Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Į Lietuvą iš Amerikos parvežtas vienas didžiausių pinigų švaistytojų buvęs EBSW prezidentas Gintaras Petrikas šiandien apsimeta avinėliu ir išpūtęs akis visiems aiškina, kad jis nekaltas, o dabar esąs plikas ir basas. Jau aišku, kad teisme G. Petrikas ir jo advokatai bandys įrodyti, kad dingę EBSW milijonai - tai jokia afera, o paprasčiausias bankrotas. Matyt, toks gynybos planas iš anksto buvo paruoštas Maskvoje. O kad viskas buvo daroma Rusijos iniciatyva, matosi pažvelgus, kas darbavosi šalia G. Petriko ir kokiais dar darbeliais visa šita kompanija užsiiminėjo.
Šalia G. Petriko - KGB generolas
Iš karto kai tik susikūrė Kauno holdingo kompanija, sklandė gandai, kad tai kagėbistų, sovietinių partkomų darbuotojų ir Rusijos žvalgybos agentų tvarinys. EBSW aštuonkojis buvo sužlugdytas specialiai, kad būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas nepriklausoma Lietuvos valstybe, ekonomikoje sukelta sumaištis. Kaip tik tokią užduotį KGB ir sovietinės kariuomenės kontržvalgyos organai savo slaptuose dokumentuose buvo davę savo padaliniams Lietuvoje dar 1990 metų pradžioje, prieš paskelbiant nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Tame dokumente buvo nurodyta ir tai, kad reikia stengtis, kad į valdžią patektų kuo daugiau žmonių be tautinių ir dorovinių nuostatų.
Kaip tik tokie ir buvo "Kauno berniukai", kaip jie patys mėgdavo sakyti, turintys tik sportinį išsilavinimą. O juos konsultavo ir gaires braižė ne kas kitas, o KGB pareigūnai. Vienas jų - buvęs Lietuvos KGB pirmininkas, atsistatydinęs iš šių pareigų 1991 metais - generolas Romualdas Marcinkus. Jis EBSW koncerne užėmė Saugumo ir informacijos tarnybos (SIT) direktoriaus pareigas. Kalbama, kad EBSW žmonės vengė susitikti su SIT vadovu ir buvo jį praminę Misteriu Nieku.
Iš Kelmės kilęs KGB generolas savo laiku užėmė aukštas pareigas KGB užsienio žvalgybos valdyboje. Kaip ir dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, R. Marcinkus sovietiniais metais Vokietijoje buvo KGB akys ir ausys. Tuo metu V. Putinas buvo užsitarnavęs tik kapitono laipsnį, o R. Marcinkus jau jau buvo pulkinkas.
Net musėms reikėjo leidimų
Dar vienas buvęs KGB-GRU elektroninio šnipinėjimo specialistas Eduardis Guralija vadovavo SIT slapto klausymosi centrui.
E. Guralija, kaip ir kiti šio centro darbuotojai, sovietmečiu dirbo KGB elektroninės žvalgybos centre "Nemunas", kuris buvo įsikūręs Linksmakalnyje. Į šį pakaunėje esantį miestelį sovietmečiu be leidimo neįskrisdavo net musė. Šnipinėjimo operacijoms čia buvo įrengtas didžiausias Sovietų Sąjungoje antenų laukas. Branduolinio karo atveju iš pakaunėje esančios bazės būtų buvę siunčiami signalai, kad sukeltų chaosą NATO šalių centrų komunikacinėse sistemose. Ši bazė dar buvo plečiama ir turėjo tapti pagrindine sovietų elektroninės žvalgybos sistemoje, tačiau Maskvos kagėbistų planus sužlugdė Lietuvos sąjūdis ir nepriklausomybė.
Ryšių gatvės protokolai
Tie iš tikrųjų geri specialistai Petriko komandai ėmėsi kurti slaptą klausymosi centrą. Jis buvo įrengtas Kaune, viename bute šalia "Telekomo", Ryšių gatvėje. Įdomiausia tai, kad šio daugiabučio namo gyventojai galvojo, kad bute įrengtas pogrindinis viešnamis. Jame nuolat buvo trys merginos, pas kurias vis užeidavo vyriškiai. Įžvalgesni kaimynai pastebėjo, kad bute, be sofų lovų, yra ir įvairios radio aparatūros. O vėliau paaiškėjo, kad šiame bute yra klausomasi ne tik verslininkų, bet ir politikų telefonų. Padedant "Telekomo" eiliniams darbuotojams, buvę kagėbistai į butą iš "Telekomo" atsitempė kabelius ir įsiruošė tokį slaptą klausymosi mazgą, kad galėjo įsirašyti bet kurį pokalbį. Vėliau tos, kaimynų vadinamos laisvo elgesio mergaitės, pokalbius iš magnetofono iššifruodavo ir išklotinės buvo pateikiamos EBSW vadams. Nors pats EBSW prezitentas buvo susitaręs, kad jo pokalbiai nebus įrašinėjami, tačiau niekas tų susitarimų nesilaikė. KGB-istai žinojo, kad kompromituojančios medžiagos gali bet kada prireikti.
Kai EBSW vadas movė į Maskvą, po Kauną buvo pasklidę vadinamieji "Ryšių gatvės protokolai". Aišku, jie jau niekada nebus teisme daiktiniu įrodymu, tačiau tie, kurie skaitė, sako, kad pokalbių išklotinės yra įdomesnės net už erotinius romanus. Jose persipynusi erotika, politika, verslas. EBSW vyrukai dažnai kartojo: "Mes jį laikome už pautų". Tai reiškia, kad buvo klausomasi vieno ar kito aukštas pareigas užimančio šulo pokalbių ir kad turima kompromituojančios medžiagos.
Nuteisti tik iešmininkai
1995-ųjų spalio 19-ąją Valstybės saugumo departamento bei policijos pareigūnai pravėrė slaptojo klausymosi mazgo Ryšių gatvėje duris. Po kratų buvo kalbama, kad čia buvo klausomasi aukščiausių šalies vadovų, policijos, prokuratūros, valstybės saugumo pareigūnų polabių, tačiau po truputį viskas nutilo ir į teismą nukeliavo tik "iešmininkai". Buvo nuteista Irena V. - moterėlė, už pėdkelnes ir šampano butelį padėjusi prisijungti kabelį, ryšių inžinierius Kęstutis Ž., už kelis šimtus litų tą kabelį nutempęs, ir E. Guralija, pažeidęs pokalbių telefonu slaptumą. KGB generolas R. Marcinkus teisme buvo tik liudininkas, sakęs, kad iš viso neverta slapta klausytis pakalbių telefonu, nes vis tiek nieko vertingo sužinoti neįmanoma. Beje, pažįstantys KGB generolą R. Marcinkų pasakoja, kad jis susitikimus labai dažnai skirdavo nudistų pliažuose. Tai darė dėl to, kad niekas nesužinotų paslapčių.
O dabar palikime ramybėje ir KGB generolą ir G. Petriką, ir EBSW. Vis tiek visi puikiai suprantame, kad iš G. Petriko pinigų jau neatgausime, o jo ryšių su KGB irgi niekas nebandys įrodyti. Ir į kalėjimą jis jau, ko gero, nesės. Ir jis, ir visa jo kompanija, nors ir pridariusi daug žalos Lietuvai, jau yra mūsų praeitis, istorija. O mes skaitytojui siūlome mūsų pamąstymus apie pokalbius telefonu ir pasiklausymus. Ar iš tikro, kaip sakė generolas, besiklausant nieko vertingo nesužinoma?
Pirmasis "sugedęs telefonas"
Telefonas išpopuliarėjo XX amžiuje, tačiau iš pradžių dar kelis dešimtmečius niekam nekildavo idėjų dėl pokalbių viešumo. Pirma, ilgai nebuvo atrastas automatinis numerio rinkimo mechanizmas, tad pakėlus ragelį tekdavo telefonistės prašyti sujungti su norimu pašnekovu. Suprantama, telefonistė turėdavo klausytis pokalbio, kad žinotų, kada pašnekovai baigė šnekėtis ir juos reikia atjungti.
Negana to, iki pat 1915 metų, kol buvo išrastos elektroninės radijo lempos, telefonu buvo galima kalbėtis tik keliasdešimties kilometrų atstumu. Tarpmiestinis ryšys buvo, tačiau jis veikė, šiandienos požiūriu, labai juokingai. Skambintojas pasakydavo sakinį telefonistei kitame mieste ir laukdavo. Telefonistė frazę pakartodavo kolegei, sėdinčiai trečiajame mieste, pastaroji - ketvirtajai ir t. t. Galima įsivaizduoti, kaip ilgai ir komiškai šnekėdavosi pašnekovai, buvę, tarkim vienas Varšuvoje, kitas - Londone. Kuriai nors tarpinei telefonistei blogai nugirdus žodį svetima kalba, galutinė frazė tapdavo kurioziškai iškraipyta. Taigi posakis apie sugedusį telefoną - nuo tų laikų.
Saugok savo laidus!
Prieš Antrąjį pasaulinį karą technika ištobulėjo, tarpininkių telefonisčių nebereikėjo. Žmonės įsidrąsino, telefonu ėmė kalbėti dalykus, kurių būtų nedrįsę pasakyti telefonistei ar girdint bet kam iš pašalinių.
Nors visi žino, jog telefoninio pokalbio gali būti klausomasi, tokia jau žmogaus psichologija - jei akys nemato svetimų ausų, tai prarandamas budrumas, užmirštama saugotis. Ir užsimiršta ne tik politikai ar verslininkai, bet ir pareigūnai, kurie puikiai žino, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba dažniausiai išsiaiškina nusikaltimus, pasiklausiusi telefonų.
Štai vidurvasarį skandalas sudrebino sostinės policijos Eismo priežiūros tarnybą. STT pareigūnai policininkų kabinetuose atliko kratas, kai kuriuos jų net sulaikė. STT agentai, pasiklausę įtariamųjų pareigūnų telefonų, atskleidė korumpuotų kelių policininkų tinklą. Agentai nuklausė, kaip kai kurie varuotojai, nubausti už tai, kad viršijo greitį ar vairavo išgėrę, telefonu skambindavo pažįstamiems policininkams ir prašydavo padėti. Šie (aišku, ne už ačiū) ir padėdavo. Visiems buvo gerai, tačiau tokius dalykus nereikėjo tvarkyti telefonu...
Pasiklausyti pokalbio, vykstančio laidiniu telefonu, labai paprasta, nes jis perduodamas žemo dažnio elektriniais signalais. Pasiklausymui užtenka turėti paprastas pigias ausines, kurias galima prijungti bet kurioje telefono linijos vietoje. Patogiausia, žinoma, nelegaliai prisijungti kur nors rūsyje ar laiptinėje, jei tik ten eina telefonų laidai. Prakrapštei dviejų lygiagrečių telefono laidų izoliaciją, prijungei du laidukus, kuriuos gali nusivesti į savo butą - štai ir visas mokslas. Jei telefono laidai neina per laiptinės sieną, tuomet juos visada rasi toje pačioje laiptinės geležinėje spintoje, kurioje įrengti ir elektros skaitiklis bei saugikliai (kamščiai).
Saugoti savo telefono liniją verta. Žymiai dažniau pasitaiko, kad svetimas pilietis bando prisijungti prie jūsų telefono laidų ne tam, kad pasiklausytų pokalbių, o tam, kad pats galėtų skambinti kur panorėjęs, nes sąskaitą, žinoma, teks apmokėti tamstai.
Slapti pasiklausymų kambariai
Tačiau vis dėlto didžiausi mėgėjai pasiklausyti telefoninių pokalbių yra operatyvinių tarnybų darbuotojai - tai žino ir Lietuvos prezidentas, ir paprastas gatvės banditėlis. Apsisaugoti nuo slaptų pareigūnų ausų nepadės jokios priemonės.
Tikrai netiesa, kad pareigūnai klausosi visų žmonių (ar bent kas antro) pokalbių - to nepajėgtų fiziškai. Tačiau jei policija ar VSD surenka žinių, kad vienas ar kitas pilietis daro nusikaltimus, kalbasi su banditais ar žino apie juos, užvedama operatyvinė byla ir paprašoma teismo sankcijos. Teismas paprastai sankciją pasirašo. Tada pareigūnai "Telekomui" slaptu raštu praneša, kurio abonento pokalbiai turi būti sekami. Dėl svetimų pokalbių pareigūnai nesikarsto su ausinėmis po rūsius ir laiptines. Tam yra specialūs slapti kambariai, apie kuriuos visuomenei nepasakojama. Juose tyliai sukasi magnetofonai, sėdi žmonės su ausinėmis, o signalai ateina iš telefonų pastočių. Visiška nesąmonė, kad prijungus policijos magnetofoną, pasiklausomame telefone girdėti spragtelėjimas, traškesiai, šniokštimas ar kiti pašaliniai garsai.
Informacija nutekėjo iš VSD
Patikrintos neplepios mašininkės iš paklausymo magnetofonų juostelių atspausdina pokalbių turinį. Taip gimsta vadinamos pokalbių išklotinės, kurios segamos į operatyvines bylas. Kaip mūsų nušalintojo prezidento, J. Borisovo ir kitų pokalbių išklotinės iš VSD operatyvinių bylų atsidūrė žurnalistų rankose, labai įdomus atskiras klausimas, kurį eksprezidentas ir kompanija, beveik be abejonės, "patapšnos" Strasbūro žmogaus teisių teisme.
Dar įmanoma, kad pareigūnai (o gal net rimti nusikaltėliai) įeis į tamstos butą ir pasiklausymo aparatūrą įrengs telefone, tačiau taip būna itin retai. Į būstus slaptai lendama prireikus apžiūrėti sekamojo daiktus. Būkite tikras - į butus lendama tik išimtiniais atvejais, tai daro aukščiausios klasės profesionalai, apie kurių vizitą niekaip nesužinosite.
Kitame numeryje skaitykite apie tai, kad pasiklausyti mobiliojo ryšio telefono yra net paprasčiau nei laidinio, ir apie "blakes", nuo kurių nukentėjo net prezidentai.
