Nukentėjusieji?

Darbo reikalais lankiausi Didžiojoje Britanijoje. Normali šalis su savo keistenybėmis ir marazmais. Prieš porą dienų ten smarkiai prisnigo ir pašalo. Na, pas mus tai įprasta žiemos metu, o ten buvo paskelbtas vos ne visaliaudinis gedulas. Televizija ištisai rodė reportažus: autostradoje siaubingi automobilių kamščiai, tai vienur, tai kitur apvirtusios mašinos, sužaloti žmonės, o vietos Raudonojo Kryžiaus darbuotojai dalina karštą arbatą ir teikia pirmąją pagalbą. Viskas filmuojama iš sraigtasparnių, sniegaeigių, iš automobilių kamščiuose įstrigusių tolimųjų reisų vairuotojų imami interviu. Vienas interviu mane prajuokino iki ašarų: vaikai (14-16 m.) iš Londono priemiesčio vakare autobusu atvažiavo į teatrą Londone, o grįždami įstrigo kelyje ir tik kitą dieną, tiksliau, vakarą, sugrįžo į namus. Tėvai prie mokyklos juos pasitiko su gėlėmis ir plakatais kaip kokius didvyrius. Paskui reporteris klausia vairuotoją ir mokytoją, lydėjusią mokinius, kaip viskas buvo. Tiedu pradeda pasakoti tarsi patį tikriausią siaubo filmą, girdi, naktis, mėnulis, šaltis, vilkai staugia. "Mes bijojome, kad vaikai nesušaltų, neišsigąstų, kad tai nesužalotų jų psichikos sėdint visą naktį autobuse, kai aplink tik laukai ir miškai". Na, ir visą laiką stengiasi "nutaisyti" tokią miną, kad publika suprastų, kokį košmarą jiems teko išgyventi praėjusią naktį. Viskas aišku. Paskui filmavimo kamera nukrypsta į vaikus. Vienos mergaitės, visais parametrais prilygstančios Pamelai Anderson, klausia, kas ir kaip? Ta svajingai varto akis ir vylingai šypsodamasi apčiulptomis lūpomis pasakoja, kad ne taip jau blogai viskas buvo. Už jos stovi būrys ne mažiau patenkintų mergaičių ir berniukų, naktį praleidusių tamsiame autobuse, ir suokalbiškai susimirkčioja. Nukentėjusieji mat...