Lietuvą ir toliau tebešiurpina nekaltų žmonių žudymai. Skaudžiausia, kad tai vyksta jų namuose ar kiemuose. Žūsta dori, darbštūs, puikius vaikus išauginę žmonės. Man gaila ir per girtuoklių orgijas nužudytų žmonių, o ką bekalbėti, kai dėl nieko nužudomas garsaus lakūno ar rašytojo tėvas.
Valdžia tikriausiai jokios problemos neįžiūri, nes, kaip jau yra įprasta, nieko nedaro. Prieš keletą metų lyg ir buvo užsimota padėti apsisaugoti nuo banditų vienišiems kaimo gyventojams. Tačiau rietenos dėl valdžios, nepasidalinto turto ir kitų "degančių" reikalų tą užmojį nugramzdino užmarštin.
Protingi žmonės apie neveiklų policininką sako: "Geriau mūsų seniūnijoje jo nebūtų, tada bent žinotume, kad pasikliauti reikia tik savo jėgomis". Daug kur tikri vyrai taip ir daro - kuria savigynos būrius. Jei seniūnijoje policijos pareigūnas veiklus, turi autoritetą, tai jam padeda dauguma gyventojų, o vagišiams ir banditėliams nusikalstama veikla smarkiai apribojama.
Mano supratimu kaimo žmonės paliekami likimo valiai. Tai gal nieko nedarykime ir laukime, kol banditėlis atvyks su itin nemaloniu vizitu? Kas patyrė plėšiko įsiveržimą, žino, kad tai įvyksta netikėtai, būna baisu, nes plėšikas veikia įžūliai, be sentimentų, tikisi seną žmogų lengvai įveikti.
Bet mes žinome ne vieną atvejį, kad net labai garbaus amžiaus žmonės apsigina nuo plėšikų paprasčiausiu žarstekliu ar smagia lazda. Ne visuomet jėga yra pergalės svertas. Plėšikai pribloškia tuo, kad užpuola netikėtai, todėl ir užpultasis turi veikti ryžtingai, sumaniai.
Mano supratimu, populiarusis kirvis - prastas ginklas savigynai. Sumaniai pasigaminta lazda gali būti efektyvesnė priemonė. Geriau nei kirvis plėšiką gali atbaidyti karšto vandens porcija, apipurškimas dažais ar kitomis cheminėmis medžiagomis. Prie durų, langų prieš naktį galima pakabinti tinklines užuolaidas su trišakiais kabliukais - įsipainiojęs į jas, be kitų pagalbos greitai neišsivaduosi.
Kas gali, tenepagaili lėšų gerai tvorai apie sodybą įrengti. Gera tvora, kieme esantis budrus šuo jei ir nesulaikys banditų, tai bent laiku perspės, kad atvyko nekviesti "svečiai", ir apsaugos nuo netikėto užpuolimo. Per tą laiką galima išsikviesti pagalbą, pažadinti kaimynus, sukelti triukšmą, kuris nusikaltėliams nenaudingas.
Jeigu mirtina kova neišvengiama, derėtų panaudoti duriamąjį ar šaunamąjį ginklą. Tik nereikėtų užmiršti įstatymų. Svarbu banditėlį kaip nors paženklinti: sužeisti, apipilti, apipurkšti.
Vienkiemiuose gyvenantys senukai turėtų pasitreniruoti, kaip jie elgtųsi, jei staiga būtų užpulti namuose ar kieme, kokį signalą duotų aplinkiniams. Kieme, lengvai pasiekiamoje vietoje, turėtų būti smagi lazda, bizūnas, šakės. Svarbu, kad užpuolikas jaustų, jog gali būti skaudžiai nubaustas, kad nusižiūrėta auka nėra lengvai paimamas grobis.
Pasitaiko, kad nusikaltėlius prisijaukina patys kaimų gyventojai. Padieniais darbininkais priima atsitiktinius, įtartinus asmenis ir džiaugiasi pigia darbo jėga. O šie ne tik dirba, bet ir apsižiūri, suplanuoja nusikaltimą. Geriau į talkas kviestis žinomus žmones, gimines.
Stebina žmonių bailumas ir abejingumas. Kartą kaimynų garažus plėšė vagys: daužė, laužė garažų, esančių prie pat jų butų langų, spynas, bet nė vienas neišdrįso išeiti kieman, nes "nieko negirdėjo". Nors mano buto langai priešingoje namo pusėje, ir tai garsus spynų daužymas išvertė iš lovos. Čiupau smagią lazdą, prožektorių, paleidau nuo grandinės skalijantį šunį ir vagišių net kulnų nepamačiau. Šviesa, šuo greitai juos išbaidė.
Neteisinga žmonių nuostata - nesipriešinti, esą tada ateis kitą kartą ir atkeršys. Kur nusikaltėliai gaus atkirtį, vargu ar kitą kartą ten eis. O jei ateis - reikia vėl pasiruošti.
Veikti reikia nusikaltėlių ginklu: gintis, jam to nesitikint, ryžtingai, sukeliant triukšmą. Kiekvienas pagalvokime, kaip galėtume apsiginti, pasidalinkime patirtimi su kaimynais, pažįstamais, nes mūsų namai - mūsų tvirtovė!
Vytautas Vizbaras
