Žilvinas VIZGIRDA
Tie laikai, kai verslininkai bet kuria kaina siekė pralobti ir užsidirbti kuo daugiau pinigų, mūsų šalyje jau praeitis. Dabar, kai girdime, kad Kaliningrade žudomi verslo partneriai ar konkurentai, mes galime tik teigti, kad pas mus tas laikotarpis buvo prieš dešimtmetį. Tada kulkos skriejo ne tik į verslo partnerius - buvo nužudytas ir ne vienas skolintojas, kad pinigų nereikėtų atiduoti, ar skolininkas, nespėjęs grąžinti. Dabar tokie atvejai jau reti, tačiau atgarsiai iš anų laikų mus vis dar pasiekia.
Galvas pasiėmė Vertelka
Šiuo metu Vilniaus apygardos teismas toliau nagrinėja Panevėžio "tulpinių" nusikalstamos grupuotės bylą, kurioje kaltinami jos lyderis Algimantas Vertelka ir jo parankiniai Virginijus Baltušis, Audrius Andriušaitis, Darius Blinkevičius bei Dainius Skačkauskas.
Tuometinis "Mažeikių naftos" generalinio direktoriaus Gedimino Kiesaus, jo sūnaus Valdo bei vairuotojo Alfonso Galmino nužudymu kaltinami panevėžiečiai patys prašė duoti parodymus teismui tik tada, kai bus apklausti svarbūs liudininkai.
Teismas jau paviešino V. Baltušio prisipažinimą. Iš anksto suplanuoto kraupaus nusikaltimo scenarijaus detales ikiteisminio tyrimo pareigūnams panevėžietis nupasakojo areštinėje tuoj po suėmimo, tačiau teismo salėje duotus parodymus V. Baltušis griežtai neigė. Savo prisipažinime Baltušis užsimena, jog nužudyti S. Kiesų pasiūlė A. Vertelka. Pastarasis teigė, jog tokiu būdu būtų galima užsidirbti kelis milijonus litų.
Pasala iš Vilniaus vykusiems sūnui ir tėvui Kiesams buvo surengta 2000-ųjų liepos 6-sios vakarą Ukmergės rajone, šalia automagistralės Vilnius - Panevėžys. Pagrobę tris vyriškius "tulpiniai" nuvežė į Panevėžio rajone esančią sodybą, kur visi trys buvo uždaryti skirtingose patalpose.
A. Vertelkos nurodymu su G. Kiesumi daugiausiai bendravo pats V. Baltušis. Pastarasis privalėjo išpešti iš "Mažeikių naftos" generalinio direktoriaus banko kortelių slaptažodžius, kuriuos "tulpiniams" išdavė jo sūnus Valdas. Taip pat A. Vertelka žinojo, jog G. Kiesus nežinomame bute laiko paslėpęs dideles sumas pinigų, tačiau šios informacijos nusikaltėliams sužinoti nepavyko. Išgavę slaptažodžius, nusikaltėliai pabūgo policijos ir nei Kiesų, nei A. Galmino į laisvę nepaleido. Norėdami išgauti informaciją apie butą, kuriame G. Kiesus laiko pinigus, V. Baltušis su kitu bendrininku diržu pasmaugė vairuotoją A. Galminą. Baltušio teigimu, "tulpiniai" taip ketino įbauginti verslininką. Galiausiai, esą nematydami kitos išeities ir bijodami teisėsaugininkų, "tulpiniai" tėvą ir sūnų nužudė. "Šoviau į pakaušį G. Kiesui, po to atnešė kirvį ir pradėjau jam kirsti galvą", - šiurpaus nužudymo detalių neslėpė V. Baltušis.
Verslininko sūnų nušovęs ir jam galvą nukirtęs Romualdas Čeponis, po nusikaltimo kartu su kitais kraupaus sumanymo vykdytojais Egidijumi Bučiu, Giedriumi Liubartu, Ramūnu Narbutu bei Aleksandru Lebedevu sulaukė tokio pačio likimo. Galva buvo nukirsta ir vairuotojui A. Galminui.
Nukirstos galvos nerastos iki šiol. V. Baltušis tvirtino, jog jas po nukirtimo pasiėmęs Vertelka bei vėliau nužudytasis Čeponis. Nužudę vyriškius, "tulpiniai" nuvyko į Latvijos sostinę Rygą, kur naudodamiesi bankomatais, išgrynino 128 tūkst. litų įvairia valiuta.
Neišgelbėjo nei prezidento bičiulystė
A. Vertelka teisme neigė dalyvavęs, užsakęs, vadovavęs ar kitaip prisidėjęs prie trijų vyriškių nužudymo ir teigė, jog byla gana gerai sufabrikuota, o liudytojai - akivaizdūs melagiai.
Kiesų nužudymo organizatoriumi laikomas Vertelka pripažino, jog su Kiesumi turėjo ryšių, tačiau jie buvę tik verslo. "Aš Gediminui Kiesui pasiūliau susipažinti su naftos biznio žmonėmis iš Rusijos, o jis sutiko, - teismui aiškino A. Vertelka. Su Kiesumi gyvenime buvau susitikęs keturis, daugiausiai penkis kartus gyvenime".
Visi puikiai žinome, kad G. Kiesus priklausė Lietuvos verslo elitui. Bet ir didžiausios Lietuvos įmonės generalinio direktoriaus postas ir net artima bičiulystė su prezidentu Algirdu Brazausku neišgelbėjo jo nuo banditų susidorojimo. Naftos versle besisukinėjantys Panevėžio "tulpiniai" žinojo apie šio naftos magnato asmeninius verslo sandorius, apie milijonus, uždirbtus slapta nuo valstybės, galbūt net bendraujant su tais pačiais banditais. Smegenų nedaug teturėjusieji "tulpiniai" užsidirbti pinigų neturėjo kantrybės: jiems atrodė, kad daug geresnis būdas tapti turtingiems - žmonių žudymas.
Už gera - kulka
Bene pirmas dėl neskaidraus verslo Lietuvoje krito eiles rašęs jaunas Kauno verslininkas Gintaras Pluščiauskas. Tai buvo neeilinių sugebėjimų žmogus. Vokietijoje jis buvo užmezgęs gerus ryšius su metalo perdirbimo gamyklomis, į kurias iš Rusijos plaukė kontrabandinis metalas. Iš Vokietijos į Lietuvą keliaudavo alkoholiniai gėrimai. Į svečius pas G. Pluščiauską, kuris gyveno Vokietijoje, suvažiuodavo nemažai teisėsaugininkams pažįstamų asmenų tiek iš Kauno, tiek iš Vilniaus. Gal žmogus ir nenutuokė, kad turėti reikalų su šešėlinio gyvenimo atstovais yra nesaugu. Buvo kalbama, kad G. Pluščiauskas buvo nušautas tada, kai surizikavo milijonus kainuojančius krovinius atiduoti skolon į tuomet alkoholio pardavimą valdžiusių banditų rankas. Verslininkas tikėjosi, kad jo partneriai, kaip ir jis pats, sieks ilgalaikio uždarbio. Tačiau apsiriko. Kaip ir G. Kiesų nušovę "tulpiniai", taip ir G. Pluščiauską nušovę nežinomi banditai verslo daryti nenorėjo. Jiems milijonai buvo reikalingi tuoj pat, o apie rytojų tokie žmonės mažiausiai galvoja. Kita vertus, galima suprasti ir juos - koks čia rytojus, kai ant kiekvieno sąžinės - ne viena gyvybė, kai kankina nuolatinis laukimas, kada ateis atpildo valanda.
Tad atvykę į svečius pas G. Pluščiauską verslo partneriai, o tiksliau - banditai už visa gera atsilygino kulka. Hamburgo policija nesinėrė iš kailio tirdama šią bylą. Tuo laiku vokiečių spauda mirgėjo straipsniais, kad G. Pluščiauską nušovė atvažiavusi rusų mafija. Kad Lietuva jau keleri metai buvo nebe SSRS sudėtyje, kad atvažiavę banditai kalbėjo lietuviškai, vakariečiams nelabai rūpėjo.
Prisipažino, kad įdavė Henytę
Šios bylos ėmėsi mūsų šalies Generalinė prokuratūra. Nors žmogžudystė taip ir liko neištirta, tačiau pareigūnams žudikų pavardės iš kauniečių ir vilniečių "jungtinių banditų pajėgų" yra žinomos. Beje, būtent ši byla pareigūnams padėjo pasistūmėti tiriant "daktarų" veiklą ir pasodinant už grotų patį Henriką Daktarą.
O prasidėjo viskas nuo to, kad žiniasklaida įžeidė kaunietį Sigitą Čiapą. Vienas laikraštis parašė, kad būtent jis galėjo užsakyti G. Pluščiausko žmogžudystę. S. Čiapas, vienas tuometinių alkoholio prekybos magnatų, garsėjęs ryšiais su Kauno "daktarais", tokiomis versijomis nebuvo patenkintas ir kreipėsi į generalinį prokurorą Artūrą Paulauską.
Po to į Generalinę prokuratūrą ne kartą atvykęs S. Čiapas ilgas valandas sėdėjo ir braižė alkoholio distribucijos schemas, pasakojo, kokią nusikalstamą veiką vykdė Kauno "daktarai". Pasirodė, kad buvo sukurta galinga tarpininkų asociacija ir iš gamyklų gėrimus galėjo imti tik tokiu bendrovės, kurios buvo šios asociacijos narės. S. Čiapas atskleidė ne vieną tuometinę aferą. Pasak jo, asociacijos distributoriai paimdavo iš gamyklų gėrimų ir už juos nesumokėdavo. Kad visos pusės būtų patenkintos ir kuo ilgiau nesiskųstų, pelnas būdavęs dalinamas į tris dalis: asociacijai, distributoriui ir gamyklos direktoriui.
Vienu metu Generalinėje prokuratūroje net sklandė mintis sukurti fiktyvią bendrovę ir padedant S. Čiapui įkišti ją į "daktarų" asociaciją, o tada pažiūrėti, kas, už ką ir kiek moka. Tačiau kauniečiai kažkaip suuodė, kad S. Čiapas bendradarbiauja su teisėsauga, ir ši akcija nepavyko.
O patį S. Čiapą netrukus nušovė šalia jo namų Sargėnuose. Jam irgi nepadėjo nei įtakingos pažintys šalies politikoje, nei prokuratūroje, nei prisipažinimas žiniasklaidoje, kad pagal jo parodymus buvo suimtas Henrikas Daktaras. Alkoholio prekybos versle įsitvirtinęs verslininkas turėjo bendrų reikalų su "daktarais", padėjo jiems užsidirbti lengvesnių pinigų. Bet po jo žūties paaiškėjo, kad S. Čiapas nebuvo šventasis - jo paties bendrovės imdavo iš gamintojų gėrimų ir neatsiskaitydavo.
Visos nelaimės - per alkoholį
Bendrovės "Italiana International" bendrasavininkio Valdo Jakučio nužudymas irgi yra Lietuvos verslininkų žudynių tęsinys. Jo verslas, panašiai kaip ir S. Čiapo ar G. Pluščiausko, buvo susijęs su alkoholiu. Iki 1996 metų V. Jakutis dideliais mastais prekiavo alkoholiniais gėrimais, kuriuos nelegaliai atsiveždavo iš užsienio. Jo pavardė buvo minima ir kalbant apie cigarečių kontrabandą. Vėliau V. Jakutis užsiėmė legaliu verslu, tačiau ir šešėlinis verslas jo nenorėjo paleisti. Maždaug porą savaičių prieš mirtį verslininkas buvo pasisamdęs kelis apsaugos firmos darbuotojus, nes, matyt, jautė, kad banditai sukinėjasi per daug arti, tačiau tai jo neišgelbėjo. Jis buvo sušaudytas savo automobilyje netoli namų. Turima duomenų, jog šaudė samdomas žudikas. Vėliau policija buvo sulaikiusi kelis įtariamuosius, susijusius su Kauno "daktarais" ir Alytaus "plikiais", bet po kiek laiko jie buvo paleisti.
V. Jakučio pavardė buvo minima Valstybės saugumo departamento pažymoje dėl galimų grėsmių nacionaliniam saugunui bei Prezidentūros atstovų ryšių su įtartinos reputacijos asmenimis, kurią 2003 metų rudenį tyrė parlamentinė komisija, vėliau paskelbusi nepalankias išvadas tuometiniam šalies vadovui R. Paksui. Po kauniečio nužudymo žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, esą V. Jakutis prisidėjo prie italo L. Boskos sukompromitavimo, kad šis būtų pašalintas iš "Alitos" privatizavimo. Jam už tai buvo pažadėta dalis Alytaus įmonės akcijų. Galbūt jų nenorėta duoti ir V. Jakutis buvo pašalintas.
Čia prisiminėme tik kelis verslininkus, kurių verslo gijos buvo persipynusios su banditų troškimu buvo greičiau praturtėti. Balansavę tarp legalaus ir šešėlinio verslo, už tai jie sumokėjo brangiausią kainą - gyvybe.
