Mantas LIDEIKIS
Atsivėrus kalėjimo vartams, dažnas paleistasis į laisvę sustoja už jų ir ima žvalgytis, kur jam dabar patraukti. Namų nėra, šeima, jeigu ir buvo, suirusi, broliai ir seserys kratyte kratosi ir pažinti nenori... Ir ne vienam kyla klausimas - kur prisiglausti, pas ką apsistoti?
Neturėdami tinkamo pragyvenimo, pastogės buvę kaliniai dažnai mato tik vieną išeitį - vėl nusikalsti ir grįžti atgal. Čia vėl turės lovaą su švariais skalbiniais ir valgys kiekvieną dieną. Nėra tik vieno - laisvės.
Nakvynės namai, kalinių globos organizacijos pasirengusios priimti buvusius kalinius, tačiau toli gražu ne visiems priimtina juose esanti tvarka ir gyvenimo būdas.
Tačiau atsiranda žmonių, pasiryžusių savarankiškai įkurti įstaigą, ir pasirūpinti išėjusiais į laisvę.
Vienas tokių - Kelmės rajono gyventojas Vytautas Mikalauskas (40 m.).
Svarbiausia atrama - Dievas
Maždaug prieš 1,5 metų V. Mikalauskas sugrįžo į savo tėvų namus Pakalnėje ir tarė sau bei kitiems - nuo šiol čia gyvens žmonės, mano likimo broliai, buvę kaliniai, kurie nebenori sugrįžti į tą pragarą, tačiau neturi namų. Vytauto tėvai mirę, o 2 broliai ir sesuo įsikūrę kitur. Iki tol visiškai suvargęs gimtasis namelis stovėjo vienišas ir apleistas.
Vytautas iškėlė sąlygas būsimiems namų gyventojams - pirmiausiai vyrai, kurie nori čia gyventi, privalo visiškai atsisakyti alkoholio. Kita būtina sąlyga - išmokti gyventi su Dievu ir malda.
Tikėjimas, beje, Vytauto gyvenime nesvetimas - jis prispažino kadaise mokęsis Kunigų seminarijoje, tačiau šios dvasininkų rengimo įstaigos taip ir nebaigė. Buvęs seminaristas juokiasi - todėl, kad jam nepavyko pakeisti seksualinės orientacijos.
Betgi įgytos žinios ir patirtis žmogui leido tapti dvasiniu vadovu kitiems ir kurti šiuo pagrindu tolimesnį gyvenimą.
Problema, kurią reikia spręsti
V.Mikalauskas pasakoja, jog kalinių rūpesčiais ir problemomis jis domėjosi jau seniai - apie 15 metų. Šių žmonių gyvenimas jam nėra svetimas, kadangi pačiam yra tekę paragauti kalėjimo duonos - už sunkų nusikaltimą už grotų praleisti beveik 4 metai. Ten jis susipažino su vyrais, su kuriais nutarė įkurti įstaigą, skirtą neturintiems kur prisiglausti buvusiems nuteistiesiems.
Vytautas sako, labai gerai žinąs tą būseną, kai, išėjus į laisvę, tikrąją to žodžio prasme atsiveria kelias į visas keturias puses. Todėl pradžioje yra labai svarbi bet kokia parama. O kol kas visuomenėje į buvusį kalinį vis dar žiūrima kaip į pavojingą ir niekam tikusį žmogų.
Anot Namų gyventojų, per tuos pusantrų metų trobelė Pakalnėje matė ne vieną tokį bėdžių. Gaila, bet daug iš jų čia pritapti taip ir neįstengė. Vieniems netiko tvarka, kiti - tiesiog nepajėgė pakeisti savo gyvenimo būdo. Tačiau, pasak Vytauto, išimtis nedaroma niekam. Jei žmogus nori gyventi ir ketina taisyti savo gyvenimo klaidas - durys atviros. Tačiau tik tiems, kas sugeba pamiršti kalėjimo įpročius.
Buvo ir tokių atvejų, kai priimtieji sugebėdavo savo geradarius apvogti. O vienas, vos apšilęs kojas, Kelmės policijai netgi pareiškimą parašė - esą čia plaunami pinigai...
Vytautą ir jo likimo brolius tai tik prajuokino. Iš kur čia "priplausi" pinigų, kai visos Mikalausko sodybos gyventojų pajamos - pašalpos ir tai, ką pavyksta užsidirbti pas vietos ūkininkus.
Sunkiausias darbas - atliktas
Nors ir labai sena, bebaigianti sukiužti Vytauto troba gražiai sutvarkyta. Ant lovų - švarūs skalbiniai. Tiesa, čia daug ką reikėtų remontuoti, o pirmiausia - sutvarkyti stogą, kuris vandenį kaip rėtis leidžia. Vytautas norėtų naują, erdvesnį namą pastatyti, tačiau šiuo metu tam nėra nei lėšų, nei medžiagų. Statybininkų samdyti nereikėtų, vyrai tikina sugebėsią viską padaryti savo rankomis.
Maždaug prieš mėnesį V. Mikalauskas su bendraminčiais savo organizacijai suteikė oficialų veidą ir ją įregistravo. Dabar tai - viešoji įstaiga "Pakalnės broliai". Iki tol apie šiuos žmones žinojo tik kaimynai, vietos policija ir pataisos inspekcijos pareigūnai, kurie kontroliuoja lygtinai laisvėn paleistųjų gyvenimą. Kai buvo įkurta viešoji įstaiga, buvę kaliniai sulaukė ir rajono valdžios atstovų dėmesio. Prabangiais automobiliais atvažiavę, valdininkai apsižvalgė, pasiklausinėjo, kaip šie žmonės gyvena, na ir pažadėjo padėti.
Baimė greitai išblėso
Kai pasklido gandas, kad Pakalnėje apsigyveno buvę kaliniai, vietos gyventojai ne juokais sunerimo. Pasak Vytauto, pretenzijų jam niekas dėl to nereiškė, bet aplinkui žmonės kalbėjo: tegu tie kaliniai gyvena sau ir neina artyn. Tačiau daug kas požiūrį pakeitė, nes pamatė, jog vyrai - - puikūs talkininkai ūkio darbuose, nelepūs. Nors liko kaimynų, kurie kreiva akimi žiūri į šalimais besikuriančią buvusių kalinių draugiją. Anot vieno iš jų - kuprotą tik grabas ištiesins.
"Pakalnės broliai" susidraugavo su vietos ūkininkais Žymantais, kurie ir patys Mikalausko sodybos gyventojus į talkas kviečia ir visuomet atvyksta šiems padėti jų ūkyje.
Žemė aplink Vytauto sodybą taip pat dyka nestovi, laikoma karvė, kuri gyventojus pienu aprūpina. Sunkesniems ūkio darbams vyrai norėtų įsigyti arklį. Apie traktorių negalvoja - nėra kam jo vairuoti. Antra, arklio išlaikymas - pigesnis.
Kol kas "Pakalnės broliai" neturi netgi ir vairuotojo savo transporto priemonei. Tiesa vairuotojas yra - pats Vytautas moka vairuoti. Tačiau jo teisės nebegalioja, o naujas išsiimti - vis nėra kada.
Prireikus, Vytautas sėsdavo už vairo ir be teisių. Gal būtų taip ir toliau važinėjęs, tik, va, visai neseniai į griovį įvažiavo. Ir teko policijai pasiaiškinti, kodėl be šio svarbaus vairuotojui dokumento automobilį vairuoja. O pareigūnai - 1000 litų baudą Vytautui skyrė.
O į griovį vairą pasukti Vytautas buvo priverstas, nes tiesiai po ratais pasipainiojo girtas kaip pėdas dviratininkas.
Tuomet, pasak Vytauto, ir kilo dilema - griovys ir greičiausiai sužeisti mašinos keleiviai, arba dviratininkas, kuris, ko gero, būtų buvęs užmuštas. Pasirinko pirmąjį variantą. Keleivis, viešosios įstaigos "Pakalnės broliai" direktorius Rimas Birgiola (35 m.), parodo tik nežymų įbrėžimą ant kaktos - tai ir visas nuostolis. Bet po to V. Mikalauskas nutarė, jog gana be teisių važinėti - laikas jas susitvarkyti.
Svarbiausia - noras keistis
"Pakalnės brolių" namuose šiuo metu gyvena 8 likimo broliai. Ne visi būna namuose vienu metu - vieni dirba, jei darbo turi, kiti lanko gimines ir mėgina sutvarkyti pašlijusius santykius.
Vytautas džiaugiasi, jog maždaug pusė įstaigos gyventojų anksčiau ar vėliau stoja į normalaus gyvenimo vėžes, susiranda moteris, kurios nebijo buvusio kalinio. Tačiau kita pusė, kad ir kaip būtų liūdna, nusikalsta ir vėl grįžta atgal į valdišką grotuotą namą košės valgyti.
Nuolatiniai namų gyventojai 3: sodybos šeimininkas Vytautas, viešosios įstaigos "Pakalnės broliai" direktorius R.Birgiola (35 m.) ir ūkio dalies vedėjo pareigas einantis Vaclovas Vainauskas (37 m.).
Vaclovas neslėpė, jog kalėjime jis praleidęs 8 iš 11 jam skirtų nelaisvės metų. Bausmės laikas dar nesibaigęs, tačiau atgak žmogus jau tikisi nebesugrįžti. Vaclovas turi artimų giminių, tačiau pas juos sugrįžti vilties nėra - pernelyg daug nuoskaudų.
Jis mano, kad jo namai yra čia - "Pakalnės brolių" sodyboje, todėl ir stengiasi iš visų jėgų dirbti tai, ką moka.
Anot Vytauto, "Pakalnės brolių" tarpe nėra nė vieno, kuris būtų sėdėjęs "nekaltai". Visi šie vyrai pripažįsta savo kaltes, bet tiki, jog keisdamiesi, sugebės jas kada nors išpirkti.
Kaip, beje, galėtų pasielgti ir daugelis kitų, kurie norėtų rasti savo gyvenimo kelią iš naujo.
"Pakalnės brolių" vadovas Vytautas kviečia išeinančius į laisvę vyrus skambinti jam telefonu: 8*6721 31970. Kuo galės, tuo "Pakalnės broliai" likimo broliams padės.
