Matuška: "Vaikams trūksta meilės".
Aurelija Žutautienė
Prieš keletą metų vienuose Pravieniškių pataisos namuose su nuteistaisiais kalbėjomės apie tai, kas galėtų padėti nusikaltusiam žmogui atsitiesti. Keli kaliniai, kurie savo "kalėjimų biografiją" pradėjo dar būdami nepilnamečiai, sakė: " Reikia dabartiniuose pataisos namuose tokios "matkos" ar bent panašaus į ją žmogaus, kaip anų laikų nepilnamečių. Nei bardavosi, nei rėkdavo, bet kai pažiūrėdavo tomis savo didelėmis akimis, tai ir praeidavo visas noras krėsti "zbitkas". Pas ją mes paslapčiomis vienas nuo kito eidavome pasiguosti. Viešai negalėdavome - ne "fasonas", tuoj būtume buvę apšaukti skundikais. O dažniausiai eidavome savo problemų išsakyti, pasitarti, galų gale, pasiguosti..."
Matką arba Matušką, kaip už akių ją vadina nepilnamečiai nuteistieji, pažinojau. Ne kartą teko dalyvauti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose jos suorganizuotuose renginiuose. Ina Aušrytė Gustienė su prasikaltusiais vaikais pradėjo dirbti prieš 20 metų. O organizuoti vaikams įvairius renginius žymiai anksčiau, kai dar net nedirbo tuometinėje kolonijoje. Tad ir susėdome pasikalbėti, kas moterį sulaiko tokiame sunkiame ir, rodos, nedėkingame darbe.
- Kaip ryžotės čia pradėti dirbti?
- Šioje įstaigoje - anksčiau ji vadinosi Auklėjamųjų darbų kolonija - dirbo nemažai mano vyro giminaičių. Retkarčiais jie mane pasikviesdavo padėti organizuoti tai vieną, tai kitą šventę ar šiaip dalyvauti. Tuo metu aš dirbau metodininke, tekdavo bendrauti su į kariuomenę imamais vaikinukais. Kadangi noriai padėdavau organizuoti renginius kolonijoje, man pasiūlė ateiti dirbti. Iš pradžių man atrodė baisu - kaip su chuliganais reiks dirbti... Tačiau mane įtikinėjo, kad su jaunais žmonėmis man sekasi susikalbėti, tai ir čia rasiu bendrą kalbą. Todėl vėliau, kai paprašė pavaduoti gimdymo atostogų išeinančią buhalterę, ilgai negalvodama sutikau.
Taip ir pasilikau. Per tą laiką pasikeitė net 4 direktoriai, pasikeitė personalas. Iš tų laikų likome dviese - buhalterė ir aš. Tik buhalterijoje neilgai tedirbau. Profsąjungos pirmininkė, metodininkė, psichologė, inspektorė...
Prieš gerus 20 metų suorganizavau pirmąjį koncertą. Kadangi buvau pažįstama su Liveta Kazlauskiene, pasikviečiau ją. Ji sutiko, bet pirmoji kolonijoje koncertavo Nijolė Tallat-Kelpšaitė, nes numatytu laiku Liveta negalėjo. Tai buvo tarsi pirmosios kregždės, nes vėliau kolonijoje lankėsi beveik visos mūsų scenos žvaigždės.
- Ar vaikams buvo įdomu tai, ką jiems suorganizuodavote?
- Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad anksčiau su vaikais dirbti buvo gerokai lengviau. Jiems viskas buvo įdomu, jie noriai imdavosi kartu ruošti šventes, aktyviai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Ir laukdavo, kada galės vėl prisidėti rengiant kokį nors renginį. Anksčiau buvo sunku gauti ir įvairių muzikos priemonių, sporto inventoriaus ir apskritai visko. Tai, pamenu, kunigų seminarija padovanojo mums "joniką" - klavišinį instrumentą. Tai vaikai susibūrė į ansamblį, patys ruošė koncertus, patys kūrė, dainavo, dovanas mamoms darydavo. Dabar - visi nori tik, kad jiems viskas būtų padėta ant lėkštutės.... Žymiai sunkiau sudominti, prisiprašyti, kad pagelbėtų.
- Gabių vaikų daug?
- Taip. Deja, laisvėje į jų gabumus niekas nekreipė dėmesio, o dar tik pasišaipydavo. Ir apskritai, juos mažai kas gyrė, daugiau ujo ir tyčiojosi. Užtat ir augo pikti, agresyvūs, niekuo nepasitikintys, nesuvokdami, kad ir gražiuoju galima gauti tai, ką nori, o ne per prievartą ar vagiant.
- Peržvelgus jūsų dienotvarkę, matyti, kad ji gana įtempta. Ne vien koncertais vaikai gyvi?
- Mes švenčiame visas šventes - Kalėdas, Velykas, Mamos, Tėvo dienas, minime Vaikų gynimo dieną ir dar daugelį kitų. Tos šventės turi prasmę dar ir dėl to, kad dalis vaikų pas mus pakliūna iš tokių šeimų, kuriose šios tradicijos yra užmirštos ar tiesiog pragertos. Jie net nesupranta, kam reikia dengti stalą balta staltiese, kam uždegti žvakę, kam serviruoti stalą vienodais, gražiais indais... Kai kurie net ir koncerte pirmą sykį savo gyvenime pabuvojo čia, pataisos namuose. Ir bažnytinėse apeigose pirmą sykį dalyvavo, netgi buvo pakrykštyti čia, pataisos namuose.
- Matyt, dėl to ir kilo mintis įkurti Socialinių įgūdžių ugdymo centrą?
- Taip, norėjosi, kad tie vaikai gautų elementarių bendravimo, buitinių įgūdžių ir atlikę bausmę lengviau galėtų įsikabinti į gyvenimą. Todėl, kai išgirdau, kad Nyderlandų fondas Centrinei ir Rytų Europai pasiruošęs paremti projektus, skirtus nuteistiems nepilnamečiams padėti atsitiesti, ėmiau sukti galvą. Kilo mintis įkurti socialinių įgūdžių ugdymo centrą, kur vaikai galėtų mokytis bendrauti su aplinkiniais, pažinti save, išmokti higienos bei buities darbų. Kai su projektu nuėjau pas tuometinį direktorių A. Pranevičių, jis buvo nusiteikęs skeptiškai. "Vargu, ar ką pešime", - tepasakė, bet pasirašė. Ir ką gi - centras gyvuoja jau treji metai. O prieš metus prie centro atidarėme dar ir koplyčią bei muziejų.
- O kaip vaikai? Ar noriai lanko užsiėmimus tame centre, ar tai yra tiesiog pareiga?
- Visokių yra. Bet dažniausiai eina noriai. Jie nusikaltę, paklydę vaikai, bet ne kvailiai. Jie po pirmųjų užsiėmimų suvokia, kad tai, ką jie gauna centre, padės jiems gyvenime. Žinoma, jei jie patys norės kabintis į gyvenimą. Mes visi daug kalbame apie tai, kad tėvai, per daug pasinėrę į savo darbus, verslus, dar kiti - į alkoholį, pamiršta, kad šalia jų besiformuojantis žmogus, asmenybė, kuriam kiekvieną akimirką reikia patarimo, atsakymo į jam iškilusius klausimus, pagalbos vienu ar kitu klausimu. Tačiau teigiamų poslinkių kol kas nematyti.
Aš kartais pagalvoju, kad per mažai skyriau dėmesio ir savo sūnui - jam dabar jau 30 metų, vedęs ir turi vaikų. Vis darbai, svetimos bėdos, įvairūs renginiai... Bet man pasisekė: vyras mane suprato ir padėjo, o sūnų stengiausi irgi įtraukti į pataisos namų veiklą. Kai dar mokėsi vidurinėje mokykloje, grojo mokyklos ansamblėlyje, tad per šventes su draugais suruošdavo trumpus koncertus. O nelaisvėje esantiems vaikams būdavo įdomu - juk koncertuoja bendraamžiai.
- Minėjote, kad dabar vaikai nebe tokie, kaip anksčiau...
- Taip. Pasikeitė laikai, pasikeitė ir vaikai. Negaliu sakyti, jog jie blogesni, gal labiau užsisklendę savyje, susigūžę, bijo parodyti iniciatyvą. Išvada viena - vaikams trūksta meilės. Kodėl vogė automobilį? Ogi tam, kad mama ar tėvas atkreiptų dėmesį, nes norėjosi pasipasakoti apie draugę, apie mokytojus. Juk dažnai būna taip - imk, vaike, 10 litų ir eik nuo mano galvos... Niekas to vaiko neišklauso, niekas neturi jam laiko. Tad, kad išlietų susikaupusią agresiją, primuša niekuo dėtą žmogų....
Gal kam ir keista pasirodys, bet koplyčią vaikai lanko dažnai, raginti jų nereikia. Jiems, kaip ir mums visiems, kartais reikia pabūti vieniems, pamąstyti... Vaikai laukia ir Šančių parapijos klebono kunigo Virginijaus Veprausko, ir pataisos namų kapeliono kunigo Virginijus Birjoto, ir kunigo Masimo Bianko, kurie labai rūpinasi nuteistais nepilnamečiais,.
- Per tiek metų, kiek dirbate, daug vaikų išėjo į laisvę. Ar būna, kad susitinkate?
- Taip, sutinku. Tik kartais jau ir nebepažįstu. Praeina metai kiti ar net daug metų - susitinki - pasikeitę, suvyriškėję. Juk pas mus būna pakliūna ir 14 metų... Už nugaros kartais išgirstu: "Žiūrėk, matuška eina!" Tą pravardę gavau jau seniai. Gal dėlto, kad nemoku šaukti, draskytis...
Teko būti ir vieno buvusio kaliniuko vestuvėse svočia.
Ir laiškų gaunu. Kai tik į laisvę išeina, tai dažniau parašo, o paskui nutrūksta laiškai...
Liūdniausia, kad dalis tų vaikų grįžta - jei ne pas mus, tai į kitus pataisos namus, skirtus suaugusiems.
- Kai kas sako, kad bausmes reikia griežtinti, nes jaunimas smarkiai suįžūlėjo. O kokia jūsų nuomonė?
- Jaunam žmogui už grotų - ne vieta, nors čia, pataisos namuose, ir dirba labai geri specialistai, atiduodantys visą savo laiką svetimiems vaikams. Žinoma, aš nepateisinu šaltakraujiškų nusikaltėlių, kurie apgalvoja nusikaltimą, reikalauja pinigų ar juos atiminėja ir pan. Bet tokių - vienetai. Daugumai, manau, daug naudingesnė būtų darbo terapija. Nusikaltai - eik į senelių namus padirbėti, arba į botanikos sodą gėlių sodinti, ar gatves šluoti. Ir, svarbiausia, kad vaikai neliktų be dėmesio, neliktų vieni su savo problemomis.
Kol kas apie prevencinį darbą - kaip dabar madinga sakyti - tik daug ir garsiai šnekama, bet realios pagalbos nėra. O jau reikėtų daryti, nebekalbėti. Mums su tuo jaunimu tenka ir teks gyventi, juk negalėsime viso blogio sukišti už grotų.
