Mantas LIDEIKIS
Neseniai iš savaitgalio kelionės po Jurbarko rajone, Seredžiaus apylinkėse, esančius piliakalnius grįžusi kauniečių šeima dalinosi ne maloniais, o kraupiais kelionės įspūdžiais. Žmonės pasakojo, jog vieno piliakalnio viršūnėje ant čia augančių medžių šakų aptiko 2 pakartus šunis. Radinio liudytojai esą pažino, jog tai bokserių ir dobermanų veislių šunys. Gaila, kad apie tai žmonės papasakojo tik savo kaimynams, o nepranešė policijai. Kaip sakė Jurbarko rajono policininkai, šis atvejis tikrai būtų neliktęs be dėmesio ir policija būtų pradėjusi tyrimą, kadangi mūsų šalies įstatymuose yra straipsnis, numatantis atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais. Žinia apie tai nepasiekė ir Jurbarko rajono aplinkosaugininkų - jie savo ruožtu būtų pradėję tyrimą. Tik aplinkiniai pašnibždomis kuždasi, kad tai Vilkijos chuliganų darbas. Bet kaip sakoma, nepagautas - ne vagis.
Dėl gyvūnų pykstasi kaimynai
Žmogus save laiko gamtos valdovu, kurio valioje nuspręsti, mirti gyvūnui, ar ne. Dažnas mano, jog jam nieko nebus už tai, kad nugalabys po kiemą vaikštinėjantį ir draugę garsiai šaukiantį katiną arba iki mirties suspardys be pavadžio lakstantį, bet kur krūveles paliekantį ir kiekvieną sutiktą aplojantį šunėką.
Neseniai dėl, kaip manoma, užmušto šuniuko, susipriešino Panevėžio Šiaulių gatvės gyventojai. Šioje gatvėje gyvenančiai merginai draugas padovanojo kalytę. Ji būdavo išleidžiama pabėgioti į gatvę. Po vieno tokio pasilakstymo visuomet į namus sugrįžtanti kalytė ėmė ir dingo.
Žinios apie jos likimą šeimininkų ausis pasiekė tik po poros savaičių. Vieną dieną jau pradėjęs pūti šuns lavonas atsirado jo šeimininkų namo patvoryje. Pasipiktinusiems žmonėms nekilo abejonių - šuns kūną čia kažkas numetė tyčia. Įtarimai ėmė suktis apie vieną iš kaimynystėje gyvenančių ir esą itin palaidų gyvūnų nekenčiantį vyriškį ir jo šeimą.
Žmonės iškėlė savo versiją, jog į šios šeimos kiemą užukusi kalytė buvusi paprasčiausiai užmušta ir kuriam laikui palikta. Pasak gatvės gyventojų, šitie Panevėžyje žinomi žmonės galėjo taip pasielgti, nes yra nesykį susidoroję su į jų valdas užklystančiais katinais. Šeimos galva esą itin nekenčia gatvėmis bėgiojančių palaidų kaimynų augintinių.
Žinoma, tokiu nusikaltimu apkaltintieji atremia kaimynų argumentus ir tikina, jog tikrai šunėko nežudę.
Tačiau šioje istorijoje galima įžvelgti ir kitą moralą. Yra specialios taisyklės, nusakančios gyvūnų laikymo, jų vedžiojimo ir priežiūros tvarką. Ten nėra numatyta, jog gatvėje ar viešoje vietoje būtų galima paleisti lakstyti šunis be pavadėlių. Suprantama, nėra taisyklių, kurios leistų tokius gvūnus mušti ar žudyti. Teisę sunaikinti agresyviai besielgiantį gyvūną turi tik policijos pareigūnai, o atsakomybė dėl neprižiūrėtų gyvūnų tenka ir jų šeimininkams.
Akla ir kurčia visuomenė
Panašią žiauraus elgesio su gyvūnais bylą aiškinasi ir Kauno policija. Panemunės policijos komisariato vyrams atneštas maišelis, kuiame buvo sukrauta tai, kas liko iš sukapoto šuns. Dėl žiauraus elgesio su gyvūnu pradėtas tyrimas.
Sukapoto šuns šeimininkai įtaria, jog taip galėjo pasielgti kaimynystėje gyvenantys žmonės, kuriuos esą erzino šunų lojimas, sklindantis iš nukentėjusiųjų kiemo. Ne vieną šunį auginusi šeima netgi buvo sulaukusi grasinimų susidoroti su augintiniais.
Pasak Panemunės-Šančių nuovados viršininko Audriaus Šakicko, nors nuovadoje šis atvejis jau tiriamas kuris laikas, tačiau nepasiekta jokių apčiuopiamų rezultatų. Nepaisant įtarimų, šuns šeimininkai nematė, kas itin žiauriai sudorojo jų augintinį. Prašyta ir visuomenės pagalbos, tačiau visuomenė šį kartą buvo nebyli. A. Šakickas teigė, jog ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš šunį paaiškėjus naujiems faktams būtų vėl atnaujintas.
Dar vienas žiauraus elgesio su gyvūnais atvejis Kaune užregistruotas pernai vasarą. S. Žukausko gatvėje pas pažįstamą merginą į svečius užėjęs neblaivus Kauno technologijos unversiteto studentas pro balkoną išstūmė merginos augintą dobermanų veislės šunį.
Pigiau nupirkti virvę
Gyvūnų globos draugijos Kauno skyriaus vadovas Karolis Masilionis nė kiek nesistebi žmonių žiaurumu. Jam tik gaila nuo to žiaurumo kenčiančių keturkojų. Anot K. Masilionio, Gyvūnų globos draugija neturi žinių, kiek žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų yra nutikę, tačau niekuomet neatsisako atvykti ištirti įvykio ir, jei dar įmanoma, padėti gyvūnui nebekentėti kančių. Dažniausiai gyvūnų globotojai kviečiami žmonių, kurie mano, kaip gyvūnų šeimininkai kamuoja savo augintinius. Dažniausiai tai būna netinkamos laikymo sąlygos, prastas maitinimas, negirdymas, apleidimas.
Draugija turi įsteigusi specialius gyvūnų globos namus, kuriuose nebenorintys auginti keturkojų šeimininkai juos gali ir palikti.
Anot A. Masilionio, žmogaus požiūrį į gyvūną atspindi dažnai išgirstami žodžiai. Mat norint palikti nebereikalingą šunį ar katę globos namuose, neskausmingai numarinti, atsižvelgiant į gyvūno svorį, reikia sumokėti. Suma neviršija kelių dešimčių litų, tačiau dažnas, išgirdęs apie tai, nusispjauna ir atsako, jog virvė keturkojui karti ir duobę iškasti pigiau kaštuoja...
