Turbūt ne vienas esame girdėję apie likimus, pasibaigusius savižudybėmis. Kaip rodo statistika, jų skaičius Lietuvoje ypač išaugo atkūrus Nepriklausomybę. Teigiama, jog esame viena iš tautų, kuriose savižudžių - daugiausia. Gal tai lemia mūsų tautos pasąmonėje nuo pagonybės išlikusios nuostatos? Juk lietuvių mitologijoje yra nemažai užuominų, kad mūsų protėviai, kai gyvenimas tapdavo nepakeliamas, pasiaukodavo savo dievams. Gal todėl Lietuvos partizanai, beviltiškai apsupti, nedvejodami susisprogdindavo, kad gyvi priešui neatitektų. Panašiai kaip ir Pilėnų pilyje. Tik ar prilygsta savižudybė kare savižudybei taikos metu, kai taip reikia kiekvienos sveikos gyvybės?
Štai Aukštadvario klebono Vytauto Sabaliausko knygoje "Tarp šėtono ir Dievo sostų" rašoma, kad šėtonas irgi turi biznio planą. Savižudybės jam irgi, matyt, reikalingos. Patsai šėtonas atvyksta pasiimti tik didesnių žmonių sielų. O paprastomis rūpinasi eiliniai pinčiukai, kipšiukai, velniukai... Savižudybė - viena iš sunkiausių nuodėmių krikščionybėje. Anuomet savižudžių, kaip ir nekrikštytųjų, netgi nelaidodavo šventintose kapinėse.
Jeigu tikėsime sielų persikūnijimo teorija, sunkiomis negandomis likimas mus išbando už ankstesnių gyvenimų nuodėmes ir klaidas. Jeigu neatlaikysi tų sunkių išbandymų, tų baisių egzaminų, jeigu ranką prieš save pakelsi, tai kitame gyvenime pakliūsi į dar sunkesnes sąlygas. Tai ištikimai ir beviltiškai įsimylėjusių jaunuolių drama.
Kai nuvažiuoju į prie Betygalos esančias Pilkalnio kapines (jose palaidoti mano artimieji), neiškenčiu neaplankęs šviežiai supiltų kauburėlių, perskaitau užrašus ant paminklų. Kiek čia daug pažįstamų žmonių pavardžių, prieš laiką nutraukusių savo gyvenimo giją! Nemažai ir tokių, su kuriais kartu mokėmės Betygalos Maironio vidurinėje mokykloje, ėjome į pasilinksminimo vakarėlius, puoselėjome gražiausias svajones... Padedi ant kapelio gėlytę, pagerbi tylos minute ir susimąstai: gyvenimas - labai sudėtingas kryžiažodis, kuriam išspręsti ne vienas pritrūksta jėgų ir atkaklumo. Ne vieną palaužia besaikis girtuokliavimas, narkotikai, nedarbas. Ne paskutinėje vietoje ir šeimyniniai konfliktai, įvairūs sveikatos sutrikimai. Dėl ko žmogus ant kaklo neriasi virvę? Priežasčių daug, visų neišvardinsi. Gal visa tai lemia blogos materialinės gyvenimo sąlygos, valdžios nuolatinės politinės rietenos, neprognozuojama rytdiena? Todėl žmogus stovi kryžkelėje ir nežino, ką pasirinkti: gyvenimą šioje ašarų pakalnėje ar nežinomybę dangaus karalystėje.
Vienas dvasiškis yra pasakęs: "Jeigu kiekvieno žmogaus širdyje stovės kryžius - amžinybės ir atpirkimo ženklas, tokio žmogaus galvoje visada suksis mintys apie gyvybę, o ne apie mirtį". Nesutikti su dvasininko žodžiais negalima. Be to, nepamirškime, kad žemėje gyvename vieną kartą.
Kęstutis Astrauskas, Raseinių r.
