Daiva NORKIENĖ
Viškonių kaime (Ukmergės raj.) gyvenanti Regina Urbaitienė (37 m.) tą rytą atsikėlė kaip paprastai - apie septynias. Kažkodėl labai gėlė galvą, tačiau poilsiauti ūkininkei nebuvo kada - už kokio kilometro pamiškės lankoje jau būbavo septyni raguočiai: penkios karvės ir dvi telyčaitės. Į ganyklą Regina važiuodavo kartu su gyvenimo draugu Arūnu Dapkumi. Abu atsitūpė melžti karvių. Rutina virtę kasdieniai rūpesčiai užmigdė budrumą ir žmonės net nepastebėjo, kad jų gyvuliai vos gyvi. Tik staiga Regina pamatė, kad jos vyras, užuot melžęs, artinasi atkišęs saują kažkokių miltų.
- Žiūrėk! Čia tikrų tikriausia salietra, sumaišyta su maltais pašariniais kvietrugiais. Prie kiekvieno gyvulio papilta po vieną ar kelias krūveles!
Moteris atsistojo, apėjo bandą ir išvydo, jog karvės jau pusiau gyvos. Ta, kurią ji melžė, stovėjo lyg apsvaigusi, pusiau primerktom akim, kitos irgi kėlėsi, gulė, stenėjo ir svyravo. Nutarė skubiai baigti melžti ir lėkti pas veterinarą. Kai Arūnas nuo vienos margės pakilo su pilnu kibiru, toji tik šlumšt ir nugriuvo, o iš snukio ir šnervių pasirodė kruvinos putos. Nedelsdami nulėkė pas veterinarą, tas visiems gyvuliams suleido priešnuodžių, vaistais stiprino širdis, liepė girdyti maltų avižų nuoviru, tačiau trys karvutės per porą valandų nugaišo didelėse kančiose. Pavyko išgelbėti tik dviejų karvių ir abiejų telyčių gyvybes.
Pavydas?
Reginos šeima kaime charakterizuojama teigiamai. Nei su kuo pykstasi, nei girtauja, nei turi skolų. Tiesa, pavasarį išsimokėtinai pirko traktoriuką, tačiau per vasarą tuos tris tūkstančius litų jau sugrąžino, taigi niekas lyg ir negalėtų reikšti jokių pretenzijų.
- Nebent kas nors iš pavydo taip daro, - svarstė visą gyvenimą labai sunkiai triūsusi moteris. - Aš jau septynerių būdama savo mamai padėdavau melžti kolūkio karves. Dabar, nors kaip dauguma kaime darbo ir neturime, ūkininkaujam kiek išgalim. Ne turtuoliai mes - turiu paveldėjusi septynis hektarus, namai gyvenvietės vidury, o vis tiek verčiamės.
Ir išsivedusi žurnalistus kieman R. Urbaitienė aprodė ūkį. Tikrai: kol kiti aimanuoja, kad neturi kur, kaip, kada ir iš ko laikyti nors vieną kiaulę, karvutę, Regina turtinga įvairaus gero. Pusę kiemo užima ančių, vištų, gaidžių pilnas aptvaras, lankos visada buvo pilnos galvijų, panamėje ganosi ožkos, ūkyje talkina tvirtas, gerai įmitęs arklys. Ir dar, kai daugelio serga, skursta ir dvesia, visa Reginos gyvulija lyg niekur nieko gyvuoja ir dauginasi.
- Skųsdavosi žmonės, kad nesiseka su paršeliais, užauga silpni - nebus ką parduoti, - užjaučia kitus moteris. - Tačiau aš juk nekalta, kad man sekasi. Dirbame, lekiam, nedejuojam - ir sekasi.
Ukmergės policijos komisariato darbuotojams tokias "gyvuliškas" bylas tirti, matyt, nesiseka. Kai Reginai ankstėliau pavogė telyčią, ji kreipėsi į policiją, pareigūnai atvažiavo su pėdsekiu šunimi, išsiaiškino, kad vagių būta ratuotų, tuo tyrimas ir baigėsi. Kitą kartą tas pat: telyčia papjauta, viduriai pamiškėje išversti, tačiau kieno pilvuose margutės kumpiai virškinami - neaišku. Pernai jau kažkas tyčia nunuodijo šeimos karvę - rytą rado ją aukštyn kojomis, išsipūtusią, kruvinu snukiu. Į policiją nesikreipė. Bet kai dabar nunuodyti jau trys galvijai, o keturi tik per plauką liko gyvi, moteris neištvėrė: - tegul ištiria! Bet pareigūnai, kurie, aišku, pamiškėje nestovėjo ir salietros pilstytojų nefilmavo, sako, jog išsiaiškinti beveik nėra vilčių. Įtarti gali ką tik nori, tačiau kur gauti įrodymų? Pati Regina ir jos Arūnas tvirtino visame kaime neturį nė vieno priešo ir nenutuokią, kas ir už ką taip.
Dievas atlygina
Apie Raseinių rajono ūkininką Mykolą Leskauską turbūt žinojo pusė Lietuvos. Mat dar tais laikais, kai mūsuose valstiečių ūkiai tik kūrėsi, šis žmogus jau dirbo šimtus hektarų. Ir dirbo vakarietiškai. Ant Gynėvės užtvankos kranto, netoli Kauno - Klaipėdos greitkelio, pasistatė modernius galvijų tvartus, prisipirko tuomet po 5 000 litų kainavusių daniškų karvių, kurios duodavusios po kelis kibirus pieno. Pasistatė nuo autostrados iš tolo elektrine spalva šviečiančią vėjo jėgainę, dirbo, triūsė ir vieną po kitos priiminėjo delegacijas: vyriausybių vadovus, seimūnus, užsienio svečius. Daniškų karvių banda, kurią Mykolas užveisė konsultuodamasis su Veterinarijos akademijos specialistais, netrukus jau sudarė kelias dešimtis galvų. Bet vieną dieną M. Leskauskas išvydo, kad ganykloje pribarstyta pašaro ir kalio druskos mišinio.
- Karvės tai išgyveno, tačiau kalio druska taip suėdė skrandžius, jog tapo leisgyvės, nebeduodavo pieno, tad netrukus 25 smarkiai sulysusias karves teko parduoti mėsai. Nuostolis - lygiai 75 000 litų, - "Akistatos" žurnalistei tvirtino M. Leskauskas.
Pasiturintis ūkininkas nenorėjo atskleisti, ką įtarė padarius šitokį piktą.
- Policija nenustatė kaltų, nes tokius nusikaltimus labai sunku išaiškinti, - prisimena ponas Mykolas, - tačiau yra Dievas, ir jis visiems atlygina. Žinau tik, kad ir tiems asmenims dabar yra gana nesaldu.
Tačiau kas ir kodėl norėjo ūkininką taip sužlugdyti, nesužinojome. M. Leskauskui, nors ir pasiturinčiam ūkininkui, taip ir nepavyko atstatyti savo garsiosios daniškų karvių bandos. Modernios, visiškai mechanizuotos karvidės, kurias užsienio svečiams taip mėgdavo demonstruoti mūsų valdžios vyrai, dabar virtusios... sandėliais.
- Kol bet kas užsinorėjęs gali išnuodyti tavo bandą, o pareigūnai bejėgiai, rizikuoti nenoriu, - tvirtino Mykolas. - Daugiau gyvulių nebelaikysiu, verčiuosi augindamas javus.
