Sigitas STASAITIS
Praeitame "Akistatos" numeryje panagrinėta mokslininkų ignoruojama, tačiau žmonijos civilizacijai labai svarbi tualetų bei kanalizacijos istorija. Skaitytojai sužinojo, jog senovės graikai išmatomis tildydavo oponentus, įlūžus menės grindims išmatose nuskendo karalius Frederikas Barbarosa, o miestelėnai buvo tiek nevalyvi, kad dėl išmatų turėjo aukštinti miesto sienas. Šiandien rasite apie tai, jog net ir kryžiai neišgelbėjo nuo įpročio tuštintis koridoriuose; Leonardas da Vinčis pasibaisėjo Luvru; išradėjo pavardė tapo žodžio "mėšlas" sinonimas; kanalizacija statoma Lietuvoje.
Luvras dvokė du šimtmečius
Viduramžių bei Naujųjų amžių aukštuomenės taip pat negalima apkaltinti valyvumu. Net Prancūzijos karalių rūmuose Luvre nebuvo tualetų! Dvariškiai, svečiai ir tarnai tūpdavo kur tik užsinorėję: ne tik parkų alėjose, bet net ir rūmų koridoriuose! XIV amžiuje tokį nevalyvumą ėmus drausti, niekas nepadėjo. 1364 metais kažkokiam piliečiui - reikia manyti dailininkui ar klierikui - Tomui Diubiusonui ten, kur reikėjo išsaugoti švarą bei gryną orą, buvo liepta pripiešti ryškių raudonų kryžių. Buvo tikima, jog katalikas nedrįs daryti tokios šventvagystės - tuštintis po kryžium. Naivuoliai...
"Luvre bei aplink jį, rūmų kieme bei apylinkėse, alėjose, koridoriuose šalia durų - praktiškai visur galima aptikti tūkstančius dvokiančių krūvelių, kurias paliko tiek rūmų gyventojai, tiek svečiai ir lankytojai" - jau 1670 metais (!) rašė kažkoks inžinierius, raginęs skubiai gelbėti Luvro prestižą pradedant statyti viešuosius tualetus.
Prancūzijos karaliaus Franco I-ojo (valdė 1515 - 1547 m.) kvietimu Luvrą aplankęs Leonardas da Vinčis irgi nemažiau pakraupo nuo smarvės, tad specialiai karaliui skubiai suprojektavo nuplaunamą tualetą. Didysis menininkas ir kūrėjas nupiešė, kaip tupyklą kanalizuoti, atvesti į ją vandenį, net ventiliuoti. Deja, didžio italo projektas taip ir nebuvo įgyvendintas - kam to meto kilmingiesiems prancūzams reikėjo padorios tupyklos, jei tuomet net damos nesimaudydavo mėnesių mėnesiais, nešviežią kūno kvapą maskuodamos kvepalais, nenešiojo kelnaičių, tačiau kartu su vėduoklėmis turėdavo lazdeles pasikasyti į pakaušį cvaktelėjus! Kažkuris iš Prancūzijos karalių iš Luisų dinastijos buvo tikras perdimo virtuozas - jo smagiausia pramoga būdavo rūmų svečius išgąsdinti netikėtu trankiu karališku "saliutu". Laimė, kad tos epochos Luvro apsišikėliai dar nenaudojo net tualetinio popieriaus - kitaip L. da Vinčo tualeto brėžiniai būtų sunaudoti tą pačią dieną, o ne išlikę iki mūsų dienų. Taigi L. da Vinčis žymus ne tik tuo, jog aplenkęs šimtmečius sukūrė sraigtasparnį, povandeninį laivą, bet ir tualetą.
Progresą pagreitino vandentiekis
Už šiuolaikinį tualetą turėtume dėkoti renesanso epochos Anglijai. XVI amžiuje Londone ant tiltų per Temzę stovėjo ilgos eilės būdelių - viešųjų tualetų. Konstrukcija nepasikeitus nuo viduramžių: skylė grindyse, visa "produkcija" į upę. XVI amžiaus pabaigoje šių tualetų "naudingo veikimo koeficientas" taip išaugo, jog kilo grėsmė, kad visa Temzė netrukus virš kloaka. Tuomet būdeles pradėta statyti Londono gatvėse, tik jų tirinį tekdavo išvežti vežimais statinėse. Anglai didžiuojasi tokiu savo valyvumu, vieną tokią būdelę yra išsaugoję Londono muziejuje. Turtingesni Baltojo Albiono gyventojai vyrai buvo įpratę namuose šlapintis tiesiai į židinį, tuo tarpu moterys, net pati karalienė Elžbieta I-oji, turėjo tūpti ant puodo. 1594 m. (pasak kitų šaltinių pora metų vėliau) seras Džonas Heringtonas savo valdovei sukonstravo kėdę - tualetą su iškeltu bakeliu vandens. Tiesa, išradėjas padarė vieną esminę klaidą - nesugalvojo kanalizacijos sifono, dėl ko karalienė nuolat raukydavo karališką nosį skųsdavosi dėl nepakeliamo dvoko. Bėda, kad tuo metu Londone dar nebuvo vandentiekio. Karalienei, aišku, kas - baudžiauninkai vandens kibirais prinešios kiek tik reikia, tačiau Dž. Heringtono išradimas dar negalėjo būti pritaikomas masiškai. Anglijos sostinėje atvedus vandentiekį, tualeto tobulinimas įgavo neregėtą pagreitį. 1775 metais Londono laikrodininkas Aleksandras Kamingas tualetą prijungė prie vandentiekio. Po trejų metų išradėjas Džozefas Bramachas sukūrė patogų atsisėsti ketaus puodą su dangčiu. Rinkoje pasirodžiusi ši naujovė tapo labai paklausia preke. Dar daugiau unitazų anglai ėmė pirkti po to, kai kažkoks galvotas vyras ketų pakeitė lengviau plaunama ir gražesne keramika bei porcelianu. Ir tik 1848 metais Stefanas Grinas sugalvojo, jog unitazą su kanalizacija reikia jungti ne tiesiu, o "U" formos vamzdžiu, kuriame užsilaikantis bakelio vanduo nebeleis iš kanalizacijos kilti smarvei. Taigi praėjo daugiau nei tūkstantis metų, kol žodžiai "tualetas" ir "smarvė" nebetapo sinonimai. Tiesa, kai kurie tualetologai pastarąjį išradimą priskiria tam pačiam A. Kamingui.
Išradėjo pavardė įamžinta
Tualetų aukso amžiumi derėtų laikyti XIX-ąjį, per kurį šis svarbus žmonijos išradimas įgavo šiuolaikinį pavidalą. 1830 metais per užkrėstą geriamą vandenį plitusi azijietiškos choleros epidemija išpjovė trečdalį Europos, netrukus praėjo vidurių šiltinės pandemija. Visų civilizuotų kraštų vyriausybės pagaliau galutinai suprato, jog vandentiekio ir kanalizacijos sąskaita nesutaupysi.
Vėlgi turėjo dirvos pasižymėti anglų džentelmenai. Tomas Kreperis sukūrė vandens nuleidimo sistemą "truktelėk už grandinėlės". Už šį patogų išradimą dėkinga liaudis Tomo pavardę įamžino. Nuo to laiko angliškas daiktavardis "krep" ("crap") reiškia tą patį, ką ir visiems žinomas "šit" ("shit"), tačiau vartotinas literatūrinėje kalboje. Belieka pridurti, jog anglas Doultonas pirmas pagamino unitazo nuplovimo bakelį su vožtuvais, tvirtinamą aukštai ant sienos - tokius tualetus visi pamename nuo vaikystės, tokių dar galima aptikti senose Lietuvos mokyklose ar pensionuose. 1915 metais buvo sukonstruoti maži sifoniniai bakeliai, ir nuo to laiko unitazo išvaizda iš esmės nebesikeičia. Tiesa, atsiradus keleiviniams lėktuvams ir raketoms be visų kitų prireikė spręsti ir tualeto problemą. Skirtingai nei manoma, skrendant reaktyviniam keleiviniam lėktuvui jo tualeto turinys nėra išmetamas lauk, o kaupiamas talpose, kurios ištuštinamos oro uostuose. Tiesa, neseniai spauda pranešė apie didžiulius geltono ledo gabalus, pramušusius namo stogą JAV. Buvo spėjama, jog tai iš lėktuvo išmestas ir didžiuliame aukštyje suledėjęs šlapimas, tačiau šios žiaurios versijos niekas nepatvirtino, taip galėjo įvykti nebent dėl lėktuvo tualeto gedimo. Sovietmečiu, kai dar buvo madingi darbo kolektyvų susitikimai su kosmonautas, kas nors iš žmonių būtinai paklausdavo, kaip "tai" kosmonautai daro nesvarumo būsenoje. Atsakymas labai paprastas - esant nesvarumui nuplaunamu unitazu nepasinaudosi, išmatas ir šlapimą raketoje susiurbia siurbliai.
Patogumai visada brangūs
Belieka išsiaiškinti, kaip kanalizacijos ir tualetų reikalai vystėsi Lietuvoje. 1795 metais patekusi į Rusijos glėbį mūsų šalis, žinia, buvo mėšlinas imperijos provincijos užkampis. Kokie tualetai ir kanalizacija galėjo būti Lietuvoje, jei visoje Rusijos imperijoje pirmaisiais XX amžiaus metais iš 1063 Rusijos miestų kanalizuoti buvo vos 11! Tarp jų nebuvo net sostinės Peterburgo, o Maskvos kanalizacija driekėsi tik Sadovoje žiedo ribose. Atsiskyrus nuo Rusijos civilizacija ėmė pasiekti ir Lietuvą. Lietuvos miestuose kanalizaciją ir vandentiekį pradėta įrenginėti tuoj po 1918-ųjų. Darbas ėjosi lėtai, nes be kastuvų nebuvo jokios kitos kasimo technikos, o vietoje vamzdžių dažnai tekdavo kloti mūrą. Patys pirmieji Lietuvoje kanalizaciją įsirengė kauniečiai ir šiauliečiai. 1922 metais Šiauliuose pastatytas 7 kilometrų požeminis vamzdynas, o 1929 metais paleista ir fekalinė kanalizacija, tačiau ja naudotis sau galėjo leisti tik patys turtingiausieji. Pavyzdžiui 1932 metais unitazai veikė tik 238 šiauliečių butuose, nors mieste gyveno šimtą kartų daugiau žmonių.
Ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvos didžiųjų miestų burmistrai pasirašinėjo įsakymus, įpareigojančius miestelėnus prisijungti ir naudotis vandentiekiu bei kanalizacijomis. Tuomet vandens sąnaudų skaitikliai stovėdavo tik siurblinėse, tad mokestis už paslaugą būdavo imamas nuo sodybos (dominavo nuosavi namai) pelno - maždaug 3-5%. Neklusniesiems grėsė baudos iki 200 litų, tačiau būdavo duodama nemokamai vandens laistymui. Tarpukario Lietuvos miestų mokyklos už vandenį ir kanalizaciją mokėdavo juokingą kainą: iki 3 litų už mokinį per... metus. Šiandien bet kurio iš penkių šalies didmiesčių kanalizacijos vamzdyno ilgis lenkia Nemuno ilgį. Senus, daugiausiai sovietmečiu paklotus vamzdžius jau gana sugraužusi korozija, neretos avarijos. Laimei, atėjo naujos technologijos. Prieš porą metų skandinavai mūsų vandentiekininkus išmokė į kanalizacijos vamzdį įleisti robotą, kuris nufilmuoja vamzdį iš vidaus. Į sudūlėjusias nuotekų vamzdynų vietas išmokta įtempti naują plastikinį vamzdį neatkasant senojo. Šiandien vargano gyvenimo prispausti miestiečiai masiškai šaukia, jog mielai atsisakytų centralizuoto vandentiekio paslaugų, daugiabučių kieme išsikasdami šulinius, atsisakytų cetralizuoto šildymo, net telefono, dujų ir elektros. Tačiau neteko girdėti, kad kas nors pageidautų atsisakyti kanalizacijos...
Autoriaus reprodukcijoje:
Tarpukario Lietuvoje užsikišusi gatvės kanalizacija buvo valoma primityviais vielos šepečiais. (WC3.jpg)
Kanalizacijos statybos Šiauliuose momentas (WC4.jpg)
