Mantas LIDEIKIS
Viena didžiausių Lietuvos sentikių (rusų stačiatikų atšaka) bendruomenių įsikūrusi Jonavos rajono Užusalių miestelyje ir jo apylinkės gyvenvietėse. Anot vietos sentikių pirmieji jų protėviai čia įsikūrė maždaug prieš 200 metų, taip bent mini rašytiniai šaltiniai. Nuo to laiko sentikiai tvirtai čia įleido šaknis ir gyvena sau įprastą gyvenimą. Šios apylinkės sentikiai susibūrę į Paskutiškių sentikių bendruomenę, pavadinta nuo netoliese esančio Paskutiškių kaimelio, kuriame pirmiausiai ir apsigyveno gausiausios sentikių šeimos.
Oficialiai sentikių bendruomenė čia įsteigta 1908 metais. Anot dokumentų 1949 metais Paskutiškių kaime gyveno per 1000 šio tikėjimo išpažinėjų. 1920 metais čia buvo pastatyta ir sentikių cerkvė, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais sudegė ir nebebuvo atstatyta. Dabar Užusaliuose stovi tik stačiatikių cerkvė, o sentikiai turi nedidelę koplyčią tame pačiame pastate, kuriame įsikūrę ir savo bažnyčios čia neturintys katalikai.
Anot vienos iš minėtosios bendruomenės narių Jevdokijos Kuzminos (80 m.), šiuo metu Užusalių apylinkėse gyvena gal kiek daugiau kaip 100 sentikių tikėjimą išpažįstančių žmonių. Daugiausia tai - vyresnio amžiaus tikintieji, nors sentikių tikėjimą išpažįsta ir daug vietos jaunimo. Dažniausiai tai jau tokiose šeimose gimę ir augę žmonės. Tačiau jų bendruomenę tirpdo ir dabartinis gyvenimas - daugelis jaunų žmonių paprasčiausiai išvyksta iš gimtųjų namų. Kas ieško darbo didžiuosiuose miestuose, kas išvykę į užsienį.
Pačios J. Kuzminos vienas iš vaikaičių šiuo metu kaip tik gyvena ir savo ateitį kuria Londone. Beje, močiutė visai neseniai lankėsi šiame garsiame didmiestyje ir liko juo sužavėta. O ypač patenkinta tuo, jog puikiai sekasi jos anūkui. Moteris pasidžiaugė, jog vaikaitis, jau septintus metus ten užsidirbantis duoną, sugebėjo ne tik susitvarkyti gyvenimą, bet ir puikiai įsikurti - neseniai įsigijo namą. Tam, kad panašų turtą įgytų čia, J. Kuzminai teko nugyventi ilgą ir sunkų gyvenimą.
Anot moters, sentikiai yra tokie patys krikščionys, išpažįsta tą patį Dievą ir meldžiasi tam pačiam Jėzui Kristui. Todėl jokių didelių skirtumų tarp jų ir tradicine Lietuvoje laikomos katalikų tikybos nėra. Tiesa, skiriasi kai kurios apeigos, jų atlikimas, simbolika. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, per pamaldas "aleliuja" gieda du, o ne tris kartus, lenkiasi iki žemės, pripažįsta tik senąsias liturgines knygas, ikonas ir tik trijų kryžmų kryžių.
Skiriasi ir kai kurių tradicinių švenčių datos. Sentikių šventikai laikosi ir tos tradicijos, jog kartą per gyvenimą gali sukurti šeimą. Sentikių bažnyčioje nėra dvasininkų hierarchijos, popiežiaus ir vyskupų. Viskam vadovauja dvasininkų taryba.
J.Kuzminos tėvas taip pat buvo šios Paskutiškių bendruomenės ganytojas, šventikas, užauginęs gausią ir gražią šeimą. Dabar esant reikalui čia atvyksta dvasininkas iš Kauno, kur taip pat yra sentikių bažnyčia ir bendruomenė.
Sentikiai išsaugojo ir unikalią išpažinties tradiciją: ją atlieka viešai prieš visą bendruomenę, tik vyrai ir moterys išpažintį atlieka atskirai. Sentikiai nepriima komunijos, o maldai naudoja panašią į rožinį šikšnelinę "lestovką".
Sentikiai atsirado XVII amžiuje, kai po reformos senosios rusų istorinės tradicijos buvo pakeistos naujomis, buvo naujai interpretuotas Senasis Testamentas. Sentikiai nepanoro keisti savo tikėjimo, todėl buvo persekiojami, bėgo į Rusijos imperijos pakraščius ir taip atsidūrė Lietuvoje.
Anot J. Kuzminos sentikių bendruomenę, kaip ir visas kitas, labiausiai sieja tarpusavio meilė, supratimas ir tikėjimas. Nesant šito neįmanoma suburti žmonių, neįmanoma sukurti stipriais ryšiais paremtos šeimos, kurioje tradicijos būtų perduodamos iš kartos į kartą. Todėl ir silpnėja šeimos ryšiai, pamirštama daugelis puikių dalykų.
Anot pašnekovės, sentikiai niekuo nesiskiria nuo kitų tikybų atstovų - tarp jų rasime ir labai kultūringų, apsišvietusių, išsilavinusių žmonių, tačiau yra ir visiškai degradavusių, prasigėrusių, nusigyvenusių.
Užusalių sentikiams tenka sugyventi drauge su katalikais ir stačiatikiais. Taip jau istoriškai susiklostė, kad gana nedidelėje teritorijoje išpažįstamos kelios tikybos. Tačiau, anot J. Kuzminos, nėsyk per jos ilgą gyvenimą nebuvo atvejo, kad tarp vienos ar kitos tikybos žmonių būtų kilę nesutarimų būtent dėl religinių reikalų.
Nors ir ne itin gausūs, sentikai stengiasi išsaugoti savo protėvių tardicijas ir kultūrinį palikimą. Jie renka savo istoriją, dainas, pasakojimus, rašo knygas. O neseniai įkurta ir šių tradicijų puoselėjimu užsiimanti institucija - Lietuvos sentikių asociacija.
