Agnė apėjo visus arčiausiai jos namų Gėlių gatvėje gyvenančius kaimynus ir pakvietė vakarienės. "Prisiminsime Robertą, - kartojo ji kiekvienam sutiktajam. - Ištroškinsiu didžiulį kalakutą, turėtų visiems užtekti", - droviai pridurdavo. Žmonės žinojo, kad po vyro žūties moteriai pasimaišė protelis, tačiau ji taip maloniai prašė ir taip sveikai samprotavo, jog nė vienas nedrįso atsisakyti. Kai visi susirinko, Agnė uždegė žvakes ir pakvietė prie stalo. Ji buvo keistai pakylėta, linksma, tarsi kalbėtųsi su į gimtadienį, o ne į vyro žūties antrąsias metines paminėti susirinkusiais kaimynais. Arčiausiai sėdėjusios Rasos paprašė pašeimininkauti ir ši atidengė senovišką didžiulį molio dubenį, iš kurio išsivertė garų kamuolys. Šalia padėtais šaukštu ir šakute Rasa ištraukė... vaiko pėdą. Nesąmoningai kokią minutę ji tą radinį laikė pasmeigusi šakute, o šaukštu makalavo po dubenį, kol į paviršių iškilo plaštaka, paskui pasirodė nedidukė ausis.
Kelias akimirkas kambaryje tvyrojo siaubas, savo gniaužtuose laikęs visus iki vieno. Tuo metu Agnė, eidama nuo vieno prie kito, kaip ir dera gerai šeimininkei, maloniai ragino:
- Valgykit, nesikuklinkit. Aš taip stengiausi - net mamos receptų knygą susiradau ir dėjau tik tai, kas ten parašyta. Turėtų būti skanu. Vaikystėje mes net pirštus nulaižydavom...
Viena iš moterų pratrūko klykti. Neatsiliko ir kitos. Tarsi pamišę vyrai puldinėjo nuo vienos prie kitos, drebančiomis rankomis nešė iš virtuvės vandenį. Tačiau jų žmonos su pasibaisėjimu veiduose stūmė nuo savęs vandens stiklus, tarsi juose būtų pamačiusios kūdikio akis ar nosies gabalėlį.
Kitą dieną šią kraupią istoriją žinojo visas miestas. Policininkai Agnės namuose rado išmėsinėtą nė dvejų metukų neturėjusią Rasos dukterėčią Saulę. Tos pačios Rasos, kuri iš dubens ištraukė vaikišką pėdą. Žmonės negalėjo atsipeikėti: tik prieš porą mėnesių paslaptingai buvo nužudyta jaunų verslininkų šeima - Saulės tėvai, o dabar pamišėlė lyg viščiuką išdarinėjo ir jų dukrelę. Išsiaiškinti, kas nužudė tėvus, iki šiol nei policininkams, nei prokurorams nepavyko, tačiau kas kaltas dėl mažylės mirties, žinojo visi. Agnę pareigūnai iškart išsivežė į policiją, vėliau - į ligoninę, iš kurios tik prieš tris mėnesius buvo sugrįžusi.
Paklaikusi iš skausmo ir nevilties Rasa tuomet rovėsi plaukus. Dar po savaitės juodvi su Saulute turėjo persikelti gyventi į buvusius mažylės namus. Rasa - vienintelė jaunos šeimos giminaitė. Žuvusioji verslininkė - jos tikra sesuo, todėl iškart tapo aišku, kas augins mergaitę. Be mažosios našlaitės, Rasai Butvilaitei teko perimti ir savo sesers bei jos vyro verslą. Ant jaunos moters pečių užgriuvo ne tik įvairiausių dokumentų šūsnys, bet ir nebaigtas namo remontas. Todėl juodvi su mergaite vis dar glaudėsi Rasos nuomojamame kambarėlyje tylioje Gėlių gatvėje.
Laikas tik jauniems slenka vėžlio žingsniu. Persiritus per trisdešimt, jis ima byrėti tarsi smėlis pro pirštus. Gal todėl ne vienas, vėl pamatęs Agnę mieste, aikčiojo: negi taip greitai ją paleido?.. O ji - tokia pat jauna, grakšti, tokiais pat įsimintinai šviesiais plaukais - ėmė ir pasirodė vieną dieną prie upės, kur miestiečiai susirinkdavo po darbo ar savaitgaliais. Ant pečių moteris buvo užsimetusi žydrą permatomą skraistę, kurios vienas galas beveik vilkosi žeme.
- Žiūrėkit, Agnė sugrįžo. Paleido vargšelę. Negaliu patikėti, kad ji tą mažylę nužudė. Dieve, Dieve, kas ta bjaurybė, kuri jai tą vaizdajuostę apie vyro išdaigas su meiluže atsiuntė, juk nuo to viskas ir prasidėjo. Vyro žūtį dar būtų išgyvenusi, bet jo neištikimybės... - jaunos moters balse skambėjo užuojauta. - Pavažiavo vargdienei stogas. Ir kas kaltas? Jau tie vyrai... Amžiną atilsį Robertas buvo geras diegas - apgaudinėti tokią gražią, tokią švelnią ir talentingą moterį!
- Graži tai graži, bet kad švelni - nepasakyčiau. Mažąją Saulutę išmėsinėjo lyg kokį viščiuką. Net dabar kūnas pagaugais nueina, kai tą vakarienę prisimenu, - prieštaravo kita. - Rasa iki šiol neatsigauna - stūgauja lyg vilkas tame dideliame name. Žmonės pavydi, kad jai verslas sekasi. Kiekvienam sektųsi, jeigu dieną ir naktį niekas kitas nerūpėtų, tik verslas. Užsisklendė savyje, su niekuo nebendrauja, nieko matyti nebenori. Ypač po teismų su Saulutės tėvo giminaičiais. Jie norėjo viską sau pasiglemžti. Laimė, jog Rasos sesuo ir jos vyras buvo testamentą parašę. Jame nurodyta, kad viskas atitenka Rasai, kuri turi jų mergaitę užauginti. Dukrelė tėvams iš paskos iškeliavo, tačiau turtas pagal visus įstatymus Rasai liko. Bet kiek nervų kainavo, kol tai įrodė. Kartą užsiminiau apie tą vakarą, kai Saulutė buvo nužudyta, tai kad pažiūrėjo į mane... Žvilgsniu prie sienos prikalė.
- Ir tu su niekuo nenorėtum apie tai kalbėti, - pertraukė pirmoji. - Manai, malonu, kad vos savo dukterėčios nesuvalgė. Brrr... Išprotėti galima.
Tuo metu Agnė ėjo į nieką nekreipdama dėmesio. Miestelėnai prasiskyrė santūriai atsakydami į jos pasisveikinimą. Net nestabtelėjusi moteris ramiai įbrido į upelį ir smėlėtu dugnu patraukė į kitą krantą. Viduryje atsisuko ir šūktelėjo prie užtvankos poilsiaujančiai miniai:
- Ar matote, kad einu vandeniu? Ar jūs galite tuo patikėti?.. Jis man sakė, kad nieko nebijočiau, nes aš negaliu paskęsti! Man nieko negali atsitikti - nesvarbu, per vandenį ar per ugnį eičiau!
Nuo kranto jai atsiliepė vienas iš vyrų:
- Taip, ponia Agne, mes matome.
- Jie sakė, kad aš - narkomanė. Kai nuvežė į tą ligoninę, nedavė vaistų - mano vaistų. Kišo bala žino ką ir visai nekreipė dėmesio, jog man visus kaulus laužo. Aš rėkiau lyg išprotėjusi, o jie aiškino, kad prasideda abstinencija. Ir nė girdėt nenorėjo apie tai, kad Robertas mane sapnuose lanko. Aš jo paklausiau, ar tikrai esu narkomanė, o jis švelniai paaiškino: "Ne, mieloji, tu esi Dievo kankinė". Jis man ir išdavė paslaptį, jog sugebu ne tik vandeniu vaikščioti, bet ir per ugnį pereiti. Visos kankinės tą gali - patys dabar matote. Ar pasakysite jiems apie tai, kai atvažiuos manęs? Aš - ne melagė, ne narkomanė ir ne žudikė, jūs visi mane pažįstate, tiesa? Aš - Dievo kankinė, o už tai negalima žmonių į ligoninę grūsti...
Ne tokiame jau mažame provincijos mieste sunku būtų rasti jauną ar seną žmogų, kuris nepažinotų šviesiaplaukės skulptorės Agnės. Tiesa, jau daugiau nei penkerius metus bendruomenė nematė jos darbų. Jeigu ne ta nelaimė... Jaunos, talentingos skulptorės darbai puošia ne vienos mokyklos kiemą, prie jos sukurtų antkapių verkia našliai ir našlės. Tik ji savojo Roberto neaprauda - gal net nesuvokia, kad jo nebėra. Jeigu ne Agnės dienoraštis, kurį kaimynų mergiotė parodė savo motinai, ši - kitai kaimynei, ta - dar vienai savo pažįstamai, gal niekas niekada ir nebūtų sužinojęs Agnės pamišimo istorijos.
... Atvykusio į provinciją jauno gydytojo ir jo žmonos draugų ratas greitai išsiplėtė. Robertas buvo ne tik puikus specialistas, bet ir paklaikęs dėl automobilių - be jo neįvykdavo nė vienos lenktynės. Per miestą jaunojo daktariuko automobilis skriedavo tarsi paukštis, o prie kabineto durų sutūpusios moterėlės ir jaunos panelės plepėdavo apie nuostabiai švelnias naujojo gydytojo rankas ir apie tai, kaip greitai bei tiksliai jis nustato ligą. Atrodė, jog šios šeimos ateitis užtikrinta, o laimė tryško per kraštus kaip nuo pavasario apsvaigęs upeliūkštis. Ne viena prietaringesnė moterėlė, triskart į šalį nusispjaudama, sakydavo: "Neduok, Dieve, kad tik bloga akis nenužiūrėtų..." Taip ir atsitiko - vieną dieną viskas baigėsi. Tąkart jaunasis gydytojas savo ratuotu paukščiu skrido pas sunkiai sergantį ligonį. Gal buvo išsiblaškęs, gal pavargęs... Policijos ataskaitose jausmų nerasi: nepasirinko saugaus greičio, trenkėsi į benzinvežį, užsidegė. Iš daktaro bei jo automobilio - krūva metalo laužo ir sauja pelenų. Agnei liko nedaug ir kartu tiek daug - prisiminimai. Deja, po kurio laiko ir juos iš moters pavogė...
"Šeštadienis
Praėjo du mėnesiai nuo tos dienos, kai sudegė Robertas. Ar žuvo tik jis vienas? Ne, tą dieną miriau ir aš. Jeigu nebūtų reikėję po mėnesio užpirkti Mišių, nebūčiau susivokusi laike. Dabar žinau, kad gyvensiu tol, kol pabaigsiu jam skirtą skulptūrą. Buvo atvažiavęs mano kurso draugas Kristupas. Mačiau, kad jam nei skulptūra, nei pats sumanymas nepatiko - atrodė primityvokas. Jo nuomone, skulptorė profesionalė turėjo sukurti kažką nenusakomai nauja, nematyta...
O man atrodo, kad Robertas tikrai buvo Ąžuolas - stiprus, tvirtas, talentingas ir be galo gyvybingas. Aš - Pušis, kuri trokšta kuo aukščiau iškelti savąjį vainiką, tačiau prigludusi prie galingojo Medžio pasijunta tokia mažutė ir tokia laiminga. Kodėl per tuos ketverius metus Dievas mums nepadovanojo Vaikelio? Robertas vis kalbėjo: "Vėliau, Agnuže, vėliau". To vėliau - nebėra. Ir nebebus...
Vėl šeštadienis (po metų)
Šiandien - nelaimingiausia mano gyvenimo diena. Ji baisesnė ir už tą, kada sužinojau, jog Roberto nebėra. Kokias dvi savaites kasdien man po keletą kartų skambindavo nepažįstama moteris. O gal pažįstama, tik kalbėjo uždengusi ragelį, nes balsas buvo duslus ir švogždžiantis. Per pirmąjį pokalbį nepažįstamoji pareiškė, kad ne aš, o ji buvo didžioji Roberto meilė. Ji man pasakodavo, kaip juodu leisdavo laiką. Kaskart po valandą ir ilgiau dėstydavo, kaip jie glamonėdavosi, kaip jis alpdavo iš meilės ir aistros jai. Labai tiksliai nusakė, kur ir kokius apgamus Robertas turėjo, nepamiršo paminėti ir po operacijos likusio rando. Kiekvienas pokalbis baigdavosi iššūkiu: jeigu ne jo žūtis, dabar mes būtume kartu!
Būdavo, numetu ragelį iškart, o kartais klausydavausi iki galo, nes tas akinantis skausmas tarsi padėdavo išsiveržti iš kaustančio sąstingio. Gyvenau siaubingai įsitempusi. Paklaikdavau išgirdusi skambant telefoną, o ilgėliau nesulaukusi skambučio nerasdavau sau vietos. Gyvenau tarsi narkomanė - drebėdama iš baimės, nevilties ir įtūžio, vis laukdama, kol ta prakeikta ragana man paskambins. O šiandien laiškanešė atnešė vaizdajuostę.
Neee... Klykiau lyg pamišusi, klykiau tol, kol užspringau. Po to savęs paklausiau: "Ko tu klyki, argi gali ką nors pakeisti? Argi gali nepatikėti, kai savo akimis pamatei jų meilės scenas bei iš laimės sutrikusį Robertą. Su tavimi toks jis būdavo tik draugystės ir pirmaisiais bendro gyvenimo metais. Dieve, to negali būti - aš sapnuoju". Kalbėjau pati su savimi ir visa esybe troškau nuplėšti tą juodo gipiūrio šydą, dengiantį paslaptingosios moters veidą. Aistroje besiraitantis jos kūnas buvo gražus, bet tikrai už manąjį ne gražesnis. Tai kodėl Robertas toks laimingas, glamonėdamas tą pabaisą, per kelias akimirkas prarijusią viską - net ir mano prisiminimus. Aš klykiau tarsi norėdama iš savęs išrėkti visą siaubą, neviltį, kurie dabar, žinojau, mane lydės diena po dienos - visą likusį gyvenimą...
Sekmadienis
Prabudau ir ilgai nesupratau - gyva aš ar mirusi? Prisimenu, kad vakar išgėriau visus raminamuosius, kokius tik radau. O jų po laidotuvių tikrai netrūko mano namuose. Kažką sapnavau... Gal nesapnavau, gal buvau išėjusi į aną pasaulį? Mamos sesuo Teodora, kurią prabudusi pamačiau prie savo lovos, pasakė, kad rado mane leisgyvę. Medikų nekvietė. Ilgus metus ligoninėje išdirbusi sesele, iškart griebėsi plauti skrandį. Po to pradėjo į veną lašinti gliukozę. Kai visai atsipeikėjau, suvokiau, kad ji sako tiesą. Ir jos perspėjimas realus - jei ilgiau šitaip kvailiosiu, pateksiu į beprotnamį.
Niekur nerandu tos prakeiktos vaizdajuostės. Apverčiau visus namus - nieko. Prisimenu tik, jog draskiau ją lyg pakvaišusi. Kas buvo vėliau?.. Kur ją nukišau? Ir kam man jos reikia, negi noriu dar kartą visa tai pamatyti? Nors... ir labai norėdama to negalėčiau padaryti, nes gerai prisimenu, kad draskiau ją ne tik rankomis, bet ir dantimis. Reikėtų sudeginti, tik kur aš ją nukišau?
Trečiadienis
Aš kraustausi iš proto. Kartais atsipeikėju ir nesuvokiu, kur esu, ką darau, netgi kas aš tokia. Blaškausi lyg beorėje erdvėje ir nežinau, kaip sugebu atsidurti visai kitame miesto gale. Ko man čia reikėjo?.. Gal ieškojau nepažįstamosios, kad galėčiau ją užmušti? Ne, aš nejuokauju. Tikrai noriu ją užmušti. Atrodo, pagriebčiau ir traukyčiau, traukyčiau po vieną gyslelę, po vieną plaukelį.
Viešpatie, kas su manimi darosi?.. Nepadeda jokie vaistai. Kantriai geriu visus, kuriuos skiria gydytojas. Ryju ir tetos išvirtas raminamąsias arbatas - viskas veltui. Naktimis sapnuoju Robertą. Jis ateina pas mane ir sako, jog aš visada buvau pamišėlė. Klausia, kam sukapojau Ąžuolo skulptūrą - ji labai jam patikusi. Ir kiekvieną kartą primygtinai reikalauja atiduoti tą vaizdajuostę. Aš aiškinu, jog pati jos nerandu, neatsimenu, kur padėjau. Gal sudeginau? Gal. O gal ir ne... Tada jis įsiunta, griebia mane už plaukų ir šaukia: "Narkomane, nelaiminga narkomane, tau visai smegenys ištižo!" Viešpatie, ir jis kaip tie gydytojai ligoninėje bando mane įtikinti, jog esu narkomanė...
Antradienis
Robertas vėl buvo pas mane. Šįkart - labai malonus. Glostė, glamonėjo, o paskui mes mylėjomės. Viešpatie, pasijutau besanti tolimoje praeityje, kai mes su juo tik susipažinom. Negalėjau patikėti, jog čia sapnas, nors tikrai žinojau, kad sapnuoju. Viskas atrodė taip realu, jaučiau net skausmą, kai jis krimstelėjo į krūties spenelį. Paskui, pavargęs nuo aistros, jis glostė mano kojas ir paprašė: "Agne, ar prisimeni mano dėdę Vincą? Man reikia jo monetų kolekcijos, bet kol jis gyvas, negaliu jos paimti. Todėl tu turi jį nužudyti, girdi - nu-žu-dyti", - taip keistai sukapojo skiemenimis. "Kam tau jos reikia? - paklausiau. - Juk tu miręs?.." - "Taip, tačiau mano siela dega pragare ir Velnias reikalauja, kad atneščiau tą prakeiktą aukso puodą. Antraip iki pasaulio pabaigos iš pragaro neištrūksiu".
Aš jam aiškinau, kad negaliu žudyti, nes mane vėl į ligoninę uždarys. Sakiau, jog visiškai neprisimenu, ką Saulutei padariau... Bandžiau įtikinti, kad tikrai negalėjau mažylės papjauti. O jis tik šėtoniškai nusijuokė ir iškošė: "Papjovei, papjovei, ir Vincą nužudysi, o paskui kaip ir aš pragare degsi. Klausyk, kvaiša, prisimink, kur nukišai tą vaizdajuostę, nes per ją mes visi įkliūsim". Žvilgterėjusi į jį, lovoje šalia savęs pamačiau Velnią. Ėmiau klykti... Kai prabudau, buvau šlapia nuo prakaito. Tuoj pat puoliau ieškoti vaistų. Tačiau daugiau nebeužsnūdau - bijojau Roberto, bijojau Velnio, o labiausiai bijojau vėl ką nors nužudyti.
Deja, net ir nemiegodama sapnavau košmarus. Mačiau, kaip Roberto galva atsiskyrė nuo kaklo ir plaukiojo ore prieš pat mano nosį. Iš kažkur šalia jo atsirado Rasa ir pagriebusi mane už plaukų rėkė: "Žudike, atiduok mano mergaitę. Prakeikta pabaisa - šitaip nukankinti mažylę..." - "Tylėk, kvaile, - vėl išgirdau Roberto balsą, - visą miestą pažadinsi". Paskui ant tokio garbanoto debesėlio atskrido Saulutė. Ji buvo linksma ir man meiliai pamojo: "Teta Agne, ne tu mane nužudei, tikrai ne tu. Be to, man čia gera - susitikau su tėveliu ir mamyte. Dėdė Robertas sako, kad tu jiems į kavą nuodų pripylei, bet tėvelis netiki. Kartą jie baisiai susiginčijo ir mamytė dėdei Robertui liepė nešdintis iš mūsų namų. "Tai tu mus nunuodijai, todėl dabar pragare raitaisi", - šaukė ji. Ir dėdės Vinco tu nenužudysi - JIE nužudys".
Aš verkiau ir prašiau pasakyti, kas tie JIE, bet Saulutė tik liūdnai nusišypsojo ir su savo debesėliu nusiyrė tolyn. Bandžiau pagriebti jį už krašto ir sulaikyti, bet kai atsipeikėjau, stovėjau šalia lovos, ant savęs užsipylusi visą puoduką vandens..."
...
- Ji atgavo sąmonę, - pratarė vyriškas balsas.
- Geriau būtų pati padvėsusi negu dar vieną žmogų nužudžiusi, - suspiegė pro ašaras moteriškas balsas.
Agnė atsimerkė. Ji gulėjo parkritusi ant pilvo svetimame bute. Aplink ją tupinėjo, žingsniavo, čiūžčiojo kažkieno kojos. Vienos buvo apautos vyriškais, kitos - moteriškais bateliais. O šalia... "Neee!..", - pati nepajuto, kaip pradėjo nežmoniškai klykti. Šalia jos kraujo klane su peiliu krūtinėje tysojo Roberto dėdė Vincas.
- Aš jo nežudžiau, aš jo nežudžiau. Man Saulutė sakė, kad tai JIE nužudys dėdę Vincą. Aš ir Saulutės nenužudžiau. Ir jos mamai su tėčiu ne aš į kavą nuodų pripyliau. Aš tuos nuodus žiurkėms pirkau, nes jos pradėjo ant aukšto mano eskizus graužti. Aš tikrai nieko nežudžiau, nors Robertas ir prašė, kad pribaigčiau dėdę Vincą ir paimčiau monetų kolekciją, kurią Robertas turi Velniui atiduoti. Antraip per amžius pragare degs... Kur mano vaistai? Duokit man mano tabletes, nes aš tikrai išprotėsiu...
- Moterie, moterie, tu jau seniai išprotėjusi. Nejaugi dar ir tos mažylės tėvus būsi nunuodijusi, o mums nė į galvą neatėjo tave įtarti, - kažkaip geraširdiškai bambėjo storas policininkas; atsitūpęs šalia Agnės, jis žymėjo žmogžudystės vietą. - Ir kas galėjo pagalvoti, jog tokia graži, talentinga ponia taps žudike. Ir ne paprasta, o maniake. Tokias scenas tik kvailuose amerikoniškuose filmuose gali pamatyti, bet ne sušiktame mūsų miestelyje...
Agnė kišenėje sugraibė buteliuką ir nustebo jame radusi tik tris tabletes - visai neseniai teta pilną parnešė iš vaistinės. "Kada aš spėjau tiek jų išgerti?" - dar pagalvojo, tačiau daug nemąstydama susibėrė likusias į saują ir iškart nurijo. Tai pastebėjęs storasis policininkas pasiūlė jai vandens. Moteris mandagiai padėkojo. Kambaryje jis buvo vienintelis žmogus, kuris širdyje, matyt, gailėjosi šios gražios, tačiau visiškai protelį pametusios moters.
- Ar kolekciją radote? - Agnė išgirdo pareigūno klausimą.
- Ne, - atsakė kitas.
- Ir nerasit, - ji įsiterpė į pokalbį. - Aš juk sakiau, kad ta kolekcija reikalinga Robertui, matyt, jis ją ir pasiėmė.
- Klausykit tos apsimetėlės, - prabilo ant sofos kūkčiojanti moteris. - Ji visą dieną tai pirmyn, tai atgal lakstė. Aš dar pagalvojau: ko tai beprotei iš Vinco reikia? Jis visada jos gailėjosi, namą prižiūrėdavo: kur reikėjo - pakaldavo ar šiferio lapą pakeisdavo, kiemą sutvarkydavo, žolę nupjaudavo. O ji kaip atsilygino! Toje kolekcijoje buvo vienas lyg faraonų, lyg kažkokių sultonų pinigas - amžiną atilsį Vincas vis mėgdavo girtis, kad už jį milijoną dolerių gautų. Gavo... peiliu į širdį. Štai tau ir visi milijonai, - Vinco kaimynė persižegnojo ir su neapykanta dėbtelėjo į Agnę. - Veidmainė!
...Gydytoja Irena Andriuškevičienė sėdėjo susiėmusi galvą. Ligoninė net braška nuo pacientų, rūpesčių - per akis, o ji niekaip negali Agnės pamiršti. Jau savaitė, kai moterį vėl čia atvežė. Visą savaitę ji taip klykia, lyg kas gyvą skerstų. "Na ir palyginau. Ne ją, o ji kitus pjauna. Neįmanoma patikėti... Tačiau iš kur tas prakeiktas užsispyrimas? Kodėl ji nenori prisipažinti, kad vartoja narkotikus? Ir ne šiaip kartą kitą, bet nuolat ir dar arkliškom dozėm. Vos atvežta ėmė reikalauti savo vaistų. Davėm, o ji klykia, jog kišam velniai žino ką... Vėl tas pats kaip ir praėjusiais kartais. Suleidom narkotikų - šiek tiek aprimo. O ginasi taip atkakliai, kad nenorom imu ja tikėti. Et..." - gydytoja, pyktelėjusi pati ant savęs, apmaudžiai kumščiu trinktelėjo į stalą, tačiau tą pačią akimirką nusprendė savo pacientę supažindinti su po ligoninę besisukiojančia jauna, guvia žurnaliste, kurią turėtų sudominti Agnės kliedesiai.
Ema iš pradžių gan abejingai klausėsi gydytojos pasakojimo apie Agnę - moters istoriją jau visi laikraščiai valkiote nuvalkiojo, tad tikėtis išpešti ką nors nauja nebeįmanoma. Tačiau kai perskaitė daktarės saugomą Agnės dienoraštį ir pamatė keletą ligoninėje jos išdrožtų nedidelių skulptūrėlių, sukluso. Kažkas toje istorijoje merginai nepatiko. Tą patį tvirtino ir Irena Andriuškevičienė:
- Niekaip negaliu suprasti, kodėl Agnė ginasi vartojanti narkotikus. Du kartus mums pavyko ją į normalų gyvenimą sugrąžinti, o dabar - niekaip. Prasidėjusi abstinencija ją tiesiog naikina, todėl norom nenorom pumpuojam raminamuosius, bandom taikyti kitokius būdus. Pas mus specialistai - ir psichiatrai, ir psichologai - kasdien susiduria su narkomanais, tačiau Agnės atvejis unikalus. Kiti narkomanai tvirtina valdą padėtį, bet kuriuo metu galį visa tai mesti, o ji neigia net patį faktą, kad vartoja narkotikus. Tuos du kartus, kai grąžinome Agnę į realybę, suabejojau net mūsų diagnoze. Man ji visiškai nebuvo panaši į pamišėlę. Jeigu ne tas nelemtas užsispyrimas, kad ji geria tik gydytojų paskirtus vaistus ir nieko daugiau.
- O ar jūs matėte, kokius vaistus ji geria? Ne receptus, ne įrašus ligos istorijoje, bet pačius vaistus?
- paklausė Ema.
- Ne, paskutinį kartą ji atsivežė tik kelias tuščias dėžutes. Nieko įspūdingo, tokių pat vaistų ir aš jai išrašau. Tokių davėme jai ir čia, tačiau Agnė reikalavo SAVO vaistų. O tie jos vaistai - LSD. Manau, kad dėl to ir kyla daugybė dienoraštyje aprašytų haliucinacijų. Tik niekaip nesuprantu, kodėl ji nužudė tuos žmones. Net ir savo reginiuose ji nėra agresyvi. Priešingai, visaip kratosi žmogžudystės. Negalėjau taip elgtis, bet pabandžiau ją užhipnotizuoti ir sužinoti teisybę. Deja, nieko gero - haliucinacijų kratinys. Visose - jos Robertas tai Angelo, tai Velnio pavidalu. Matyt, meilė ir neapykanta dėl išdavystės taip susipynė jos pasąmonėje, kad Agnė dabar jau pati nebeskiria, kur narkotikų sukelti reginiai, kur prisiminimai, o kur realybė... Dar kartą sakau jums - kažkas tos moters istorijoje ne taip, ir gana, - po pauzės tęsė Irena Andriuškevičienė. - Kad bent kalbėtųsi, bet Agnė tarsi susitraukusi į kamuoliuką ir nebendrauja su medikais. Tikriausiai priešiškumą sukėlė tai, jog pabandėme išsiaiškinti, iš kur ji gaudavo narkotikų. Kartais ir ligoninėje ji man atrodo apsvaigusi. Niekaip negaliu suprasti ir to, kad policininkai ant peilio nerado jokių pirštų atspaudų. Ją, gulinčią šalia negyvėlio su peiliu krūtinėje, rado, o pirštų atspaudų - ne. Kaip jums, panele Ema, atrodo - kur galėjo tie jos atspaudai dingti? Negi apkvaitusi nuo narkotikų ir pasiklydusi savo beprotiškose vizijose ji dar galėjo rūpintis, kaip tinkamai nušluostyti peilio kotą? Esu medikė ir tvirtai sakau: negalėjo. Tuomet kas ir kodėl tai padarė?..
Šilta. Vasaros pavakarys tarsi pats ilsėjosi nuo dienos kaitros ir sustingęs tingulyje nekrutino nė lapelio. Didžiuliame ligoninės parke galėtum išgirsti net musės zvimbimą, tačiau, matyt, ir jos, apsvaigusios nuo saulės, vis dar nenorėjo iš to malonumo prabusti. Tik kažkur tolimame patvoryje netikėtai pradėjo čirpti žiogas, jam pritarė antras, trečias... Agnė pusiau gulom sustingusi ant suolo svaigo nuo šilumos, ramybės ir nuo motinos sesers atvežtų JOS vaistų. Ji jautėsi tokia lengvutė - jeigu netingėtų, sumosuotų rankomis ir nuskristų parko alėja toli toli, kur kitados buvo laiminga, kur Robertas buvo tik jos. Jis nepriklausė tai Nepažįstamajai su juodu vualiu ant veido, jo nevaldė Velnias ir jis niekada neliepė Agnei nužudyti dėdės Vinco.
Idilę sugriovė šalia atsisėdusi mergina. Agnė pyktelėjo ir tingiai atsimerkė. Mergina jai patiko, tačiau Agnė vis vien neturėjo nė menkiausio noro su kuo nors bendrauti.
- Aš - Ema, o tu? - nepažįstamoji ištiesė ranką.
- Ar tu čia irgi guli? - Agnė nenoriai leidosi į kalbas.
- Taip, tik kitame skyriuje. Mane paguldė šiandien, todėl dar nieko nepažįstu. Pasidarė liūdna. Pamaniau, užkalbinsiu tave. Ar nepyksti? Man atrodo, jog sutrukdžiau tau?
- Ne, nors norėjau pabūti viena su Robertu. Tu matei jį?
Ema apsidairė aplinkui - nieko. Atidžiau pasižiūrėjusi naujai pažįstamajai į akis suvokė, kad ši apsisvaiginusi ir dabar keliauja tik jai vienai suprantamu laiku. Ji pabandė Agnę ištraukti iš tos būsenos.
- O kas toks tas Robertas? Kai čia atėjau, tu sėdėjai viena. Kodėl jis pasislėpė?
- Jis nepasislėpė. Jis žuvo. Avarijoje. Sudegė savo automobilyje. Gaila, kad kartu nesudegė ir ta su šydu, - Agnė ironiškai nusišypsojo. - Viena bjaurybe žemėje būtų mažiau. Gal ir manęs čia nebūtų...
Ji bandė Emai kažką padrikai pasakoti, paskui numojo ranka ir pažadėjo viską iškloti kitą kartą.
- Kai bus prastesnė nuotaika, - pratarė.
Haliucinacijos kada nors juk turi baigtis, todėl, apsimesdama paklusnia paciente, Ema pasiteiravo:
- Ar daug vaistų čia mums pripumpuoja?
- Ne, ką tu, - staiga lyg prabudusi Agnė įsmeigė akis į Emą. - Kas tu tokia, iš kur čia atsiradai? - Sakiau, aš - Ema. Mane tik šiandien paguldė, todėl dar nieko nepažįstu ir nieko nežinau.
- Aaa... Vaistus kemša saujom, bet tinkamų negausi. Laimė, kad man jų teta Teodora atveža, antraip tikrai čia nusibaigčiau. Nors ir ji pasidarė kažkokia paslaptinga. Prieš atvažiuodama ji paskambino ir kažkodėl tyliai sušnibždėjo, kad nors ir labai sunku gauti, bet vaistų man atvešianti. Po to greitai padėjo ragelį. Matyt, sirgo, nes taip švogždė, jog kol neprabilo apie vaistus, nesupratau, kad tai ji skambina. Kai atvažiavo, paklausiau, ar rimtai buvo susirgusi, bet ji ėmė tvirtinti nė nemaniusi sirgti. Tuomet prisipažinau, kad niekaip jos balso negalėjau pažinti. Ir žinai ką, - Agnė pradėjo isteriškai kikenti, - Teodora puolė įtikinėti visai man neskambinusi. Nesiginčijau, svarbiausia, kad vaistų atvežė, nes jau visai baigiausi. Nuo tų čia kemšamų migdomųjų galėjau pas Robertą iškeliauti, bet ar tai kam nors rūpi?
- Aišku, kad rūpi. Negi artimieji į tavo bėdas žiūri pro pirštus?
- Be tetos nieko daugiau neturiu. Jeigu ir turėčiau, dėl žmogžudės niekas sau galvos nesuktų.
- O teta Teodora ar, be tavęs, ką nors turi?
- Ne, iš kažkada senos ir garsios bajorų giminės likom tik mudvi. Vienus po 1863-iųjų, kitus po 1945-ųjų rusai Sibire supūdė. Liko mūsų dvarai Palangoje, Kaune, šalia Panevėžio. Kai kuriuos tetai pavyko atsikovoti...
- Kam dabar jie priklauso?
- Man ir jai.
Kalbėdama Agnė žaidė su plastmasiniu vaistų buteliuku - tai atidarydama jį, tai vėl uždarydama. Nutaikiusi tinkamą momentą, Ema stojosi ir susvyravusi užgriuvo ant Agnės. Vaistai nukrito ant suoliuko, po to ant žemės, ir tabletės pažiro po žolę. Tą pačią akimirką, tarsi būtų išprotėjusi, Agnė šoko ant Emos ir pradėjo šaukti daužydama kumščiais jai nugarą:
- Ką tu padarei, ką tu padarei, dabar aš mirsiu...
- Labai atsiprašau, - tyliai kalbėjo Ema, - tuoj aš jas surinksiu, nebijok.
Ji atsiklaupė ant pievutės ir dviem pirštais atsargiai iš žolės traukė tabletę po tabletės. Buteliukas greitai pilnėjo. Ropodama keturiomis, Agnė jai padėjo, tačiau nė akimirkai nenustojo murmėti: "Netikėlė, tikra netikėlė, paberti mano vaistus..." Taip užsiėmusi ji net nepastebėjo, kaip trys tabletės įkrito į Emos džinsų kišenę.
Pokalbio atnaujinti nepavyko. Dar kartą atsiprašiusi, Ema pasakė eisianti į skyrių. Niekas jos nelaikė, nes įsižeidusi Agnė naujosios draugės nė matyti nenorėjo.
Nieko nelaukusi Ema nuskubėjo pas vienoje laboratorijoje dirbančią pažįstamą. Ši iš pradžių puolė kratytis įžūlaus žurnalistės prašymo tvirtindama, jog už tokias kvailybes gali it šampano butelio kamštis iš darbo išlėkti, bet vėliau pasidavė. Tik uždraudė minėti jos darbovietę ir jos pavardę. "Kokie rezultatai bebūtų, jie - neoficialūs ir aš niekada neprisipažinsiu, kad tau padėjau", - perspėjo. Ema jos paprašė tik vieno - tyrimams nenaudoti visų tablečių, nes daugiau panašus pokštas jai gali ir nepavykti.
Atsakymas buvo toks, kokio Ema ir tikėjosi - tabletės prisodrintos narkotikų. Žiūrint pro mikroskopą tai labai aiškiai matyti. "Ak, kokia tu veidmainė, - pagalvojo Ema apie Agnę. - Ir kokius planus su savo tetulyte rezgi. Be jos pagalbos tų tablečių nepasiruoštum. Tačiau nesi tokia gudri, kokia dediesi. Tikiu, jog puikiai žinai, kiek jų gali praryti, kad atrodytum panaši į debesyse plaukiojančią Mergelę Mariją. Bet padarei vieną rimtą klaidą - kai tik tave policija sulaikydavo, niekada neturėjai nė vienos SAVO tabletės. Tiesa, aiškindavai, kad tetulytė iš vaistinės neseniai visą jų buteliuką parnešusi, bet tu kažkaip greitai jas išgėrei... Tik kur čia šuo pakastas? Meilėje? Abejoju. Turte? Tikriausiai, bet turiu sužinoti, kur jis ir kokio dydžio, jeigu tau prireikė šito velniško plano. Turiu apsilankyti pas Indrę".
Ema ir Indrė buvo klasės draugės. Vėliau Ema pasuko į žurnalistiką, o Indrė baigė teisę ir pradėjo dirbti Kauno kriminalinėje policijoje. Dabar ji jau komisarė ir retkarčiais Ema kreipiasi į ją pagalbos. Dažniausiai iš draugės išgirsta griežtą ne, bet retsykiais, kai Emą prispaudžia tikrai rimta bėda arba pačiai panelei policijos komisarei pasidaro įdomu, žurnalistė pagalbos sulaukia. Indrė, kaip ir Ema, kuo puikiausiai žinojo Agnės istoriją - ją žinojo visa Lietuva. Todėl iš pradžių beveik nesiklausė, ką jai pliauškia buvusi klasės draugė. Ji laukė, kol ši baigs ir uždarys duris iš kitos pusės. Ant Indrės stalo guli pasiutusiai rimta byla, o Ema jai dėsto kvailas nesąmones apie kažkokias narkotikų prisodrintas tabletes ir įtikinėja, jog ta puskvaišė - visai ne puskvaišė, o šalta, bejausmė žudymo mašina, kuri viską apskaičiuoja iki aguonos grūdo.
Indrė jau norėjo mestelėti repliką apie plunksnagraužių fantazijas, tačiau Ema jai kyštelėjo išvadas apie tas tabletes. Tiesa, ji perspėjo, kad to dokumento rodyti neturi teisės, nes visas šis tyrimas - neoficialus. Šalia rašto Ema padėjo dvi tabletes.
Indrė pajuto krebždant smalsumo kirminą, bet ją siutino jokių skrupulų nepripažįstančios Emos įsiveržimas į kabinetą, laiko gaišinimas ir tas draugės įsitikinimas, jog Indrė kuo greičiau puls viską tikrinti, tarsi neturėtų ką daugiau veikti, todėl iškart pakėlė rankas į viršų.
- Klausyk, Ema, tavo fantazijoms nėra ribų. Gal prisimeni, kiek kartų, pagriebusi tavo numestą jauką, likau apkvailinta?.. Jeigu jau taip viską gerai žinai, gal malonėsi man, naivuolei, paaiškinti, kam tai pabaisai viso šito reikėjo? Kodėl ji nunuodijo jauną šeimą, lyg viščiuką išmėsinėjo jų dukrelę ir kaip kokį paršą paskerdė savo žuvusio vyro dėdę? Kodėl ta pamišėlė juos visus nužudė ir ką jie visi turi bendro? Jeigu atsakysi į tą klausimą, aš imsiuosi šitos bylos, jeigu ne - kur durys pati žinai. Moteris moters prie jų nelydi, etiketas to nereikalauja.
- Aš manau, kad viskas slypi piniguose. Turbūt dideliuose piniguose, nes kai aš su Agne susipažinau ir kalbėjausi ligoninėje, ji apie juos prasitarė. Buvo šiek tiek apsvaigusi, todėl ir išsprūdo keli sakiniai apie bajorų kilmę bei juodviejų su tetule paveldėtus turtus. Kažkas joms stovi skersai kelio, todėl viena, apsimetusi kvailele, žudo, o kita padeda pirmajai dėtis pamišėle. Aš norėjau, kad tu su ta tetule pasikalbėtum. Be to, policija gali ir į slaptus archyvus įlįsti. Ten ir turėtų būti jeigu ne konkretūs dokumentai, tai bent užuomina apie tą bajorų giminę, jų turtus ir palikuonis. Aš irgi žadu tetulytę aplankyti. Sakysiu, kad noriu padėti Agnę išteisinti. Gal žurnalistei ji labiau atsivers negu policininkei, bet tavo patirtis tuose reikaluose didesnė, todėl tu greičiau susigaudysi, kas ir kaip, - Ema šiek tiek pameilikavo draugei.
- Nesuok lyg lakštingala, kuri kumeliukus pjauna. Ar prisimeni jos pamišimo pradžią? Pati rašei, kad jai kažkokia nepažįstamoji atsiuntė vaizdajuostę, kurioje jos vyras su ta moterimi mylėjosi. Tada ji ir sužinojo, jog ne toks nekaltas angelas jos vyrelis buvo, kaip ji ir kiti apie daktarėlį įsivaizdavo. Tai gal Agnė ir tą vaizdajuostę susikūrė, ką?
- O kas, be jos, vaizdajuostę matė? Niekas. Čia kaip ir su tomis tabletėmis. Visi žinojo, jog jos yra, bet niekas jų nerasdavo. Gerai, kad pasinaudojau proga ir kelias nukniaukiau. O gal be reikalo džiaugiuosi, gal ji norėjo, kad jas gaučiau, nes prieš tai man dar tokią keistą istoriją susuokė? Girdi, prieš atvažiuodama tetulė paskambinusi ir kažkokiu neaiškiu balsu Agnei pasakiusi, kad atveš JOS vaistų...
Ema Indrei papasakojo visą istoriją apie paslaptingąjį pokalbį telefonu. Baigusi pasiteiravo:
- Argi ne pikantiškas kliedesys?
- Tau gal ir pikantiškas, o aš dar ne to išgirstu. Galiu pažadėti tik tiek, kad turėdama laiko šiuo bei tuo pasidomėsiu. Užteks?
- Gerai. Aš dar pabandysiu po ligoninę pasitrainioti, gal ką įdomaus pavyks išpešti. Tiesą sakant, Indrei Emos pasakojimas gerokai žnybtelėjo. "Niekada nebūčiau pamaniusi, kad ta stiklinėmis akimis besiblaškanti būtybė galėtų tokius pokštus krėsti. Et, ko tie žurnalistai neprigalvoja... Jeigu tik leistum, jie kas antrą valstybės vadovą mafijos bosu apskelbtų. Velniai mane griebtų, bet toj žmogžudysčių virtinėj kažkas neaišku. Kažką esu apie tą dingusią monetą girdėjusi, tik neatsimenu, kas ir ką skyriuje kalbėjo. Gal Ema ir teisi, kad ta pamišėlė - tikras proto bokštas? Be to, dar ir gera aktorė, jeigu policininkus, medikus ir visus kitus gali tiek laiko už nosies vedžioti".
Ema nedrįso Agnės ieškoti palatoje. Ne todėl, kad bijotų moters priešiškumo. Jai buvo nejauku tarp daugybės koridoriuje slankiojančių žmogėnų, kurie kartais į ją pasižiūrėdavo tokiu žvilgsniu, jog atrodydavo, kad viską kuo puikiausiai supranta. Tuomet žurnalistė pasijusdavo menkysta, dėl kažkokio pasmirdusio straipsniūkščio plikomis rankomis besikapstanti po jų žaizdotus gyvenimus. O tose žaizdose ne vien skausmas. Kartais jos būna sklidinos tokio mėšlo...
Ema vėl pasirinko suolelį ir vylėsi, kad tokią šiltą dieną Agnė tikrai pasirodys. Aplink viskas kvepėjo vasara. Nežinodamas nepagalvotum, jog šį grožį regi tik Dievo išrinktieji. O gal atstumtieji?.. Ema atsuko veidą saulei, tačiau greitai kaitra ją privertė ieškotis pavėsio. Atsistojo ir lėtai nuslinko į paunksmę. Netikėtai pamatė Agnę, atsirėmusią į storoką beržą. Šalia jos driekėsi ilgas vyro šešėlis. Patį vyriškį slėpė medžiai.
Emą apėmė smalsumas. Kelias minutes ji stovėjo nejudėdama, laukdama, kol vyras į ją atsisuks. "Kas jis toks ir kodėl juodu taip keistai slepiasi? - iš nekantrumo žurnalistė net spirgėjo. - Sakiau, kad ji nėra tokia šventoji, kokia dedasi. Žiūrėk, dar ir bendrininką beturinti. O gal giminaitis atėjo aplankyti, bet kam tada į krūmynus lįsti?"
Mergina pabandė atsargiai slinkti į priekį. Staiga Agnė atsisuko tiesiai į ją. Žurnalistei pasirodė, jog moteris krūptelėjo, lyg būtų užklupta ką nors bloga bedaranti, ir greitai kažką sušnibždėjo šalia stovinčiam šešėliui. Užteko kelių sekundžių - ir vyras išnyko tirštame medžių guote. Ema iš įtūžio vos nepradėjo klykti. Velniai griebtų, minutė kita, ir ji būtų pamačiusi tą paslaptingąjį pamišėlės pašnekovą. Jeigu jie kalbėjosi apie orą ar skraidančius pienių pūkus, tai kodėl jis taip staiga išnyko, lyg būtų ne žmogus, o vaiduoklis? "Mano uoslė teisingai kužda, jog tu - ne tik narkotikus, bet ir žmones ryjanti šlykšti pabaisa, - pasibjaurėjusi galvojo Ema. - Aš tave dar prigriebsiu. Aš tave kaip reikiant prigriebsiu..."
Agnė nė nekrustelėjo ir į Emą daugiau nežvilgterėjo, tarsi nebūtų jos pastebėjusi. "Ak tu, apsimetėle, - tūžo žurnalistė, - aš tau ne koks nupiepęs pasakomis tikintis policininkas, tu manęs apie pirštą neapvyniosi". Dar minutę kitą pastovėjusi, ji ryžtingai pasuko prie Agnės.
- Labas. Apie ką čia taip užsisvajojai, ar ne apie tą princą, kuris neseniai šalia rymojo? Ko jis pabėgo, negi manęs išsigando? Aš vyrų nevalgau, - bandė juokauti Ema.
- Tai buvo Kristupas - mano kurso draugas. Kitados jam labai patikau. Su Robertu dėl manęs net mušėsi. Aš pasirinkau Robertą. Gal todėl, kad bijojau konkurencijos - Kristupas jau tada buvo geresnis skulptorius už mane, - Agnė kalbėjo taip šiltai, taip nuoširdžiai, kad nors imk ir apsiverk nuo jos sentimentalių prisiminimų.
Negi ji apsiriko? Ema nebuvo lengvatikė. Nuojauta jai kuždėjo, jog šioje istorijoje slypi tokia sensacija, kad tik laikykis! Ne be reikalo redaktorius mėgsta sakyti, kad jei tik Ema užuodė pėdsakus, kaip geras pėdsekys seks jais tol, kol prisikas iki tiesos. Už tą uoslę jis jaunai žurnalistei didelius pinigus mokėjo. Ką jau ką, bet sensacijas ta mergiūkštė ne tik iškapstyti, bet ir kitiems iš panosės nukniaukti mokėjo. Dar pati nežinojo ant ko šįkart užlipusi, bet jautė, kad tai turėtų visus iš kojų išversti.
Ema, apsimetusi smalsia mergužėle, pabandė kuo daugiau sužinoti apie Kristupą: kur jis gyvena, kuo užsiima, ar vedęs, ar turi vaikų? Tačiau smalsuolė apsiriko. Agnė nebuvo nusiteikusi atvirauti. Ji suirzo:
- Koks tavo reikalas? Aš tavęs nieko neklausiu, o tu lyg kokia sumauta tardytoja - prikibai ir neatstoji. Geriau pasakyk, kodėl pati čia pakliuvai? Nesu tiek pamišusi, kad nežinočiau, jog už tų vielų gyvena tik nusikaltę ligoniai, visi kiti - va ten, - mostelėjo ranka. - Tai už ką čia atsidūrei? Gal esi dar baisesnė už mane, o dediesi šventeiva? Geriau atstok nuo manęs. Manęs reikia bijoti...
Po kelių dienų Ema užsuko pas gydytoją Ireną Andriuškevičienę. Ši pasiteiravo, ar žurnalistei pavyko ką nors sužinoti. Išgirdusi neigiamą atsakymą, gydytoja atsiduso:
- Nebežinau, ko griebtis. Iš kur Agnė gauna narkotikų? Sustiprinau jos priežiūrą. Kai išeina į lauką, iškratome palatą, patikriname visus jos daiktus. Sanitarai ją nuolat seka - nieko. Gal jums pasisekė bent smulkmeną sužinoti apie tą paslaptingą vyruką, kuris ją lanko? Matome juodu susitinkančius, tačiau vos pabandžius kam iš mūsiškių priartėti jis dingsta. Nesusilaikiusi pasiteiravau pačios Agnės, o ji atšovė: "Koks jūsų reikalas?" Gal paskubėjau klausti, nes ji šiomis dienomis neįprastai irzli.
- Matyt, narkotikai baigėsi, - kreivai šyptelėjo Ema, o daktarė į ją įtariai žvilgterėjo. - Man Agnė aiškino, kad ją lanko buvęs kurso draugas Kristupas. Tačiau pamatyti jo nepavyko. Bandžiau tyliai prisiartinti, bet jis paspruko. Patikėkit, dar sugalvosiu būdą, kaip juodu užklupti. Jeigu jums rūpi, iš kur ši keista pacientė gauna narkotikų, pasidomėkite tabletėmis, kurių jai atveža tetulytė. Bet ne, geriau nieko nedarykit, nes galit sudraskyti mano nuaustą voratinklį...
- Ką jūs pasakėte? - nesuprato gydytoja.
- Nieko. Apie narkotikus aš jau beveik viską sužinojau, dabar tuo užsiima policija, todėl jūs nieko nedarykit, gerai? Jeigu ką įdomesnio sužinosiu, papasakosiu, jeigu jūs ką išgirsite, papasakosite man. Sutariam?
Irena Andriuškevičienė nenorom linktelėjo galvą. Ji beveik gailėjosi susidėjusi su žurnaliste, kuri ne tik šmirinėjo po skyrių, nors pašaliniams ten vaikščioti griežtai draudžiama, bet dar ir ėmė nurodinėti jai, skyriaus vedėjai. Tačiau į balą kritęs sausas nekelsi, todėl gydytoja nusprendė pakentėti ir pažiūrėti, kas dėsis toliau. Agnės gyvenimas jai nedavė ramybės. Kažkuo ši moteris gydytojai patiko, atrodė, jog likimas ją bus neteisingai nubaudęs.
Emos galvoje tuo metu sukosi visai neprastas planas. Po kelių dienų, iškaulinusi iš kolegos fotokorespondento aparatą su geru objektyvu, ji įsikūrė gojelyje, kur buvo mačiusi Agnę su paslaptinguoju gerbėju. Du pusdienius veltui pratupėjo medyje - juodu nesusitiko. Tąkart Emai sekėsi geriau - po valandos, kai jau ėmė skaudėti nutirpusią koją, pamatė Agnę prie to paties beržo. Dar po kokių penkiolikos minučių iš kažkur išdygo ir nepažįstamasis. Bet kiek Ema besisukinėjo, niekaip negalėjo pamatyti jo veido. Objektyvas pritraukdavo tik vyro nugarą. Mergina suirzo - negi ir ši diena prabėgs veltui?
Kai jau norėjo spjauti į viską ir drožti namo, nepažįstamasis staiga atsigręžė. Ema spėjo spragtelėti tris ar keturis kartus, o paskui prie jų priėjo Specialiojo skyriaus pižama apsirengusi moteris. Ji kažką pakuždėjo Agnei į ausį, ši atsigręžė ir ėmė dairytis. "Viešpatie, negi ta moteris bus mačiusi, kai koriausi į medį, ir dabar apie tai šnabžda Agnei? Jeigu rastų mane čia tupinčią, pakliūčiau į idiotišką padėtį".
Tačiau Agnė, pasidairiusi į šalis, nurimo ir atsisukusi švelniai paglostė priėjusiai moteriai veidą. Nesusilaikiusi Ema vėl spragtelėjo - bus gera nuotrauka. Tiesa, su tuo, kas domino Emą tai, nieko bendro neturėjo, bet pabudo noras eksperimentuoti - gal išeis gera meninė nuotrauka?.. Trijulė patraukė tvoros link, ir medžiai juos paslėpė. Dar šiek tiek lukterėjusi, Ema atsargiai išsikeberiojo iš savo slėptuvės, pasiėmė krūmuose paslėptą krepšį, įsidėjo fotoaparatą ir patraukė prie vartų.
- Tu be pižamos? - išgirdo nustebusį Agnės balsą. - Ką tu čia veiki taip apsitaisiusi, gal susiruošei bėgti?
- Ša, nerėk, - Ema ją patraukė prie savęs. - Noriu keletui valandų dingti, po to grįšiu.
- Kaip tau pavyko įsinešti rūbus? Eisiu su tavimi, turi parodyti, kaip iš čia pasprunki. Man verkiant reikia į laisvę, todėl pabandysiu ir aš.
- Ne, - Ema griežtai pasipriešino. - Nieko su savimi nesivesiu. Jeigu mudvi sulaikys, abi galime patekti į koloniją, o to aš visai nenoriu. Be to, ko tau prireikė ištrūkti į miestą?
- O tau ko ten prireikė? - Agnė įtariai sušnairavo.
- Aš ieškau savo nekaltumo įrodymų ir privalau susitikti su advokatu, kuris sakėsi turįs man įdomios informacijos. Jis papirko prie vartų budintį sargą, bet susitarė tik dėl manęs. Pasirodžiusi su tavimi iškart įkliūsiu. Abi įkliūsim, todėl eisiu viena. Jeigu nori, kad ką nupirkčiau ar kam nors žinią perduočiau, sakyk. Viską padarysiu čiki čiki!
Ema matė, jog Agnė nesiryžta jai patikėti savo paslapties.
- Nenori - nereikia, - pasakė ir patraukė tolyn.
- Gerai, - sušnabždėjo pasivijusi Agnė. - Paskambink šiuo numeriu. Atsilieps atsakiklis, tačiau tu nenumesk ragelio, o pasakyk tetulei, kad kuo greičiau atvežtų man vaistų.
- Negali pati jai iš ligoninės paskambinti?
- Kai iš ten skambinu, ji atveža man ne tuos vaistus. Jeigu noriu SAVŲJŲ, turiu paskambinti į atsakiklį. Man atrodo, jog mane jau kurį laiką sanitarai seka, tad jie gali tetos nebeįleisti. Anąkart ta pamišusi gydytoja taip ant jos šaukė, kad pamaniau, jog po to mane tikrai į vienutę įgrūs. Ačiū Dievui, nurimo. Teta net nesuprato, ko ta daktarė norėjo, ir pažadėjo daugiau vaistų man nebevežti. Po to paskambino į ligoninę ir, pasakiusi naują telefono numerį, padėjo ragelį.
Dar kiek pasišnibždėjusios juodvi išsiskyrė. Ema ramiai praėjo pro vartus, tačiau kol juos pasiekė, o ir vėliau, eidama takeliu, ji jautė Agnės žvilgsnį. Atvažiavusi į miestą paskambino Indrei. Atsiliepęs budintis policininkas pasiteiravo, kas tokia komisarės ieško. Išgirdęs atsakymą pranešė, jog komisarė išvykusi į komandiruotę ir bus po dviejų dienų.
"Matyt, patraukė Agnės pėdsakais, - pagalvojo Ema, - tačiau labai ne laiku, visiškai ne laiku. Ką padarysi, turės tas telefono numeris palaukti, kol Indrė grįš..." Ema norėjo kuo greičiau sužinoti to mobiliojo telefono savininką, bet suprato, jog be policijos pagalbos nieko nepasieks. Indrė tikrai išvažiavo susitikti su Agnės teta Teodora. Provincijos policijos komisariatas, kaip ir pats rajono centras, jaunai kriminalistei paliko gan slogų įspūdį. Tiesa, žmonės jai patiko. Pripratę prie pasipūtusių Vilniaus pareigūnų, policininkai nieko neklausinėjo. Indrė pati kriminalistams pasakė, kad centras nori nutraukti pamišusios žmogžudės bylą, tačiau atsarga gėdos nedaro, todėl ją atsiuntė dar kartą vietoje susipažinti su byla.
Vyrai nejaukiai muistėsi - neįprasta, jog kriminalinei tarnybai vadovautų moteris. "Pamišo jie tuose didmiesčiuose", - perskaitė Indrė patyrusio kriminalisto veide. Mintyse mergina nusišaipė, tačiau garsiai teištarė, jog norėtų bylos, atskiro kabineto ir kavinuko. Agnės bei jos tetos namus pažadėjo susirasti pati.
Tetos Teodoros šnekumu neapkaltinsi. Išgirdusi, jog prokuratūra žada bylą nutraukti ir jaunai kriminalistei patikėjo dar kartą viską patikrinti, ji šiek tiek atlyžo. Pavaišinusi viešnią ne tik kava, bet ir pietumis, išdžiūvusi it kempė moteris, kad ir nenoriai, leidosi į prisiminimus. Ji sakė niekada nepatikėsianti, kad Agnė - narkomanė.
- Geroje ir griežtoje šeimoje užaugusi mergaitė niekada nepamirš to, kas su motinos pienu perduota. Tėvai jai neleido ne tik po šokius bėgioti, bet ir su draugėmis per dažnai susitikinėti. Ji mokėsi ir dirbo. Taip, taip, dirbo, nes, be meno mokyklos, dar ir privačias pamokas lankė. Robertas buvo jos gyvenime pirmas ir, matyt, paskutinis vyras. Negaliu patikėti ir jos pamišimu. Visą gyvenimą dirbau ligoninėse, tad gerai skiriu išprotėjusį žmogų nuo šiaip kvanktelėjusio. Agnė - nei vienokia, nei kitokia. Tiesa, kartais ji atrodo taip, lyg ją kas būtų iš kitos planetos čia atkėlęs. Tokiomis akimirkomis ir man sukirbėdavo mintis apie narkotikus, bet tuo patikėti negaliu, ir gana.
- Jeigu ji ir protinga, ir ne narkomanė, tai kodėl nužudė tiek žmonių? - įsiterpė Indrė.
- Nežinau, neišmanau, ką ir begalvoti, - atsiduso Teodora. - Man atrodo, kad ją kartais kažkas specialiai narkotikų prikemša. Tačiau net ir tada ji negalėtų žudyti - per daug švelni ir gera. Kažkas kitas už ją tai padaro, bet kodėl tas kažkas savo įrankiu pasirinko būtent ją?
"Ar kartais ne tu ją tuo įrankiu ir padarai? - pagalvojo Indrė. - Kada apie tuos vaistus prašneksi?"
Tarsi atspėjusi komisarės mintis, teta Teodora prabilo:
- Ir su tais vaistais keisti dalykai dedasi. Agnė įsitikinusi, kad jai padeda tik mano nupirkti, o visi kiti - ne tokie, ir gana. Perku juos pagal receptą centrinėje vaistinėje. Tiesa, kartais ir mane apšaukia, jog ne tuos nupirkau, bet taip nutiko tik kartą ar du. Dabar gydytoja man uždraudė bet kokių vaistų atvežti, o ji vis skambina ir su ašarom maldauja, kad greičiau atvažiuočiau ir tų nelemtų tablečių atvežčiau. Nežinau net ką daryti. Kai pradeda pasakoti, jog aš jai slapta į ligoninę skambinu... tikrai imu manyti, kad jai galvelė apsisuko. Bet kai tų nesąmonių nekalba, vėl protinga ir graži ta mano mergaitė atrodo.
Indrė su Agnės teta šnekučiavosi kelias valandas, tačiau nieko naujo neišgirdo. Po to ji paklausė, ar negalėtų apžiūrėti Agnės namo. Teodora neprieštaravo, tik perspėjo, kad palydės ją ir paliks, nes reikia spėti sugrįžti, kol ūkininkas prie namo pieną atveš.
- Negaliu pakęsti to parduotuvės pieno, nors tu ką. Išvirtas, pamėlęs, chemikalais dvokia. Perku iš ūkininko, bet kas antrą dieną būnu prie namų lyg šuo prie būdos pririšta, - pasiguodė.
Indrę tai pradžiugino - kol tetulytė sugrįš, ji viena spės viską apžiūrėti, todėl maloniai linkčiodama galvą be žodžių pritarė viskam, ką Teodora sakė. Tačiau netrukus ne tik pienas, bet ir daug kitų dalykų joms abiem iš galvų išgaravo. Vos pravėrusios namo duris, tarsi susitarusios aiktelėjo - jau koridoriuje pamatė, kad viskas apversta aukštyn kojom. O kas dėjosi viduje!.. Griežtas Teodoros veidas iš piktumo net suakmenėjo. Ji sudejavo:
- Viešpatie, kada aš viską sutvarkysiu...
Indrė vos susilaikė nerėžusi, jog dabar ne dėl tvarkos reikia galvą sukti. Ji mobiliuoju telefonu iškvietė vietinius kriminalistus ir pradėjo kantriai vaikščioti po kambarius. Komisarė nė pati nežinojo, ką norėjo ar tikėjosi čia rasti. Tik jautė, jog tai turėtų būti labai svarbu, jeigu kažkas, rizikuodamas būti pastebėtas kaimynų ar užkluptas tetulytės, ryžosi plušėti gerą gabalą dienos ar net ištisą naktį. "Naktį pavojinga, - švystelėjo mintis, - kaimynai net pro užuolaidas galėtų pastebėti mirkčiojant žibintuvėlio švieselę. Matyt, darbavosi dieną".
Provincija - ne Vilnius ar Kaunas, tačiau kol kriminalistai vienas kitą susirado, kol atvažiavo, praėjo geras pusvalandis. Indrė, pamiršusi, kad ne ji čia pirmoji, vyrukus net užsipuolė.
- Ar jūs visada taip skubate? - išrėžė.
- Ko čia lėkti, negi žemė dega? - pasišaipė vienas iš atvykusiųjų. - Suprasčiau, jeigu būtų žmogžudystė, o dabar... kažkoks vietos plėšikėlis pasidarbavo lito kito ieškodamas ir norit, kad imtume kadrilį šokti. Cha!
"Jeigu pas mane dirbtumėt, jūs man ne tik kadrilį pašoktumėt, - pagalvojo Indrė. - Dėl savo nerangumo ir trinatės provincijoje, nors aukštuosius mokslus baigę. Taip jums ir reikia", - vis dar plūdosi mintyse, bet garsiai tepasakė:
- Todėl ir vaikštote plačiais užpakaliais - ar nuo sėdėjimo ant jų dar nuospaudų nepritrynėt?
Pamačiusi iš pykčio paraudusius vyrų veidus ji suprato, jog persūdė. Iš tiesų komisarė net apsidžiaugė, kad tokie nerangūs tie provincialai. Kol jie atvėžlino, Indrė spėjo viską gerai apžiūrėti ir už kantrybę jai buvo atlyginta. Užsukusi į sandėliuką, kuriame viskas irgi buvo taip sujaukta, jog pats velnias koją nusilaužtų, moteris užkliuvo už didelio apiplyšusio pliušinio meškino. Pakėlusi žaislą Indrė prispaudė jį prie krūtinės ir akimirkai tarsi sugrįžo į savo vaikystę. Ji suprato, kad kitados meškinas Agnei buvo labai brangus, jeigu net suaugusi nedrįso jo išmesti. Plekštelėjusi rudžiui per pilvą, komisarė pajuto, kad meškis praplyšęs. Atsinešusi jį į šviesą, Indrė suprato, jog siūlė toje vietoje praardyta specialiai - slėptuvei. Ji įkišo ranką į meškino pilvą ir... ištraukė iš ten suglamžytą, apdraskytą vaizdajuostę.
"Aha, - nusišaipė komisarė, - mano draugė žurnalistė gavo per nosį - juosta ne tik buvo, bet ir yra. Įdomu, ką dabar ji pagiedos! Tik kažin ar pavyks ją sutvarkyti ir pamatyti, kas joje užfiksuota? Bus darbo mūsų laboratorijai". Nutarusi vietiniams apie vaizdajuostę nė neužsiminti, Indrė ją paslėpė savo krepšyje.
Kriminalistai atidžiai išnaršė visus kampelius, bet nieko įdomaus nerado. Teta Teodora irgi nieko nepasigedo. Nors susivokti tame šiukšlyne tikrai nelengva, tačiau ji, matyt, gerai žinojo savo dukterėčios daiktus. Moteriškė tik aimanavo - negana to, kad namus tvarko po kiekvienos policijos kratos, dabar dar ir paskui plėšikų uodegas turės vaikščioti. Nors, kaip ji pašnibždėjo Indrei, netikinti, kad čia vagišiai darbavosi. "Ar tik ne žudikas čia naršė, - kalbėjo tyliai, - gal kokius narkotikus buvo paslėpę ar dar biesai žino ką".
Kol Indrė buvo komandiruotėje, Ema išryškino juostą ir dabar jau turėjo kelias to vyruko fotografijas. Tiesa, tik vienoje nuotraukoje vyro veidas buvo ryškus ir aiškus, kitose - pažinti galima, bet... galima ir apsirikti. Todėl nieko nelaukusi Ema išmovė į Vilnių ir Dailės akademijoje bandė išsiaiškinti, kas tas tipas. Norėdama, jog viskas vyktų kuo sklandžiau, Ema nusitempė ir savo kurso draugę, dabar jau ryškią televizijos žvaigždę. Pataikyta į dešimtuką! Vos pamatęs nuotrauką, vienas akademijos dėstytojas tuoj maloniai pragydo:
- O! Norite išgarsinti jauną, bet jau patyrusį skulptorių? Tokių kaip Kristupas Straigys tikrai Lietuvoje nedaug. Vertas, vertas būti žvaigžde, bet kažin ar prakalbinsite, nes jis labai uždaras ir retai su kuo bendrauja. Ypač bijo moterų, - vyptelėjo.
- Norite pasakyti, kad jis "žydras"? - be užuolankų rėžė Ema.
- Nežinau, nežinau, - dėstytojas pabandė mandagiai atsikratyti smalsių žurnalisčių, tačiau Kristupo dirbtuvių adresą pasakė.
- Kam tau to vyrų mylėtojo prireikė? - paklausė Emos draugė, kai juodvi liko vienos.
- Kodėl vyrų mylėtojo? Tu tik klausyk, kas ką pliauškia, - išsisukinėjo Ema visai netrokšdama, kad draugė iš panosės nugvelbtų riebų sensacijos kąsnelį.
Šiaip ne taip atsikračiusi televizijos žvaigždės, Ema sugalvojo aplankyti paslaptingąjį Kristupą Straigį. Troleibusu pasiekusi jo dirbtuves, ant durų rado spyną. Nusiminusi, kad iš Kauno atvažiavo traukiniu, o ne automobiliu, turėjo bildėti į stotį ir atvažiuoti kitą dieną.
Pirmąją nesėkmę lydėjo antra. Grįžusi ir paskambinusi Indrei išgirdo, jog ši Agnės namuose rado vaizdajuostę. Dar viena jos teorija subyrėjo lyg smėlio pilis. Jautė, kad ir istorija su Kristupu didelių sensacijų neatskleis. Bet patikrinti reikia. Visa sėkmė gali atsidurti klasės draugės Indrės rankose, jeigu jai pavyks vaizdajuostę atkurti. Nors... ką ta juosta patvirtins? Indrė ir keli pareigūnai pamatys dar vieną banalią sekso sceną. Paskui tas pornografinis kūrinys bus nukištas į kokį nors policijos archyvą ir viskas tuo baigsis. Emą erzino tik tai, kad vaizdajuostė išties yra, ir ne ji, o Indrė ją rado.
Ema nebūtų Ema, jeigu dėl vienos ar kitos nesėkmės nuleistų rankas. Todėl kitą dieną ramiai išsiruošė į Vilnių. Diena pasitaikė pusėtinai maloni, tad pasiekusi sostinę ji net uždainavo: "Kristupai Kolumbai, Kristupai Kolumbai, neieškok Amerikos, nes man reikės per vandenyną plaukti..." Tačiau plaukti niekur nereikėjo - Kristupas Straigys buvo savo dirbtuvėse. Taip, Agnė sakė teisybę - tas velnio vaikas ne tik pasiutiškai talentingas skulptorius, bet ir neprastas dailininkas. Nuo sienų į Emą žvelgė jo skulptūrų eskizai. Visi veidai buvo be galo išraiškingi. Tačiau žurnalistę labiausiai sukrėtė daugybė Agnės portretų. Vienuose ji dar mergaičiukė, kurios petį sveria storiausia kasa, kituose - nerūpestinga, laime trykštanti panelė, trečiuose - moteris. Keliuose portretuose Agnė tokia laiminga, kad net spinduliuoja. Vėliau - pavargusi, užgesusiomis arba paklaikusiomis akimis, kuriose nei minties, nei meilės, nei skausmo, nei neapykantos. Moteris tuščiomis akiduobėmis... "Ir kada tu ją tokią matei?" - parūpo Emai. Ir dar viena mintis ją pribloškė: "Viešpatie, o tu visai ne "žydras". Tu idiotas iki pat panagių, nes myli tą moterį lyg koks religinis fanatikas, iki išprotėjimo garbinantis savąjį Dievą".
Pokalbis mezgėsi sunkiai, nors Ema griebėsi labai patogios gudrybės - pasisakė esanti advokatė, norinti apginti Agnę. "Jos advokatas - vyras, - nepatikliai pertraukė Kristupas. - Iš kur jūs atsiradote?" Emai teko kuo skubiau sukti uodegą. Ji santūriai (suprato, jog su šiuo žmogumi gražbyliavimai nepadės) paaiškino, kad atstovauja Juozo Petriko advokatų kontorai. Agnės advokatas niekam nebuvo paslaptis, jo pavardę po kiekvieno nusikaltimo linksniavo visi rašantieji ir šnekantieji.
Žurnalistei ilgai apžiūrinėjant Agnės portretus, Kristupas pasidavė: "Matau, kad jums patinka mano darbai, bet tai tik šešėlis, kokia ji buvo. Kokia yra dabar, man pavaizduoti pavyko, bet kokia ji buvo! Talentinga, švelni, miela, visus mylinti ir mylima. Robertas ją sužlugdė. Iš pat pradžių jaučiau, kad tas šundaktaris pasiglemš jos sielą. Buvau toks kvailas, kad net bandžiau ją perspėti. Tik kas patikės įsimylėjusiu veršiu - toks tada buvau, toks ir dabar esu..."
Emai parūpo, ar Kristupas žino, iš kur Agnė gauna narkotikų. Jis sakė, kad moteris ginasi iš paskutiniųjų ir nė girdėti apie jokius narkotikus nieko nenori, bet jis pats kartais randa ją apsvaigusią. "Tada ji man pasakoja visokias nesąmones apie Robertą. Nusivažiuoja iki to, kad bando įtikinti, jog net mylisi su jo dvasia. Skiria man pasimatymus ligoninės parke ir aiškina, jog nenori, kad Robertas mudu pamatytų. Nežinau, kaip jai padėti. Nesuprantu ir kodėl ji to griebėsi. Kai mokėmės, ji nepalūždavo net didžiausiai nesėkmei užklupus. Priešingai, mane iš visokių depresijų traukdavo ir nuo įvairiausių kompleksų gydė. O dabar... Nieko nebesuprantu. Visiškai nieko. Kartais imu spėlioti, kad gal tas velnio vaikas tebėra gyvas ir ją kankina, nors pats prie jo karsto budėjau. Matot, iki ko nusipaistau. O narkotikų, man atrodo, jai atveža teta. Tokia spartuoliška vienuolė, tokia neperprantama mumija. Viskas dėl tų dvarų. Ir dar ta kvaila legenda apie viename dvare kažkurių proprotėvių paslėptą lobį. Tarp kitų brangenybių lyg yra ir Vytauto Didžiojo karūna, kurią jam turėjo uždėti tą dieną, kai būtų buvęs karūnuotas Lietuvos karaliumi. Agnė ir jos tetulytė - paskutinės tos giminės palikuonės".
Ši naujiena Emą sukrėtė. Velniai tą Agnę nujotų, juk ji kliedėjo apie savo bajorišką kraują ir turtus, kurie turį jai su tetule atitekti, bet Emai tie paistalai nė ant vienos ausies neužkibo. Lietuvoj dabar vos ne kas trečias savo bajoriškų šaknų ir dar nesugriuvusių dvarų ieško, nors vos ne visa Lietuva neseniai nuo žagrės atsiplėšusi. Štai ką reiškia, kai klausaisi ne ausim, o avižom. Šis Emos pirmosios mokytojos posakis privertė ją prunkštelėti.
Kristupas nustebęs žvilgterėjo į advokate pasivadinusią merginą, kuri jam pasirodė daugiau į abiturientę, o ne į rimtą teisininkę panaši. "Argi tokia Agnę apgins..." - pagalvojo ir grįžo prie savo darbo. Ema tuoj pat susitvardė ir burbtelėjusi: "Atleisk" vėl ėmė kalbėti apie Agnę. Tačiau Kristupas daugiau neturėjo ką bepridurti. O gal nenorėjo? Liko tik atsisveikinti. Eidama prie savo automobilio, Ema nejučiom sumurmėjo: "Nesuprantu, šventasis tu ar žaltys?"
Į Kauną Ema grįžo gerokai susirūpinusi. Jos laukė ilgas ir kruopštus darbas archyvuose. Istorija buvo silpnoji merginos pusė, nors kriminalinių nusikaltimų istoriją ji kitados gerai išstudijavo. Ilgą laiką domėjosi ir tais mokslais, kurie vienaip ar kitaip padeda išaiškinti nusikaltimus. "Velnias! Visokių maniakų ir žmogžudžių pavardes bei jų gyvenimus žinau geriau negu Lietuvos Didžiojo kunigaikščio. Ir ko toje mokykloje mus mokė!" - krimtosi Ema. Tiesa, studijuojant žurnalistiką Lietuvos istorijai jiems buvo skirta dešimt kartų daugiau valandų negu jos tėvų kartai, bet Ema visada perskaitydavo tik tiek, kiek reikėdavo egzaminui, nė trupučiuko daugiau. Dabar jai teks kuo daugiau atkapstyti apie Vytautą Didįjį, jo artimiausius bei tolimiausius giminaičius. Ir apie karūną, jeigu tokia tikrai buvo. Nuo laiko sudūlėjusiuose popieriuose turėjo išlikti bent mažiausia užuomina, kad Vytauto galvą turėjusi puošti brangenybė buvo kažkur paslėpta. Tuomet visos tos skerdynės pateisinamos. Tik neaišku, kuo čia dėta Saulutė, jos tėvai ir Roberto dėdė? O gal ir jie kažkokiais giminiškais saitais susieti su kunigaikščio turtais? "Na ir įklimpau, - sudejavo Ema. - Iš Indrės irgi nebus jokios naudos, nes ji istoriją, matyt, dar mažiau už mane išmano. Ir kuri dabar iš tų dviejų moterų auka, o kuri plėšrūnė - Agnė ar jos tetulytė Teodora? Reikėtų man su ta teta kuo greičiau susitikti".
Grįžusi į Kauną, Ema tuoj pat paskambino Indrei ir pasakė, kad ruošiasi aplankyti Agnės tetą. Komisarė liepė Teodorą palikti ramybėje ir per akimirką atbildėti į komisariatą. Kai juodvi susitiko, Indrė kantriai išklausė neįtikėtinai fantastišką pasakojimą apie lobį, karūną ir kitokias Emos spėliones. Po to nusivedė draugę į vieną kabinetą ir įjungė televizorių. Ema įsmeigė akis į ekraną. Ne, ji negalėjo patikėti!..
- Klausyk, Indre, ta moteris tikrai serga. Psichiatrai žino nemažai istorijų, kai tas pats žmogus tarsi skyla perpus. Gyvena sau normalus pilietis, miega, valgo, eina į darbą, tačiau kartais jis užmiršta, kas esąs, ir tampa kitu. Na, tarsi pereitų į kitą veidrodžio pusę. Pati mylisi su savo vyru, visa tai nufilmuoja, o paskui ima ir apkaltina jį neištikimybe. Ji serga, tikrai serga - dabar tuo nė kiek neabejoju. Arba yra tokia geniali aktorė, kokios Lietuvos scena dar nematė!
- Ne į tą moterį tu spoksok. Negi nieko nematai ir nesupranti? Išmesk iš galvos pasakas apie karūnas ir pasakyk, ką matai vaizdajuostės kampe, - Emos tiradą nekantriai nutraukė Indrė. - Negi dar nematai?
- Jėzau, Marija, negali būti! Aš apsirikau, tai - ne ji, ne Agnė! Bet... kur tu man liepei žiūrėti - į kampą? Palauk, čia kažkas ne taip. To negali būti! - Ema iš netikėtumo nebežinojo ką šnekanti. - Aš nieko nebesuprantu. Tai - absurdas, tai toks košmaras... Indre, ar tai tiesa, ką mato mano akys? Ir kas ta moteris?
- Taip, tu neapsirinki. Todėl labai tavęs prašau: nesiartink nei prie tetos Teodoros, nei prie Kristupo, nei prie to miesto. Tavo smalsumas gali tave pražudyti, kaip pražudė jau ne vieną. Palik viską man, o aš pažadu, kad būsi pirmoji, kuriai visi faktai po finalo bus atnešti ant padėkliuko. Sutarėm?
- Ne, nesutarėm. Tai - mano istorija ir jokiu būdu nesutiksiu likti su nosimi. Noriu dalyvauti finale. Tik tada viską sugebėsiu aprašyti taip, kad skaitytojai kvapo neatgautų. O jeigu tu su mano reikalavimu nesutinki, pati viską išsiaiškinsiu. Ir ne tu man, bet aš tau tą istoriją ant padėkliuko atnešiu.
- Nė velnio! Ne be mano pagalbos išsisukai, todėl labai nosies neriesk. Ne kartą tave iš mėšlo, į kurį per savo smalsumą buvai įklimpusi, traukiau. Nesitikėk, kad visada taip bus - galiu ir pavėluoti. Po velnių, kaip tu mane erzini! Šerlokė Holmsė atsirado! Ateina, pakiša kokią nesąmonę ir per visą tyrimą kaišioja savo riestą strazdanotą nosį kur reikia ir kur nereikia. Per tave ne vieną bylą turėjau anksčiau baigti, o paskui įrodymus iš visų pakampių traukti. Tu net neįsivaizduoji, kaip mane siutini!
- Ir tu mane ne mažiau! Ne be mano pagalbos taip išgarsėjai, kad dabar tave pažįsta visa Lietuva! - šaukė Ema. - Eik lauk, - beveik išstūmė Indrės kabinete pasirodžiusį policininką.
- Tu mano pavaldinių nestumdyk! - komisarė vos ne už atlapų įtraukė policininką atgal.
Tas vargšelis trypčiojo sumišęs ir nebežinojo, sprukti kuo greičiau pro duris ar toliau klausytis tų dviejų įsiutusių kačių rietenų. Tačiau Indrė atsipeikėjo pirmoji. Ramiu balsu kolegos atsiprašiusi, liepė užeiti vėliau. Kai vėl liko dviese, Indrė, gerai pažinodama savo buvusią suolo draugę, pirmoji pabandė rasti kompromisą:
- Prisiek, jog tūnosi mano nurodytoje slėptuvėje ir nė necyptelėsi. O aš tau pažadu, kad iš tos vietos matysi viską, kas tau taip rūpi. Ar sutarėm?
