakė, kad Saulius esąs geriausias jo brolis. Matyt, Saulius tokius žodžius suprato kaip pašaipą. Ir anksčiau Mindaugas dažnai išprovokuodavo Sauliaus agresiją įvairiais posakiais ar veiksmais. Tada Saulius vėl puolė spardyti brolį. Kai tas neberodė gyvybės ženklų, atsitokėjo ir pasiuntė Jovitą kviesti greitosios. Ji mobiliuoju telefonu paskambino ir prie gatvės laukė atvykstant medikų.
Pjovė broliui galvą
Tuo metu Saulius paėmė du didelius peilius ir gulinčiam Mindaugui tris kartus smeigė į krūtinę. Jaunėlis tuojau pat ir mirė. Saulius dar pagrasino peiliu Jovitos motinai, kad nepaliks gyvų liudytojų, o paskui ėmė pjauti nebegyvam broliui galvą, bet iki galo to padaryti nepavyko. Tada vyras tuo pačiu peiliu atsipjovė lašinių, išgėrė, užkando ir išėjo lauk. Jovitai pasakė Mindaugą užmušęs. Užėjus įprastam pykčio priepuoliui Saulius ketino eiti į kaimą ieškoti šešiolikmečio buvusio Jovitos draugo ir jį nužudyti, bet paskui persigalvojo ir vėl spardė bejausmį brolio kūną. Tai darantį jį ir užtiko greitosios ekipažas. Beje, visą žudymo procesą stebėjo Jovitos dukrelės, o nuvestos pas kaimynus gyvai pasakojo, kaip "Saulius Mindę užmušė". Atvykus policijai Saulius pasidavė iškart, be jokio pasipriešinimo. Tuoj pat nieko neslėpdamas, nekurdamas kokių nors versijų apie gynybą ar panašiai, ir prisipažino. Taip pat Saulius elgėsi ir per tardymą. Tai nėra keista, nes toks jau šio vyro charakteris. Kartą, kai apylinkės inspektorius kažko pasiteiravo Saulius ir neprašomas išdavė, kas kaime pavogė dviratį. Toks Fotinas, Sauliaus sesers Danutės tuometinis sugyventinis. Ir dar nurodė, kur tasai Fotinas nuo policijos slepiasi. Policija vyruką rado, apklausė ir paleido. Grįžęs į Narmontynę Fotinas užsinėrė ant kaklo kilpą ir pasikabino. Netoliese buvęs Saulius nupjovė virvę ir išgelbėjo svainį, nors prieš tai pats jį įdavė policijai.
Pas žmoną - per brolio lavoną
Klaipėdos apygardos teismas greit išnagrinėjo nesudėtingą baudžiamąją bylą. Psichiatrinės ekspertizės išvadose buvo konstatuota, kad Saulius yra pakaltinamas, savo veiksmus nužudymo metu suprato. Prisipažinimas įvertintas kaip lengvinanti aplinkybė. Prokuroras prašė skirti Sauliui Narmontui 15 metų, o paskirta 12 metų griežtojo režimo kolonijos. Senoji Narmontienė, išgirdusi nuosprendį, šūktelėjo, kad Saulių reikėjo sušaudyti. Pagal jos elgesį teisme buvo matyti, kad moteris nepripažįsta to, kas akivaizdu - didžiąja dalimi tragediją lėmė jos pačios gyvenimo būdas.
Tuo tarpu po Mindaugo nužudymo praėjus kuriam laikui Algis Narmontas sugrįžo pas Jovitą ir abu dabar gražiai gyvena. Kiek ilgai truks idilė - vienas Dievas težino...
