Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pirmosios nelaisvės akimirkos visiems be išimties nuteistiems nepilnamečiams būna ypatingai sunkios. Juk šie jauni, kartais dar su vaikyste nespėję gerai atsisveikinti, gyvenimiškos patirties neturį žmonės atsiduria visiškai svetimoje, iki tol nepažintoje aplinkoje, jiems tenka taikytis prie išskirtinių ir gana nemalonių gyvenimo sąlygų bei buities. Ypač sunku jaunuoliams prisitaikyti prie naujų, specifinių santykių su pareigūnais, laikytis griežtai nustatytos tvarkos ir reikalavimų. Žinoma, tokių jaunų žmonių būsena ir elgesys priklauso nuo charakterio, asmeninių savybių, galiausiai - nuo sugebėjimo greitai persiorientuoti, priimti tokias gyvenimo taisykles, kurių nusipelnė. Tačiau, kaip teigia su nepilnamečiais dirbantys socialiniai darbuotojai, psichologai, net ir itin stiprus žmogus neišvengia streso. Ir visų pirma todėl, jog šalia nėra artimų žmonių...
Ašarojantis nusikaltėlis
Dauguma Kauno nepilnamečių auklėjimo darbų kolonijos laikinųjų gyventojų - baikštūs, socialiai apleisti. Jie savimi nepasitiki, vengia artimiau bendrauti. Psichologės Rolandos Černiauskienės teigimu, retkarčiais vaikinai atsiveria, tačiau bet kokį atvirumą reikia užsitarnauti... Štai šešiolikmetis Algis iš Panevėžio rajono su laisve atsisveikino prieš penkis mėnesius. Namuose liko dar septyni jo broliai ir seserys (viena ištekėjusi). Jaunuolis pripažįsta, jog ten gyvenimo sąlygos buvo sunkios, nes nei motina, nei patėvis neturi darbo. Algis neslepia, jog jam labai norėjosi geresnio, linksmesnio gyvenimo, todėl, neanalizuodamas pasekmių ir apie jas negalvodamas, nusikalto. Pastaraisiais metais jis nesimokė (yra baigęs 7 klases), susidėjo su draugais, kuriems rūpėjo laisvas ir sotus gyvenimas. Deja, šie vaikinai buvo įsitikinę, jog vienintelis būdas visa tai pasiekti - atimti jėga arba pavogti... Nors mama ne kartą Algį prašė su tokiais draugais nesusidėti, jis neklausė. Dabar dėl to labai gailisi. Žiūrint į ašarojantį, didžiulį dvasinį sukrėtimą išgyvenantį šešiolikmetį sunku patikėti, jog jis dar visai neseniai siautėjo plėšikų būryje. Jaunuolis tikino, jog jam labai trūksta šeimos, todėl dažnai rašo laiškus mamai bei seserims. Iš namų atkeliavusių laiškų skaitymas tampa pačiomis maloniausiomis dabartinio gyvenimo akimirkomis. Mama Algio dar nė karto neaplankė, nes nėra pinigų nei lauktuvėms, nei kelionei. Tačiau svarbiausia, jog ji jam už viską atleido. Jaunuolis tik dabar suprato, kiek skausmo suteikė savo gimdytojai, visai kitaip pradėjo vertinti jos pamokymus... Paklaustas, ar nesigėdi ašarų, Algis papurto galvą. Jis sako, jog tenka dažnokai paverkti, tačiau ašarų neslepia net ir būdamas tarp likimo brolių. O verkia kamuojamas ilgesio. Čia jam sunku be artimiausių žmonių...
Mamos nebuvo vaikystėje - nereikia ir dabar
Visai kitaip motinos vaidmenį savo gyvenime vertina septyniolikmetis Marius iš Jonavos. Jau beveik metai, kai laikinaisiais namais jam tapo nepilnamečių kolonija. Per šį laiko tarpą jo niekas neaplankė - nei motina, nei tėvas (kol buvo suimtas, pas jį į areštinę ateidavo močiutė). Ir tai jaunuolio visiškai nestebina. "Jie geria, rūko", - ne guodėsi, o šaltai konstatavo prie gyvenimo sunkumų jau spėjęs priprasti jaunuolis... Mama pradėjo girtauti, vogti, iš namų nešti daiktus, kai Marius buvo dar visai mažas. Netrukus tėvai išsiskyrė. Berniukas iki septynerių metų augo su tėvu, vėliau pateko močiutės globon. Sunku patikėti, kad šis nedidelio ūgio, tačiau linksmai nusiteikęs vaikinukas teistas jau 5 kartą. Pirmąsyk nusikalto būdamas 14 metų. Už tai buvo išvežtas į Čiobiškio specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus. Kadangi ten jautėsi lyg kalėjime, o laisvės troškimas buvo beribis - ne kartą buvo pabėgęs. Pamažu vagystės, chuliganizmas tapo jo gyvenimo norma...
- Trūksta abiejų tėvų, manęs niekas nelanko, - be jokių sentimentų guodėsi Marius, - tačiau aš prie to pripratęs. Motina net nežino, kad aš kalėjime. Bet jeigu ir ateitų, net nekalbėčiau, nes tik per motiną sugriuvo mano tėvų gyvenimas. Tėvą toks jos elgesys pribaigė, jis nusigėrė... Mamos nebuvo mano vaikystėje, jos nereikia ir dabar... Beje, su tėvu kalbėčiau visai kitaip...
Marius patikino, jog įmanoma susitvarkyti ir be mamos. Jis juokėsi iš savo nusikaltimų. Ir vien todėl, kad nusikalto būdamas girtas. Dabar jo kasdienybę praskaidrina vienos panelės laiškai, kurie vaikinui itin svarbūs...
Mama privalo traukti iš klampynės
Pirmą kartą nuteistas vilnietis Ruslanas (jam greitai sukaks 18 metų), kurio laukia dar trys teismai, džiaugiasi esąs tėvų neužmirštas, nors jie prieš 5 metus išsiskyrė. Motina į koloniją pas sūnų atvažiuoja dažnai, visuomet ką nors atveža. Dabar susiklosčiusius gerus tarpusavio santykius vaikinas labai brangina. Ruslanas gerai prisimena nesenus laikus, kai motinos žodis jam nieko nereiškė. Pripažinti savo klaidas padėjo rimti išbandymai. Prieš dvejus su puse metų jis pradėjo vartoti narkotikus. Iš pradžių norėjo tiktai pabandyti, tačiau net nepajuto, kaip šie įtraukė į klampų nusikaltimų liūną. Juk, vaikino žodžiais tariant, "normaliai sėdinčiam ant adatos" dienai reikia maždaug 100 litų. Tokius pinigus, net ir turinčiam gerą darbą, uždirbti ne taip lengva. O ką kalbėti apie Statybininkų mokyklos nebaigusį, jokio rimto darbo neturintį jaunuolį... Čia pirmoji į pagalbą atskubėjo mama. Sužinojusi apie sūnaus priklausomybę nuo narkotikų, ji pasirūpino kuo greičiau Ruslaną paguldyti į ligoninę. Pirmas gydymo seansas nelabai padėjo, tačiau jau beveik tris mėnesius kolonijoje praleidęs ir narkotikų nevartojąs vaikinas tikisi iš šios nelaisvės išsivaduoti.
- Mama ir turi būti tokia - ji negali palikti savo vaiko gyvenimo klampynėje, - reziumavo savo motinos elgesį Ruslanas...
Net ir girta motina laukiama
Nepilnamečių auklėjimo darbų kolonijos psichologės Rolandos Černiauskienės teigimu, per pastaruosius dvejus metus į ją kreipėsi tik vieno nuteistojo motina, kuri domėjosi sūnumi, prašė patarimo, kaip toliau su juo elgtis. Moteris galvojo apie vaiko reabilitaciją, apie jo įtraukimą į normalų gyvenimą. Deja, didžioji dauguma tėvų ne tik nenori susitikti su kolonijos socialiniais darbuotojais, psichologais, bet ir retai atvyksta į pasimatymus su savo vaikais. Matyt, tokiam gimdytojų elgesiui didelę reikšmę turi faktas, jog 95-96 procentai nuteistųjų yra iš nepilnų šeimų (tėvai arba mirę, arba išsiskyrę). Retai pasitaiko, kuomet nuteistas jaunuolis gali pasigirti turįs abu kartu gyvenančius tėvus...
Būrio viršininkas Viktoras Tėrėščėnka patvirtino, jog į jį nuteistųjų motinos arba tėvai kreipiasi tiktai kuomet, kai reikalinga pažyma, jog sūnus atlieka bausmę, o ne norėdami pasidomėti, kaip jis gyvena. Tėvų dėmesys nuteistiems jaunuoliams iš tiesų yra labai menkas, o kartais net žalingas. Būrio viršininkas prisiminė atvejį, kuomet pati motina savo sūnui ne kartą bandė perduoti narkotinių medžiagų. Sugauta aiškindavo, jog sūnaus psichologinė būsena yra sunki, o ji norinti padėti... Ne viena mama aklai gynė savo atžalas, kaltino kitus, net nebandydama analizuoti, dėl kokių priežasčių sūnus nusikalto ir nesistengdama padėti jam pačiam suprasti savo paklydimus. Daugumos nuteistųjų motinos įjunkusios į alkoholį. Būrio viršininkui niekad iš atminties neišdils vaizdas, kuomet į koloniją atėjo viena gerokai išgėrusi moteris aplankyti savo sūnaus. Ji vilkėjo purvinais drabužiais, buvo susivėlusi, netvarkinga. Beje, neatėjo be lauktuvių - iš suglamžyto laikraščio išvyniojo gabalą duonos, agurkų, svogūną ir net bryzą lašinių. Nepaisant to, vaikinukas buvo laimingas... Tąsyk būrio viršininkas išdrįso paklausti moters, kodėl ji atėjo girta, o ši atrėžė gerianti iš sielvarto, kad vaikas sėdi...
Dauguma jaunuolių kaip galėdami teisina motinas, tikina, kad jos yra labai geros, tačiau į pasimatymus neatvažiuoja dėl labai rimtų priežasčių... Deja, jie labai retai prašo paskambinti ir priminti tėvams, kad jų vaikas atlieka bausmę ir jį reikėtų aplankyti. Tokie prašymai pasipila tik kritiniu atveju, dažniausiai tuomet, kai reikia išeiti į laisvę...
- Motinos nekenčiu, nes ji susidėjo su "kuiliu", - taip kartą būrio viršininkui guodėsi vienas vaikinukas. - Užmušiu abu kai išeisiu... Patėvis kaltas, nes per jį manęs motina nelanko, nelaukia grįžtančio namo... Šis ir kiti jaunuoliai veržte veržiasi į laisvę, norėdami gelbėti šeimos likučius arba vienus artimus žmones nuo kitų smurto.
Žinoma, nereikia pamiršti faktų, jog yra nepilnamečių, kurie reikalauja iš savo motinų gerų drabužių, maisto, nors puikiai žino, kad namuose materialinė padėtis yra labai sudėtinga. Jiems meilės, gailesčio ar supratimo jausmas svetimas...
Kalbėdami apie nuteistųjų ir jiems artimų žmonių, ypač tėvų, tarpusavio santykius, Kauno ADK darbuotojai paminėjo itin svarbų ir socialinių tarnybų darbą, kuris, deja, dar nėra pakankamai efektyvus. V. Tėrėščėnka įsitikinęs, jog per 60 procentų Lietuvos vaikų nereikalingi nei tėvams, nei valstybei. Nors šiuo metu kuriamos įvairios programos, tačiau jos tampa tik deklaratyviais, gražiai skambančiais žodžiais.
