Stasys VARNECKAS
Ką ne ką, o kalbas sakyti ir anais laikais mokėjome. Iškilmingas, idėjiškas, įpindami į jas ir žalią rūtos šakelę, ir kosmoso užkariavimą, ir paukščių fermos laimėjimus. Bet saldžiau už kitus suokdavo veterinaras Tadas, nors ir jam, tiesą sakant, kartais nepavykdavo. - Mielos moterys! - pradėjo Tadas kažkurį Kovo 8-osios minėjimą. - Jūs šiandien tokios gražios, tokios nuostabios. Na, kaip... Čia Tadas stabtelėjo. Ištarus tą nelemtąjį "kaip", reikėjo skubiai sugalvoti, su kuo gi tas mielas moteris palyginti. Su Ala Pugačiova? Hm... Ne tokia jau ji ir graži, tik dainuoja pusėtinai. Su Valentina Tereškova? Būtų galima, tačiau Pašilių vaikėzai jau seniai traukia dainuškas, Tereškovą rimuodami su lova. Netinka. Tado smegenyse sukosi visi krumpliaračiai, ieškodami palyginimo. Ir pagaliau surado. Gal ne patį geriausią, bet surado. Iš veterinariško akiračio. - Jūs tokios gražios, na kaip... kaip mūsų juodmargės... Holšteinizuotos, žinoma, - pridūrė Tadas, pamatęs moterų veiduose nusivylimą. - Taip, taip, be abejo, holšteinizuotos. Ir labai produktyvios. Auksas, o ne karvutės! Tačiau moterys tylėjo, visai nereikšdamos audringo pasitenkinimo, o Tadas tęsė, bandydamas išsinarplioti: - Jų akys tokios, na tokios... - Liūdnos, - staiga pasigirdo iš salės. Tai buvo melžėjos Veronikos balsas. - Argi? - nustebo veterinaras Tadas. - Kodėl jūs, drauge Veronika, taip galvojate? - Kodėl? kodėl? Ogi todėl, kad tas jūsų holšteinizuotąsias tris kartus per dieną už spenių tampo, o su vyru tiktai kartą per metus leidžia pasimatyti! Per salę nušniokštė tokia juoko banga, kad Tadukas lyg šlapias maišas sudribo ant kėdės. O tribūnoje jau postringavo pradinės vedėjas Banaitis: - Jūs tokios gražios, tokios nuostabios, jūs su niekuo nepalyginamos...
