Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Per kelias pastarąsias dienas - net dvi žmogžudystės, kurias įvykdė psichikos ligoniai, neseniai gydęsi toje pačioje Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje! Vytauto V. iš Tauragės rajono ir Nikolajaus T., į Lietuvą atsibasčiusio prieš kelerius metus iš Kaliningrado srities bei apsistojusio pas vieną Šilalės rajono ūkininką, psichikos būklė psichiatrų komisijai nesukėlė jokio įtarimo - pavojingi ligoniai buvo išleisti į namus. Netrukus Vytautas V. ganykloje užpuolė ir kirviu užkapojo karves melžusią seserį Ireną Reketienę (54 m.), o samdinys Nikolajus T. nudūrė savo šeimininkę Stasę Dobilienę (67 m.). Dėl abiejų šių įvykių pradėti ikiteisminiai tyrimai, tačiau juos atliekantys pareigūnai jau dabar beveik neabejoja, jog nė vienam iš minėtų asmenų į teisiamųjų suolą sėsti neteks. Tai dėl to, jog autoritetingos teismo psichiatrų komisijos abu šie piliečiai greičiausiai bus pripažinti esantys nepakaltinami, todėl atleistini nuo bausmės.
Nužudė, bet nežino, už ką
Ireną Reketienę netoli namų Tauragės rajono Trepų kaime, ganykloje, surado dukra. Motina gulėjo kraujo klane suskaldyta galva. Išgirdusi, kad dukra Irena - užpulta iš pasalų ir žiauriai nužudyta bei supratusi, kad tai - neseniai psichiatrijos ligoninėje gydyto josios sūnaus Vytauto darbas, devyniasdešimtmetė Ona Žukienė tą pačią akimirką nualpo, o griūdama susižalojo... Moteris buvo skubiai išvežta į ligoninę.
Netrukus į Trepus atvyko Skaudvilės nuovados pareigūnai, paskui juos - ir kolegos iš rajono PK. Vytautą V. jie rado motinos sodyboje (pastaruoju laiku jis čia gyveno) su alaus buteliu rankoje. Vyriškis be jokių spyriojimųsi pakluso kriminalistų reikalavimui vykti į komisariatą, tačiau per apklausą neprisipažino seserį nužudęs. Gynėsi net neįsivaizduojąs, kas galėjo taip padaryti.
Kitądien Vytautą V. bandė prakalbinti Tauragės rajono PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja Edita Juciutė. Deja, nepavyko. Anot pareigūnės, Vytautas V. pareiškė esąs psichikos ligonis (nors, teisybė, niekaip neprisiminė, kokia liga sergąs) ir ėmė paistyti visokias nesąmones.
- Kol kas su juo neįmanoma susikalbėti, - tiek tepasakė tyrėja. - Nežinau, ar tai pavyks padaryti ir ateityje. Nesu specialistė, negaliu pasakyti, ar jis - tikrai ligonis, ar tik apsimetinėja... Teks kuo greičiau skirti ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę...
Ambulatorinės psichiatrų apžiūros greičiausiai nepakaks - žmogžudžiui prireiks ir stacionarinės ekspertizės (ligonio pakaltinamumą nustato Lietuvos teisės medicinos instituto Utenos ekspertinio skyriaus ekspertų psichiatrų komisija, tam tikrą laiką pacientą stebėjusi stacionaro sąlygomis).
Samdinio auka
Įtartinos psichikos samdinio Nikolajaus T. auka tapo ir Šilalės rajone, Upynos seniūnijoje, ūkininkavusi Stasė Dobilienė. Kaip jau žinoma, ji buvo užpulta savo namuose, neįgalaus vyro akyse. Nei iš šio, nei iš to šeimininkei keliskart dūręs peiliu, samdinys pabėgo. Jis nuo policijos bandė pasislėpti pas kitus kaimo gyventojus, tačiau greitai buvo sučiuptas. Neblaivus žudikas pareigūnams priešinosi, tad jį prisiėjo surakinti antrankiais.
Tik po ūkininkės žūties kaime imta kalbėti, jog Stasė Dobilienė jau anksčiau buvo prasitarusi kartais bijanti su samdiniu Nikolajumi bendrauti, nes šis, ypač išgėręs, tampąs "kaip beprotis" - piktas, viskuo nepatenkintas, agresyvus.
Artimųjų neturintis Nikolajus Dobilų sodyboje gyveno jau apie penkerius metus, buvo laikomas šeimos nariu. Tačiau dėl polinkio į alkoholį ėmus trikti psichikai, Dobilai jau buvo ėmę svarstyti, ar keisto elgesio samdinio paslaugų nereikėtų atsisakyti. Kaip bebūtų gaila, ūkininkai nesuspėjo pagalbininko laiku išvaryti lauk...
Nepakaltinamųjų daugėja
Pastaruoju metu vis dažniau pranešama apie žiaurius nusikaltimus, kuriuos įvykdo psichikos ligoniai. Dažniausiai tokie nusikaltėliai psichiatrų pripažįstami nepakaltinamais, nes nežinia kokiais argumentais vadovaujantis prieinama prie išvados, jog nusikaltimo darymo metu tokie asmenys nesuprato savo veiksmų, todėl negalėjo jų valdyti.
Tokios šabloniškos išvados, atvirai kalbant, negali nestebinti. Antai kaip suvokti teiginį, jog sunkų nusikaltimą padaręs asmuo tuokart nesuprato savo veiksmų, jei dar iki nusikaltimo padarymo atvirai buvo pareiškęs susidorosiąs su vienu ar kitu nepatikusiu žmogumi, nes esą anksčiau buvęs gydytas psichiatrijos ligoninėje, turįs "baltą bilietą", todėl nebūsiąs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Štai pavyzdys. Pernai, rugpjūčio pabaigoje, didelė tragedija nutiko Raseinių rajone, Užsienių kaimo vienkiemyje, priklausiusiame M. Bernotienei (78 m.). Ši moteris savo sodyboje buvo rasta su kirstinėmis žaizdomis galvoje ir nugaroje, o jos ūkinis pastatas - gerokai apdegęs. Nukentėjėlė buvo skubiai išvežta į rajono ligoninę, iš čia - į Kauno medicinos universiteto klinikas. Deja, jos gyvybės išgelbėti nepavyko.
Netrukus kriminalistai sulaikė M. Bernotienės kaimynystėje gyvenusį Antaną Petrošių (61 m.). Šis prisipažino M. Bernotienę užpuolęs per kilusį konfliktą, o paskui padegęs jos ūkinį pastatą.
Pasirodo, šiedu kaimynai nesutarė jau ne pirmus metus. Prieš kurį laiką A. Petrošius įskundė M. Bernotienę Gamtos apsaugos inspekcijai - esą ši be leidimo nusikirtusi du beržus. Už tai pensininkei buvo skirta 1 000 litų bauda. Dar kiek vėliau A. Petrošius į M. Bernotienės sodybą suleido srutas, o į šulinį įbėrė kalio permanganato miltelių (atlikus šulinio vandens tyrimus nustatyta, kad užkratas leistiną normą viršijo net šimtą kartų!).
Perpykusi M. Bernotienė pasiskundė seniūnijai, policijai. Tačiau net ir Nemakščių seniūnijos darbuotojoms bei policijos pareigūnams girdint Antanas Petrošius svaidėsi grasinimais jam kažkuo neįtinkančios kaimynės adresu. Girdi, jis nesyk gydytas Žiegždriuose, turįs "durniaus" bilietą, todėl už bet kokį nusikaltimą jo niekas nenubausiąs!
Ir štai vieną pavakarę M. Bernotienė buvo rasta žiauriai sužalota, vėliau, kaip minėta, ligoninėje mirė.
Šį įvykį ėmėsi tirti Raseinių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Eividas Chmieliauskis. "Akistatos" žurnalistei pareigūnas patvirtino, jog gavus duomenų, kad A. Petrošius turi psichikos problemų, jam buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė. Psichiatrų komisija pateikė išvadą, kad A. Petrošius, darydamas sunkų nusikaltimą, nesuprato savo veiksmų, todėl negali stoti prieš teismą.
Ši byla jau išsiųsta į Šiaulių apygardos teismą. Kas iš to - remdamasis psichiatrų išvada, teisėjas neturės kitos išeities, kaip tik M. Bernotienės žudiką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pavojingąjį ligonį priverstinai nukreipiant į psichiatrijos ligoninę gydyti. Kitaip sakant, už sunkų nusikaltimą nedorėliui gresia... sanatorinis kelialapis. Galbūt pusmečiui, gal - ilgesniam laikui. Mat pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, tokį ligonį psichiatrijos įstaigoje priverstinai gydyti leidžiama 6 mėnesius. Jei psichiatrai manys, kad ligoniui reikalingas tolesnis gydymas, po pusės metų privalės kreiptis į teismą, kad gautų leidimą ligonį priverstinai gydyti toliau. Jei tokio leidimo negaus, ligonis turės būti nedelsiant išleistas į namus.
Turint omenyje tai, jog Rokiškio psichiatrijos ligoninė (tai vienintelė įstaiga Lietuvoje, kurioje priverstinai gydomi sunkius nusikaltimus padarę asmenys - nepakaltinamaisiais pripažinti psichikos ligoniai) - perpildyta, gali atsitikti ir taip, jog Antanas Petrošius netrukus pasirodys namuose. Juo labiau kad šis pilietis, anot liudytojų, puikiai moka apsimetinėti - kai nori, pabūna "durneliu", kai nori - tampa labai protingas... Tą patvirtina ir A. Petrošiaus vieši pareiškimai apie savo psichikos būklę ("esu durnius, niekas manęs nenuteis").
Tad kaip tuomet patikėti, kad, kaip tvirtina autoritetingų ekspertų psichiatrų komisija, toks žmogus nesuvokė, ką daro, jei viešai grasino susidoroti ir galų gale šiuos grasinimus įvykdė!?
Psichikos ligoniams lengvatų tik daugėja
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, įvairiomis psichikos ligomis serga per 4 procentus visų šalies gyventojų. Šiuo metu šalyje gyvena per 30 000 psichikos negalią turinčių invalidų, be to, tokių ligonių skaičius auga. Daugėja ir nepakaltinamais pripažįstamų sunkius nusikaltimus padariusių asmenų. Visuomenė pagrįstai piktinasi, kodėl realų pavojų aplinkiniams keliantys psichikos ligoniai turi tiek daug teisių, o gali nevykdyti pagrindinės ir svarbiausios pareigos - atsisakyti skirto gydymo. Maža to, jiems palikta galimybė apsispręsti, ar toks gydymas apskritai reikalingas!
1995 metais buvo priimtas Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, kuriam įsigaliojus neprognozuojamo elgesio psichikos ligoniams buvo suteikta dar didesnė apsisprendimo laisvė. Kaip skelbiama viename iš šio įstatymo straipsnių, be paciento sutikimo priverstinis hospitalizavimas gali būti skiriamas tik tuomet, jei yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai bei gyvybei arba aplinkinių sveikatai bei gyvybei. Tokiu atveju leidžiama priverstinai hospitalizuoti ne ilgiau kaip 72 valandoms, o per šį laiką privalu gauti psichiatrų komisijos sutikimą nurodytą pilietį gydyti prievarta. Kad tai papildomas ir daug laiko reikalaujantis darbas, niekam ne paslaptis. Todėl neretai nueinama lengviausiu keliu - konstatuojama, kad ligoniui priverstinis gydymas nereikalingas. Neretai pasitaiko, kai policijos pareigūnai kvailiojantį ligonį, kol jis nepadarė nusikaltimo, išvis nesivargina pristatyti į gydymo įstaigą.
Tiesa, tokia tvarka buvo anksčiau. O štai 2001 metais tuometinis Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas psichoterapeutas Kęstutis Kuzmickas pateikė įstatymo pataisas (jos buvo patvirtintos Seimo, o vėliau pasirašytos ir prezidento Valdo Adamkaus), kurios tik dar labiau "atleido" psichikos ligonių "vadžias". Taigi įsigaliojus minėtoms pataisoms, aplinkiniams grėsmę keliančio psichikos ligonio priverstinis gydymas gali būti skiriamas tik gavus teismo leidimą. Kol toks leidimas bus gautas, pacientas priverstinai gali būti hospitalizuotas tik tam pritarus trims asmenims - 2 psichiatrams ir vienam psichiatrijos įstaigos administracijos atstovui, be to, toks gydymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi paras (48 valandas). Jei per šį laiką nebus spėta gauti teismo leidimo ligonį priverstinai gydyti toliau, jis turi būti be jokių išlygų paleistas. Apie tai, kas atsako už psichikos ligonio veiksmus sugrįžus į namus, nei Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, nei vėliau priimtose pataisose neužsimenama.
Tad ar ne pagrįstai sveikoji visuomenės dalis piktinasi pavojingųjų psichikos ligonių nebaudžiamumu, ar ne be pagrindo kelia klausimą, kada pagaliau šioje srityje bus įvesta tvarka, imtasi priemonių siautėjančius psichikos ligonius sutramdyti, kol baisūs ketinimai dar neįvykdyti!? Reikia psichikos ligonio veiksmams užkertant kelią, kol laikas, o ne po įvykdytos žmogžudystės postringauti apie pavėluotą pagalbą!
Šių metų kovo 24 dieną Vyriausybė paskelbė 100 dienų ataskaitą, kurioje, be kita ko, pranešama, jog ateinančiu veiklos laikotarpiu numatoma realiais sprendimais gerinti psichikos sveikatos paslaugų plėtrą Lietuvoje. Esą bus parengta psichikos sveikatos strategija, peržiūrėta psichikos ligų profilaktikos programa, skirtas reikalingas finansavimas. Gal tai ir buvo padaryta, tačiau realių pokyčių šioje srityje, deja, nejaučiame. Mat kol kas psichikos ligoniams suteikiamos tik papildomos lengvatos ir teisės, o apie patį svarbiausią dalyką - visuomenei pavojingų asmenų priverstinį gydymą siekiant užbėgti būsimoms tragedijoms už akių - nekalbama...
