Aš - veterinarijos gydytojas. Mano pacientų šeimininkai sako, kad ne toks ir prastas. Dar jie sako, kad turiu neblogą humoro jausmą. Tačiau kartais mano humoras gali ir pravirkdyti.
Turiu tokią man įgrisusią kaimynę. Ši, be abejo, turi kalaitę. Pastaroji - dažna mano pacientė. Bet, bėda, jai kas nors atsitinka tik tuomet, kai man būtina kur nors skubiai išvykti ne darbo reikalais. Jei apsivilkau išeiginį kostiumą ir vykstu į vestuves, kalaitei reikia atlikti Cezario pjūvį. Jei susirengiau į medžioklę - būtina skubi akių operacija ir t. t.
Taigi kartą, palikęs kolegą klinikoje, sėduosi namie prie stalo ir rengiuosi valgyti žmonos skaniai paruoštus pietus (o tai būna ypatingai retai, na, tada, kai nor, kad ką nupirkčiau). Suskamba mano mobilusis. Veterinarijos klinikoje telefono nėra, tad mobilusis - ir darbo, ir kitokiems reikalams. Girdžiu moterišką balsą, labai jau panašų į mano "mylimosios" kaimynės.
- Tai... taigi kas tam mano šuneliui?..
Aš, kaip įpratęs, labai rimtu balsu, bet norėdamas pajuokauti atsakau:
- Apsitriedė ir nudvėsė!
- Kaaaip? - ir nutrenkė ragelį.
Jau kandau pirmąjį kąsnį, kai vėl suskambėjo telefonas. Tas pats moteriškas balsas, tik, aišku, daug graudesnis, klausia:
- Tai ką man dabar daryti?
- Papūsk į uodegą, gal atsigaus! - atsakau, bet įtaręs, kad čia kažkas ne taip, nusigąstu.
Moteris, žinoma, nutrenkia ragelį, o aš net nepradėjęs valgyti lyg akis išdegęs lekiu į kliniką.
O ten - du berniukai atnešę savo šunytį dėl paprasčiausio bėrimo. Mama, nesulaukusi grįžtančių vaikų, ir paskambino man, nes veterinarinės gydyklos reklaminėje kortelėje nurodytas mano mobiliojo numeris.
Beveik pasižadėjau juokauti atsargiau.
