Remigijus RAINYS
Dabar, kai kone kiekvieną vakarą įvairiose televizijos laidose dalyvaujantys visokiausio plauko kerėtojai, ekstrasensai ar raganiai iš ekrano kone braute braunasi į mūsų namus, turėti nuosavą bilduką tampa madinga. Juo labiau, kad veisliniu šunimi ar kilminga kate jau nieko nebenustebinsi. Be to, žinių laidos jau informuoja apie kitose šalyse paukščių gripu susirgusias kates, nuo kurių gali užsikrėsti ir žmonės, o apie kokį nors užkratą platinančius naminius nelabuosius dar lyg ir negirdėjome. Tačiau prestižiniame Vilniaus Antakalnio rajone esančiuose kolektyviniuose soduose sklypą su nameliu turėjusi Edgaro ir Valerijos P.(visi šios istorijos herojų vardai pakeisti) šeima 2004 metų žiemą jų valdose pradėjusiu išdaigauti bilduku tikrai nesižavėjo. Matyt, iki tol nelabasis lindėjo patogiai įsitaisęs dar prieš keliolika metų Valerijos tėvo (vienos įžymios raganos vardu pavadintoje gatvėje) pastatyto namelio kertelėje, tačiau sunerimo, kai šeima nusprendė savo nuosavybę parduoti. Aplinkiniuose sklypuose vienas po kito pradėjo kilti prabangūs gyvenamieji būstai, kurių sodo nameliais jau nepavadinsi. Automatiškai pakilo ir Valerijos bei Edgaro valdos vertė. Pora nusprendė, kad už gautus pinigus jie galėtų gerokai pagerinti savo gyvenimo sąlygas, todėl pradėjo derybas su nekilnojamojo turto agentais. Sumanymui išsikelti kitur nepritarė tik jau minėtasis bildukas ir tuomet dar nė keturiolikos nesulaukęs Valerijos sūnus (Edgaro posūnis Valius), kuris šiuose soduose jautėsi gerokai laisviau nei mieste. Kaimynai įtarė, kad po sodus nuolat su bendraamžiais besišlaistąs vaikėzas kartkartėmis kai ką nugvelbia ir iš jų sklypų, tačiau už rankos Valiaus niekas nebuvo nutvėręs. Pagal skundus pradėję ikiteisminius tyrimus policijos pareigūnai patikimų įrodymų nesurinkdavo, todėl nei nepilnamečiui, nei jo tėvams jokių pretenzijų nereikšdavo. Pasak iki šiol čia tebegyvenančių žmonių, rimčiau jaunąjį padaužą jie buvo prirėmę, kai iš jų namo statybvietės dingo terasoje tik kelioms minutėms statybininkų palikti bene keturių tūkstančių litų vertės įrankiai. Tačiau paauglys ir vėl išsigynė, nors dešimties darbininkų brigada tvirtino, kad, be jų, čia sukiojosi ir jaunasis kaimynas.
Nepaisė tėvo valios
Šių eilučių autorius nesiima tvirtinti, kad piktais pokštais atbaidyti namelio pirkėjus sumanė būtent bildukas, tačiau poltergeistas prasidėjo tada, kai namelio slenkstį ėmė minti būsimi pirkėjai. Vieną žiemos vakarą, po pirmųjų derybų namelyje nei iš šio, nei iš to užsiliepsnojo baldai ir užuolaidos, nors namiškiai jokiais gaisrą sukelti galinčiais prietaisais nesinaudojo. Ugniagesiai gaisro priežastimi įvardijo nesutvarkytą elektros instaliaciją, nors ją buvo įrengęs elektriku dirbęs Valerijos tėvas. Tiesa, elektros specialistai stebėdavosi sienose priraizgytų laidų gausa, o po Valerijos tėvo mirties elektra kartais trumpam pradingdavo, po to vėl atsirasdavo. Todėl visa elektros instaliacija namelyje buvo pakeista, bet gaisrai nesiliovė. Po kito savaiminio užsiliepsnojimo, kuris didelių nuostolių nepadarė, moteris prisiminė, kad prieš dešimtmetį miręs tėvas mėgo kartoti, jog jis niekuomet nesikels iš šio namelio, o vaikai šios valdos negalės parduoti net ir po jo mirties, tačiau šiems gimdytojo žodžiams didelės reikšmės neteikė.
Talentingas chemikas ar netikę ekspertai?
Kovo 8-osios vakarą elektra buvo išjungta. Mažametę dukrą migdžiusi Valerija išgirdo garsius žingsnius, todėl nuskubėjo į gretimą kambarį perspėti vyrą, kad šis vaikščiotų tyliau. Tačiau moteris pamatė, kad Edgaras ir jos sūnus jau miega. Po kelių dienų virtuvėje triūsusi Valerija pajuto svilėsių kvapą, kokį paprastai skleidžia svylantys laidai, o netrukus užsiliepsnojo ir pati virtuvė. Moteris iškvietė ugniagesius. Kol šie atvyko, virtuvę nuniokojusi ugnis užgeso savaime. Vis tik ugniagesiams tą vakarą darbo atsirado, nes namelyje be jokios priežasties užsiliepsnojo vonioje kabėjęs chalatas. Po to pradėjo degti užuolaidos, o galiausiai ugnis plykstelėjo iš sofos vidaus. Labiausiai ugniagesius nustebino netikėtai užsiliepsnoję plastmasiniai dviračio vairo antgaliai. Pastebėję, kad paslaptingi gaisrai kyla tik tuomet, kai šeima būna namelyje, šeimininkai pakvietė Petro ir Povilo bažnyčios dvasininką pašventinti būstą. Tačiau ir po kunigo pastangų paslaptingasis bildukas neišsikraustė. Vieno gaisro metu (jų buvo net 6) sudegė dalis spintelės, kurioje buvo sudėti iš namo pirkėjo gauti rankpinigiai. Savo tyrimą atlikęs policijos pareigūnu dirbantis Edgaras kažkam prasitarė, kad taip netikusiai išdaigauti galėjo jo posūnis. Esą vaikėzas pasisavino pinigus, o spintelę, kaip ir kitus iki tol degusius daiktus, patrina savaime užsiliepsnojančiu baltuoju fosforu. Šitaip chemijos mokslu besidomėjęs nepilnametis neva vykdė senelio valią ir terorizuodamas šeimą norėjo ne tik atbaidyti galimus valdos pirkėjus, bet ir sunaikinti įkalčius prieš save. Šią versiją prokuratūros pavedimu tyrę ugniagesių pareigūnai Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistams pateikė 5 iš apdegusių vietų paimtus pavyzdžius, prašydami nustatyti, ar juose nėra degių, lengvai ar savaime užsiliepsnojančių cheminių medžiagų liekanų, tačiau ekspertizės rezultatai buvo neigiami. Tad sodo namelyje ugnimi iš tikrųjų smaginosi piktasis bildukas, arba jaunasis chemikas buvo išties talentingas, kad jo veiklos pėdsakų nepajėgė aptikti net kompetentingi ekspertai. Pagaliau Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai teko nutraukti ikiteisminį tyrimą. Vis tik Valerijai ir Edgarui pavyko sėkmingai parduoti savo valdas. Nuo tada nė karto nepastebėta jokio poltergeisto pasireiškimo. Pasak iki šiol su šia šeima bendraujančių sodo kaimynų, piktasis bildukas kol kas nepasirodė ir naujojoje Edgaro bei Valerijos gyvenamoje vietoje. Vis tik prokurorai spėja, kad geriausiu egzorcistu šioje istorijoje buvo Valiaus patėvis, visas problemas išsprendęs tegul ir nešventinta bei pedagogų smerkiama, tačiau iki šiol patikima beržine rykšte.
Karališkosios šmėklos
Tačiau kitų valstybių anomalių reiškinių tyrinėtojai vis dar tebelaužo ietis, bandydami įrodyti ar paneigti, kad jų vaiduokliai, šmėklos ar bildukai egzistuoja iš tiesų, o nėra liguistos vaizduotės žmonių prasimanymas. Rimtą ataką prieš savus vaiduoklius surengė anglų mokslininkai. Vienas jų surinko kelių šimtų savanorių grupę, kuri lankėsi, pasak padavimų, vaiduoklių itin pamėgtose Didžiosios Britanijos vietose: Hemptono teisingumo rūmuose bei Edinburgo pietinio tilto rūsiuose. Eksperimento dalyviai buvo įspėti, kad, pavyzdžiui, Hemptono rūmuose kadaise buvo nukirsta karaliaus Henriko VIII žmonos galva, tačiau jie nežinojo, kuriose patalpose žmonės dažniausiai susiduria su šmėklomis. Savanoriai turėjo fiksuoti bet kokius pastebėtus ar pajaustus neįprastus reiškinius: žingsnių garsus, pojūčius, kad kambaryje, be jų, yra dar kažkas, ar juntamą netikėtą šaltį. Visi gavo pastatų planus, kuriuose reikėjo pažymėti, kuriose vietose pastebėtos anomalijos.
Koncertas orkestrui ir infragarso vamzdžiui
Tiek Hemptono rūmuose, tiek Edinburgo rūsiuose eksperimento rezultatai buvo vienodi. Savanoriai anomalius reiškinius jautė ten, kur su tariamaisiais vaiduokliais susidurdavo ir ankstesni šių vietų lankytojai. Vis tik britų mokslininkai įsitikinę, kad visos šios "nuojautos" - tai smegenų reakcija į kokius nors išorinius, kūną veikiančius faktorius: patalpų temperatūrą, apšvietimo ypatumus ir panašiai. "Vaiduokliai" veikia labiausiai tam tinkančioje aplinkoje ir nėra jokio skirtumo, ar su jais neva susiduriantis asmuo anksčiau ką nors žinojo apie vietines šmėklas ar ne. Britų mokslininkai nustatė, kad infragarso veikiami žmonės patiria tuos pačius nemalonius pojūčius, kaip ir lankydamiesi vaiduoklių pamėgtose vietose. Vienas eksperimentatorius, naudodamas septynių metrų ilgio vamzdį, klasikinės muzikos koncerto metu instrumentų garsus "atskiedė" ausiai jau negirdimais ypač žemo dažnumo virpesiais. Po koncerto buvo apklausti visi 750 klausytojų. Visi "bandomieji" tikino, kad jų nuotaika netikėtai sugedo, jie jautė liūdesį. Kai kurių kūnais "bėgojo skruzdelės", o kiti pajuto stiprią baimę. Beje, klausytojams nebuvo pranešta, kokių kūrinių metu jie buvo "vaišinami" infragarsu. Eksperimento rezultatai leidžia teigti, kad bendravimo su šmėklomis pojūčius sukelia būtent infragarsas, o tokie dažniai gali nuo seno sklisti tose vietose, kurias, pasak legendų, pamėgę vaiduokliai.
Savo vaiduoklį turės ir Valdovų rūmai?
Ne mažiau garsius mokslinius laipsnius ir garbės vardus turintys šios mokslininkų grupės oponentai gina angliškųjų pamėklių teisę egzistuoti, juo labiau, kad pagal savo prigimtį anglai visuomet buvo linkę į mistiką. Jų nuomone, mes ne vieni šioje planetoje - šalia egzistuoja ir kiti pasauliai. Kai šie pasauliai susikerta, tada "atsiranda" žmonės ar net ištisos scenos iš praeities. Pasak jų, šmėklos iš kitų pasaulių gali atvykti ir iš ateities. Savo teiginius jie grindžia tuo, kad šiuolaikinio Londono centre būriuojasi, jaunuoliai apsirengę lyg ateiviai. Kiekvieno jų nepačiupinėsi, todėl galbūt kai kurie yra ateiviai iš ateities? Kita vertus, sunku nustatyti, ar kokiame sename naktiniame klube prie alaus baro gurkšnojantis senoviniais rūbais vilkintis vyriškis yra iš artimiausio teatro atsigaivinti užsukęs aktorius ar šmėkla iš viduramžių. Vaiduokliai esą priklauso ne kokiam nors pastatui, o tam tikrai vietai. Jeigu čia bus pastatytas naujas pastatas, tai jis gali persikelti ir į jį. Tad dar nepraraskime vilties, kad netrukus ir Lietuva turės kokią garsią savo šmėklą, nes šalies tūkstantmečio jubiliejui statomi Valdovų rūmai kyla ant senovinių pamatų, o jų rūsiuose senovėje vyko ne viena tragedija. Manoma, kad vaiduokliais dažniausiai tampa prievartiniu būdu mirusių žmonių arba savižudžių sielos, nes tokios mirties atveju atsilaisvina daugiau energijos. Juk tokiu būdu mirštantis žmogus buvo ypatingos emocinės būsenos, tad sutapus įvairiems parametrams, kaip temperatūra, drėgmė, spaudimas, išsiskirianti energija tarsi "užrašo" įvykį, ir jis gali vėl ir vėl kartotis ištisus šimtmečius. Tiesa, tai ne pats geriausias vaiduoklių egzistavimo paaiškinimas, tačiau galima ir tokia versija. Net skirtingų pozicijų besilaikantys britų poltergeisto specialistai kone vienbalsiai sutaria, kad jų vaiduokliai - tai tautos kultūros dalis ir paprastiems mirtingiesiems piktybiškai kenkia retai.
Kortos ir lėlės
Greitų sprendimų ieškantiems lietuviams siūloma pasinaudoti vienu iš seniausių Rusijos "vaiduoklių medžiotojo" patarimu. Tarptautinės neišaiškintų reiškinių komisijos bendrapirmininku save tituluojantis šmėklų specialistas pateikė mažai įtikėtiną, tačiau tikrai įspūdingą istoriją apie poltergeisto išdaigas. Kartą jam paskambinęs vienas išsigandęs klientas skundėsi, jog jo bute jau kelias dienas savaime atsisukinėjo dujų čiaupas. Vėliau pradėjo skraidyti įvairūs daiktai. Visi šie keisti reiškiniai neva vyko ne tik kaimynų akivaizdoje, bet ir matant iškviestų milicijos pareigūnų būriui. Keli žmonės liudijo, kad ore pakibusi knyga jų akivaizdoje atsivertė ir, prasivertus visiems puslapiams, nukrito ant grindų. Kartą viename kambaryje pasigirdo dūžtančio stiklo garsai. Atbėgę šeimininkai pamatė, kad abiejuose lango stikluose žiojėja atsiradusios 20x40 centimetrų dydžio skylės. Dvasių tramdytojas tikina, kad, jam atvykus į minimą butą, jame jau buvo žinomas ekstrasensas ir Vidaus reikalų valdybos ekspertas kriminalistas. Patalpos buvo nusiaubtos nežinia kaip iš grindų prasiveržusių karšto vandens fontanų. Prieš tai miegamajame savaime užsiliepsnojo lovos skalbiniai bei kėdės, ant kurios kabojo šlapias megztinis, atkaltė. Pasitarus su kitais "liaudiškais metodais" prieš piktąsias jėgas kovojančiais kolegomis, nuspręsta nematomą piktadarį "išprašyti" geruoju. Mat tikima: jei piktoji dvasia yra vyriškos lyties, tai jis mielai priims jam dovanotą kortų kaladę ir pasišalins visiems laikams. Padėję kortų kaladę po sofa, vyrai užrakino bei užantspaudavo kambario duris ir į jį sugrįžo tik po paros. Kortos gulėjo ne krūvelėje, o buvo išskleistos vėduokle. Dar po paros vaiduoklių tramdytojai pastebėjo, kad kortos dar labiau išskleistos. Kitame kambaryje pamatė, kad iš, knygų ryšulio gulėjusio ant kėdės, viena knyga ištraukta. Jos viršelyje buvo pavaizduota lėlė. Vyrai suprato, kad bute siautėjusi dvasia norėjo pasakyti, kad ji - mergaitė. Kai vėl užantspauduotame kambaryje, po ta pačia sofa, buvo palikta lėlė, vaiduoklis ją pasiėmė ir dingo visiems laikams. Tikėti šiuo pasakojimu ar ne - kiekvieno skaitytojo asmeninis reikalas, tačiau antgamtinių reiškinių tyrinėtojai pataria dėl viso pikto namuose turėti ir kortas, ir lėlę. Jei poltergeistas jūsų bute nepasireikš, tai bent turėsite kuo pradžiuginti į svečius užsukusius savo anūkėlius.
