Remigijus RAINYS
Jeigu tikėtume istorikais, vieną iš pirmųjų šuolių su parašiutu Europoje dar 1777 metais atliko mirties bausme nuteistas prancūzas Žanas Dumjė. Šiltą pavasario rytą sulysusį ir išblyškusį mirtininką sargybiniai nuvedė ne į mirties bausmės vykdymo vietą, o ant ginklų bokšto stogo, kur iki tol karaliavo balandžiai ir kregždės. Čia turėjo būti išbandytas profesoriaus Defontažo sukurtas "skraidantis apsiaustas", pasiūtas iš prasto sunkaus audeklo ir menkai tepanašus į šiuolaikinį parašiutą, tačiau vis dėlto turėjęs apsaugoti krentantį žmogų. Profesorius mirtininką bandytoju pasirinko ne savo noru, o todėl, kad, nepaisant į pažadėtą tais laikais karališką atlygį - auksinių monetų prikimštą piniginę, net po ilgų paieškų Paryžiuje ir jo apylinkėse savanorių neatsirado. Žanui Dumjė pasirinkimo nebuvo, todėl jis, padedamas profesoriaus, užsivilko apsiaustą, išklausė padrąsinančių žodžių ir kiek stumtelėtas nušoko žemyn. Ž. Dumjė kritimas tetruko vos dvi tris sekundes. Drąsuolis buvo paskatintas pinigais ir gavo žadėtąją laisvę, tačiau skubiai pasislėpė siaurose senojo Paryžiaus gatvelėse ir apie tokius šuolius daugiau nenorėjo nė girdėti.
Kas galėjo pagalvoti, kad po kelių šimtmečių žmonės taip ištobulins dar pagal Leonardo da Vinčio idėją sukonstruotą parašiutą, kad jis taps ne tik gelbėjimosi priemone ištikus aviakatastrofoms, bet ir nepakeičiama pramoga adrenalino fanatikams.
Šokinėti saugiau nei skraidyti
Iki šiol aštrių pojūčių mėgėjų visame pasaulyje neatbaido net pati aukščiausia - gyvybės - kaina, kurią retkarčiais tenka sumokėti parašiutininkams. Pagal oficialią statistiką, viena žūtis tenka 50 000 šuolių, tad šokinėti su parašiutu gerokai saugiau nei skraidyti lėktuvais, važinėti automobiliais ar plaukioti vandens telkiniuose.
Parašiutizmo veteranai Lietuvos parašiutų sporto aukso amžiumi laiko tuometinio sovietinio SDAALR (savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti) klestėjimo laikus, kai tapti parašiutininku teoriškai galėjo kiekvienas. Visi parengimo kursai ir šuoliai buvo visiškai nemokami, o kariškiams ir į rinktines patekusiems parašiutininkams už kiekvieną šuolį net buvo mokama. Norinčiųjų buvo tiek daug, jog jų skaičių tekdavo dirbtinai riboti - ilginant paruošimo kursų trukmę ir didinant kvalifikacinius reikalavimus.
Nelaimių sąrašą pradėjo kariškiai
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, nelaimė šokant su parašiutu užregistruota jau pačiais pirmaisiais metais. Besiruošiant Kariuomenės dienos minėjimui, Vilniaus Vingio parke žuvo kariškis Edgaras Kopsikas. Tuomet tik besikuriančiose karinėse pajėgose dar nebuvo suformuota Generalinė inspekcija, todėl nelaimės priežasčių tyrimą vykdė kelios žinybos ir dabar atsekti jų veiklos pėdsakus nelengva. Patyrę parašiutininkai teigia, jog tuomet į vieną pynę susivijo keli netikėtumo faktoriai. Nors apie 100 šuolių atlikęs Edgaras nebuvo laikomas naujoku, tačiau tuomet jis šoko su nauju parašiutu, nežinomoje vietoje ir dar su papildomai kliudžiusiu automatu. Manoma, kad tokioje situacijoje vaikinas klaidingai nustatė aukštį iki žemės ir žuvo per vėlai išskleidęs parašiutą. Šiuo metu mūsų karinėse pajėgose parašiutininkai tarnauja tik specialios paskirties padaliniuose. Juos ruošia keliolika patyrusių Mokymo centro instruktorių, kurių kiekvieno atliktų šuolių skaičius dažnai jau artėja prie 3 000. Per tuos metus neatpažįstamai pasikeitė ne tik parašiutai, bet ir kita šuoliams naudojama technika, todėl dabar kariškiai traumų beveik nepatiria. Pasak karinių instruktorių vadovo Kęstučio Milišausko, rimtesnę traumą, susijusią su lūžiais, kuris nors iš karinių parašiutininkų patiria tik maždaug kas dvejus metus. Iki šiol nepasitaikė nė vieno atvejo, kad susižalojęs parašiutininkas negrįžtų į karinę tarnybą. Mūsų kariuomenėje šauktiniai kareiviai su parašiutais nešokinėja, tad naujokėlių mamos dėl savo lepūnėlių gali būti ramios.
Brangus malonumas
Lietuvos parašiutų sporto federacijos prezidentas Vidmantas Zubė suskaičiavo, kad per metus rimtesnes traumas patiria maždaug 8 parašiutininkai. Didesnė šių traumų dalis tenka pradedantiesiems ar pirmakarčiams, kurių kasmet būna po 3 000-4 000, ir tik keli sunkesni sužalojimai tenka 160 aktyviai sportuojančių federacijos narių, nors aštuonių šalyje veikiančių aeroklubų sportininkai atlieka maždaug 7 000-8 000 šuolių. Aktyvių parašiutininkų mūsuose būtų žymiai daugiau, jei valstybė šiam sportui skirtų bent kiek didesnį dėmesį ir materialinę pagalbą. Dabar parašiutizmas tapo ganėtinai brangiu sportu, kurį sau leisti gali tik pasiturintys žmonės. Aeroklubų nariams, turintiems nuosavą įrangą, vienas šuolis kainuoja apie 40 litų, todėl tik nedaugelis gali sau leisti per sezoną iššokti po 200-300 kartų.
Kyviškių aeroklubo tarybos narys Jonas Savickas įsitikinęs, kad tam, jog parašiutininkas "nedegraduotų", jis privalo po vieną šuolį atlikti bent kas dvi savaites. Daugumai parašiutininkų pradėjus šokinėti su sparno tipo parašiutais, labai padidėjo manevro galimybės ir slydimo žemyn greičiai, todėl ypač nedideliuose aukščiuose padidėjo galimybės susižaloti, nors bent kiek labiau įgudę asai sugeba prieš pat žemę "sustabdyti" savo parašiutus ir tarsi "nulipti" nuo keliolikos centimetrų aukščio laiptelio pakopos.
Kai saugumas per brangus
Naujas amerikietiškas parašiutas, aprūpintas saugumą užtikrinančiais Įtaisais, kainuoja daugiau nei 3 000 eurų, todėl mūsuose daugiausia šokinėjama jau naudotais parašiutais. Pagal galiojančias taisykles, kiekvienam parašiutui kasmet atliekama techninė apžiūra, o jei parašiutas tobulinamas ar remontuojamas, po to patyrę instruktoriai techninę apžiūrą pakartoja. Jei gamintojo instrukcija nenumato kitaip, tai mažiausiai kas pusmetį turi būti perlankstomas ir atsarginis parašiutas. Anaiptol dar ne visi Lietuvoje išgali įsigyti šiuolaikinį saugumą užtikrinantį avarinio parašiuto išskleidimo prietaisą. Jis suveikia ir išskleidžia atsarginį parašiutą tada, kai krisdamas parašiutininkas nustatytą kritinį aukštį pasiekia per dideliu greičiu.
Viską lemia akimirkos
Pasak patyrusių instruktorių, parašiutininkas visus savo judesius turi ištobulinti taip, kad jie taptų vos ne automatiniai, nes ore kiekvienam veiksmui apmąstyti jis turi per mažai laiko. Laisvai krisdamas 50 metrų per sekundę greičiu ir parašiutą skleisdamas, tarkim, kilometro aukštyje nuo žemės, neišsiskleidus pagrindiniam parašiutui žmogus teturi 20 sekundžių padėčiai ištaisyti. Per tą laiką reikia atsisegti ir numesti pagrindinį kupolą, patraukti atsarginio parašiuto žiedą ir susigrupuoti avariniam nusileidimui, kad išvengtum traumos. Todėl lemiamos įtakos parašiutininko saugumui turi kiekviena menkiausia detalė ar nesugebėjimas visiškai susikoncentruoti prieš šuolį.
2001 metais Panevėžio rajone Istros oro uoste vykusioje šventėje "Žmogus- paukštis" žuvo parašiutininkas iš Mažeikių Andrius Bėkšta. Savo 540-ąjį šuolį vaikinas atliko kiek kitokios konstrukcijos naujesnio modelio rusišku parašiutu, kuriame ištraukiamojo žiedo kišenė buvo prisiūta gerokai žemiau nei tame, kuriuo Andrius šokinėdavo įprastai. "Mažeikių naftos" priešgaisrinėje tarnyboje dirbęs jaunuolis parodomuosiuose šoliuose turėjo dalyvauti jau išvakarėse, tačiau tą dieną vežė trūkstamus dokumentus į Kauno technologijos universitetą, kur ketino studijuoti. Manoma, kad ir ši išvyka sutrukdė A. Bėkštai susikaupti paskutiniam šuoliui, todėl 1,5 kilometro aukštyje iššokęs iš lėktuvo Andrius, atėjus reikiamam momentui, nesurado pagrindinio parašiuto žiedo, nes įprastu judesiu ranka jo neužčiuopė. Tos kelios ar keliolika sekundžių, sugaištos ieškant pagrindinio parašiuto ištraukiamojo žiedo kišenės, buvo lemtingos. Karštligiškai traukdamas už pagrindinius stropus jungiančiosios grandies, Andrius suplėšė ištraukiamojo parašiuto kišenę. Vaikinas prarado aukštį ir atsarginį parašiutą bandė išskleisti tik likus iki žemės vos trims metrams. A. Bėkšta žuvo trenkęsis į žemę linų lauke.
Ne savo parašiutu
Ne savo įprastiniu parašiutu šoko ir pernykščio kovo pabaigoje Pociūnų aerodrome per parašiutininkų sezono atidarymą žuvęs marijampolietis Algis Ivanauskas (36 m.). Jėgų žydėjimo sulaukusio vyriškio patyrusiu parašiutininku pavadinti nebuvo galima, nes jo sąskaitoje tebuvo apie 70 šuolių. Juo labiau kad pirmąjį savo šuolį parašiutu atlikęs dar besimokydamas septintoje klasėje, paauglys po kelių šuolių šio pomėgio atsisakė, nes manė, jog būdamas gana stambaus kūno sudėjimo geresnių rezultatų vis tiek nepasieks. Paauglystės pomėgį A. Ivanauskas prisiminė tik prieš keletą metų, jau būdamas subrendęs vyras pabandė vėl iššokti, tai jam patiko, tad tapo parašiutininkų klubo nariu. Tą dieną į Pociūnus A. Ivanauskas nuvyko su savo bičiuliu Deividu Ragucku, kurio sąskaitoje buvo jau 603 šuoliai. Vyrai ketino iššokti po tris kartus, tačiau po pirmųjų dviejų sėkmingų šuolių Algis pamatė, jog įplyšo jo parašiutas. Jį susiūti jau nebebuvo laiko - tuomet vyriškis nebūtų suspėjęs į numatytą lėktuvo pakilimą. Tada A. Ivanauskui kilo mintis pasiskolinti Deivido parašiutą (geranoriški ir solidarūs kolegos taip elgiasi gana dažnai).
Stebėdamas iš 3 kilometrų aukščio iššokusią penkių parašiutininkų grupę D. Raguckas iš karto pastebėjo, kad vienas sportininkas per ilgai krenta su neišsiskleidusiu parašiutu. Vyriškio siaubui, netrukus paaiškėjo, kad tai jo bičiulis, kuris nukrito į krūmus maždaug už kilometro nuo bazės. Automobiliu skubiai nuvykę į nelaimės vietą, kolegos Algį Ivanauską rado jau negyvą, susmegusį nuo stipraus smūgio atsiradusioje gilioje duobėje. Apžiūrėjus parašiutą jokių techninių nesklandumų neaptikta, todėl ir šiuo atveju, kaip manoma, nelaimė įvyko susidėjusius kelioms aplinkybėms. A. Ivanauskas tą dieną šokinėjo iš skirtingų aukščių, todėl, ko gero, psichologiškai "nepersijungė" į kitas aplinkybes, nesugebėjo surasti svetimo parašiuto ištraukimo žiedo. Tuo metu nelaimės vietoje buvę profesionalai teigė, jog iki pat smūgio į žemę Algis karštligiškai bandė kažką daryti, tačiau laiku susiorientuoti ir išskleisti atsarginį pašiutą nelaimėliui neužteko patirties.
Mazgelis ant parašiuto stropų
Paprasčiausias nedidukas mazgelis, sudedant parašiutą susiformavęs ant stropo, tapo vilniečio Dmitrijaus Krutičiaus pagrindinio parašiuto neišsiskleidimo priežastimi. Trisdešimtmetis vienos sostinės medicinos bendrovės bioinžinierius paskutinį savo gyvenime šuolį atliko šių metų balandžio 3 dieną Vilniaus rajone, Kyviškėse įsikūrusiame Dariaus ir Girėno aeroklubo oro uoste. Su motina gyvenęs Dmitrijus iš dangaus sėkmingai nusileidęs jau buvo daugiau nei pusantro šimto kartų, tačiau tas nelemtasis šuolis šį sezoną buvo pirmasis, todėl pagrindiniai refleksai dar nebuvo pakankamai atgauti. Kai iššokus iš pusantro kilometro aukščio maždaug pusiaukelėje turėjusio išsiskleisti pagrindinio parašiuto stropo mazgelis, susiformavęs sportininkui skriejant oro sraute, įstrigo jį drauge su visu stropų pluoštu prilaikiusioje kilpelėje, vyriškis turėjo nedelsdamas nusimesti pagrindinį parašiutą ir skleisti atsarginį. Apmąstymui likusių akimirkų nebepakako - Dmitrijus efektyvių veiksmų ėmėsi per vėlai ir atsarginis parašiutas išsiskleisti nesuspėjo.
