Antradienį (10.28) Nacionaliniame dramos teatre prasideda Oskaro Koršunovo spektaklio “Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija” premjerinių spektaklių maratonas, kuris truks iki spalio 31 dienos.
Antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį bus vaidinami naujausios Oskaro Koršunovo teatro sukurtos tragedijos spektakliai. “Amžinąją” Romeo ir Džuljetos istoriją pasakojantis teatro režisierius savo spektaklį vadina emocionaliu ir kartu analizuoja meilės dramaturgiją.
Kas jus labiausiai domina “Romeo ir Džuljetoje”?
Šioje pjesėje mane labiausiai domina meilė, kuri gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, karo atmosferoje. Šį paradoksą norėjau akcentuoti: kad galėtų atsirasti meilė, dažnai reikia didžiulės neapykantos. Neapykanta žudo, tačiau būtent ji gali įžiebti meilės kibirkštį. Tai vyksta “Romeo ir Džuljetoje”. Taip pat galima kalbėti ir apie dieviškąjį lygmenį - meilė gimsta iš neapykantos, kad ją nugalėtų. Statydamas spektaklį norėjau pažvelgti į tai, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visko priežastimi. Neapykanta yra skirtumų pagrindas, ne kitaip. Neapykanta mus apgauna, ji sukuria tarp Montekių ir Kapulečių skirtumų iliuziją, kad dar labiau juos supriešintų.
Ką šiame kare veikia meilė? Kaip ji įveikia Montekių ir Kapulečių neapykantą?
Meilė sulygina šiuos skirtumus. Vienintelė meilė įrodo, kad iš esmės tarp dviejų klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, joje nėra priešybių, socialinių pogrupių. Laisvė man yra meilės sinonimas.
“Romeo ir Džuljetos” veiksmas vyksta universalioje ir kasdieniškoje erdvėje, virtuvėje todėl, kad kalbate ir apie universalias, ir kasdienes problemas?
Erdvė mums yra tarsi vienos picerijos “užkulisiai”, išskirti į dvi dalis. Iš tikrųjų tai ta pati virtuvė, kurioje kiekviena pusė gamina tą pačią picą. Kiekvienas mano dirbąs kiek kitaip, skirtingiau, tačiau vaikų meilė ir mirtis atveria, kad iš esmės kepama ta pati pica!
Jūsų spektaklių (“Oidipas karalius”, “Ugnies veidas”, “Meistras ir Margarita”...) svarbiausia tema yra konfliktas... Ar visada manėte, kad konfliktai nekyla iš nieko? Kad negalėtų būti vien grynos neapykantos?
Gali būti, kad iš tikrųjų neapykanta atsiranda iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Visi jų karo priežastis pamiršo. Jaunasis Tebaldas priima neapykantą ir ją gina kaip tradiciją. Mes dažnai puoselėjame tokio pobūdžio tradicijas, tokias, kurios įteisina ir skatina skirtumus, palaiko neapykantą. Laikomės savo, kad atrodytume išskirtiniai. Dviejų atžalų meilė atveria šeimyninės neapykantos tuštumą ir beprasmybę. Labai pavojinga visur ieškoti neapykantos, kaltės ženklų. Dažnai nutinka, kad, norėdami tapti gera visuomene, išrandame idealų priešą. Tai grįžtamasis principas - ir vis dažniau pasitelkiamas. Priešų ieškojimo papročiai telkia visuomenes, bet vis tai pačiai neapykantai...
“Romeo ir Džuljetoje” aktuali dar viena konflikto forma - kartų konfliktas, kaip ir “Ugnies veide”...
Čia pateikiama kita tradicinio konflikto forma, kai tėvai negirdi savo vaikų. Kūryba plačiąja šio žodžio prasme yra nuolatinis konfliktas su tradicija. Vaikai yra modernių, šiuolaikinių pasaulių kūrėjai, o tėvai atstovauja nusistovėjusiam autoritetui, sustabarėjusioms formoms.
Suvokdami pasaulį vaikai priversti jį kurti iš naujo. O kurdami jie susiduria su jau egzistuojančia tradicija. Taigi vaikų ir tėvų konfliktas yra tradicijos ir kūrybos konfliktas. Šiuo požiūriu aš visad esu vaikų pusėje. “Romeo ir Džuljetoje” laikas, per kurį evoliucionuoja jauni herojai, yra daug visavertiškesnis ir greitesnis nei tas, kuriuo gyvena visi kiti. Meilės ir neapykantos sklaida laike skiriasi. Vaikų istorija rutuliojasi taip greitai, kad Romeo ir Džuljeta neturi laiko laukti, kol susitaikys dvi šeimos. Vaikų nekantrumas tik pagreitina katastrofą, kurią jau užprogramavo neapykantos tradicija. Romeo ir Džuljeta buvo du vienturčiai vaikai ir miršta jie ne vieni - abu klanai, visas pasaulis miršta su jais. Neatsitiktinai pjesėje tokia svarbi naktis - tai kaip Veronos miesto žlugimas. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų puoselėjimą tradiciją.
Jeigu meilė gali išgelbėti pasaulį nuo neapykantos, tai grįžtamuoju ryšiu vaikų aukojimasis išgelbsti Veronos miestą...
Romeo ir Džuljetos tragedija yra galutinė pilkojo pasaulio auka. Jaunų žmonių meilė ženklina seno pasaulio pabaigą. Įsivaizduoju labai aktyvų spektaklį - meilė turi prilygti aukščiausiai įtampai, o neapykanta - didžiausiam žiaurumui.
Neįsivaizduojame jūsų sentimentalaus... Ar kupiūravote iš Šekspyro teksto visas įmantrybes, kuriomis jį apkabinėjo romantizmas?
Lietuviškasis pjesės vertimas taip pat atrodo iškastruotas, tarsi cenzūros pervažiuotas. Su šia klastinga cenzūros rūšimi bandome kovoti jau vaidindami... Noriu tai paironizuoti ir su romantizmu pažaisti. Ši istorija labai žemiška, labai reali - tai atskleidžia ir scenografija. Virtuvėje yra maisto produktų, jie gaminami ir ruošiami tiesiog scenoje. Žinote - žalia mėsa, kraujas, virtuvės kvapai... Serviravimas viską sumenkintų.
Ką jūs radote Šekspyre tokio, ko nerandate šiuolaikiniame teatre?
Klasikos kūrinys suteikia didesnę interpretacijos laisvę tiek aktoriams, tiek režisieriui. Interpretacija - tai režisūros menas. Ir Šekspyras yra autorius, tinkamiausias interpretacijai.
Po “Vasarvidžio nakties sapno” vėl grįžtu prie universalių Šekspyro klausimų. Jo dramaturgija dažnai atrodo nelogiška, beveik neįmanoma realizuoti scenoje. Paradoksalu, bet būtent scenoje ji įgauna visą savo prasmę, nes suteikia visas laisves režisieriui. Šekspyras rašė savo trupei, rašė scenai ir vaidybai. Jis atsiveria visai teatro gramatikai. Jo kūryba leidžia susidurti su nauja kalba, universalaus teatro kalba, gausia įvairių skaitymo planų. Tekstas leidžia sukurti nepaprastą įtampą tarp žodžių ir veiksmo. Kai šios įtampos nėra, nėra ir teatro. Žodžiai provokuoja veiksmą, ir veiksmas komentuoja tekstą. Ten, kur atsiranda dvigubas ar trigubas komentaras, pradeda kurtis nauja teatro kalba. Man neįdomus teksto teatras nei grynas šokis; man įdomi jųdviejų koegzistencija ir trečios formos iš šių dviejų išraiškų atsiradimas... Jau penkerius metus mano trupė eksperimentuoja ir dirba kurdama tokią universalią kalbą. “Romeo ir Džuljeta” mums leidžia pagaliau įtvirtinti šį darbą ir atpažinti visus mūsų atradimus. Tai dar vienas prisipažinimas meilėje - šį kartą romantiškai.
Kalbėjosi Pierre’as Notte, Avinjono festivalio korespondentas
Čia galite paskaityti pokalbius su spektaklio “Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija” dailininke Jūrate Paulėkaite http://www.omni.lt/?i$9359_26002$z_127629 ir kompozitoriumi Antanu Jasenka http://www.omni.lt/?i$9359_26002$z_126311.
