Pergalės diena
Tai nutiko beveik prieš dvidešimt metų, kai Lietuvoje dar buvo švenčiama Pergalės diena.
Mudu su žmona tuo metu gyvenome vadinamajame kariškių name, kurio daugumoje butų šeimininkavo Kauno garnizono ar atsargos karininkai su šeimomis. Tą Pergalės dieną namo sugrįžome jau sutemus. Šviesa degė tik penktajame aukšte, kur su gerokai už save jaunesne žmona Polina gyveno atsargos papulkininkis Anatolijus. Jis paskutiniu metu visuomeniniais pagrindais skaitydavo paskaitas apie politinę padėtį šaukiamiesiems kariniuose komisariatuose ir kariniuose daliniuose, tad namo dažnai grįždavo gerokai "privaišintas".
Pasiėmiau iš šaldytuvo "budintį" butelaitį, sugniaužiau saujoje gėles ir drauge su saldainių dėžutę iš savo podėlių ištraukusia žmona užlipome į penktąjį aukštą. Tik antrą kartą paspaudus skambutį trakštelėjo atrakinamų Anatolijaus buto durų užraktas, tačiau niekas nepasirodė. Netyčia nuspaudžiau durų rankeną, ir šios plačiai atsivėrė, tačiau viduje nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Visas butas skendėjo tamsoje, tik iš po vieno kambario durų sklido silpnos mirguliuojančios šviesos atšvaitai. Neryžtingai susižvalgę su žmona perėjome koridorių ir pasibeldę įžengėme į kambarį.
Jį apšvietė trys žvakidėje degančios žvakės, kurių šviesa krito ant viduryje švaria patalyne pervilktos lovos išsikėtojusios nuogutėlės peroksidinės blondinės Polinos. Apvalių formų moteris atrodė labai efektingai, nors gulėjo užmerkusi akis ir nejudėjo. Aš žengiau iš kambario atatupstas, o žmona pašaukė ją vardu. Polina skubiai atsimerkė ir šūktelėjusi šmurkštelėjo po antklode, tačiau jau kitą akimirką iššoko iš lovos ir užsimetusi šalia gulėjusį chalatėlį nuskubėjo paskui mus. Nepaisydama mūsų atsiprašinėjimų moteris kvietė neišeiti ir pasisvečiuoti. Ji atidarė duris į gretimą kambarį ir pasodino mus prie gausiomis vaišėmis nukrauto stalo. Netrukus Polia jau pasakojo mums savo keisto elgesio priežastis. Ji buvo sumaniusi padaryti staigmeną papulkininkiui. Kai išgirdo durų skambutį, užgesino šviesas, uždegė žvakes ir atrakinusi duris atsigulė nuoga ant lovos, kaip darydavo jaunystėje. Gausi vakarienė buvo parengta todėl, kad Tolia tą dieną turėjo gauti kažkokį dar vieną veterano medalį, kurį derėjo gausiai aplaistyti. Moteris net neabejojo, kad skambina sugrįžęs Anatolijus, mat tą vakarą jokių svečių nelaukė, o nedaug išgėręs papulkininkis niekuomet durų neatsirakindavo savo raktu.
Nuoširdi šeimininkė netrukus jau buvo užkariavusi mūsų simpatijas pasakodama ne tik apie miestus, kuriuose jai su vyru teko pabūti, bet ir mažai pažįstamiems paprastai nesakomas intymaus gyvenimo smulkmenas. Visa tai kažkaip labai tiko prie pačios šeimininkės rinktų ir marinuotų grybukų bei nuostabių pyragėlių su kopūstais ir mėsa, tad pamažu tuštindami butelaitį net nepastebėjome, kaip praėjo vidurnaktis. Aš pirmasis išgirdau kažką braižantis prie laukujų durų ir paskubėjau jas atidaryti. Koridoriuje stovėjo gerokai įkaušęs papulkininkis, kairėje rankoje laikydamas savo batus, o dešinėje - buto raktą, kurio taip ir nepataikė į užrakto skylutę. Atpažinęs mane, Tolia gerokai sutriko ir sumurmėjęs: "Atleisk, kaimyne, aš vėl susimaišiau skaičiuodamas aukštus", ketino lipti aukštyn. Tačiau aukščiau tebuvo tik stogas, tad Tolia, atsirėmęs į ant jo vedančias kopėčias, visiškai sutriko. Teko kaimyną ilgokai įkalbinėti, kad jis užeitų į savo paties butą. Pagaliau supratęs, jog mes su žmona - jo svečiai, Anatolijus net pašoko iš džiaugsmo ir vis kartojo, kad mus atsiuntė pats Dievas, nes Polia dabar jį būtų užmušusi. Papulkininkis net neketino baigti linksmybių ir tuoj tėkštelėjo ant stalo pilną butelaitį, kurį ištraukė iš patikimiausios savo slaptavietės - sandėliuko lentynoje laikomų veltinių, kuriuos apsiavęs žiemą vykdavo į žūklę. Dar kelias valandas negalėjome atsisveikinti su vaišingais šeimininkais, o Tolia butelaitį ištraukė ir iš antrojo veltinio, tačiau pagaliau sutuoktiniai abu vienu metu "nulūžo", sėdėdami meiliai susiglaudę ant sofos, tad mudviem su žmona teliko užgesinti šviesas ir užtrenkus duris leistis į savo butą.
Beje, jau kitą rytą Tolia su išvakarėse nebaigtu buteliu rankoje nusileido pas mus ir klausinėjo, ar nematėme, kur jis nukišo savo naująjį medalį. Medalis atsirado tik kitą dieną - pasirodo, papulkininkis jį buvo palikęs pamerktą stiklinėje degtinės karininkų klube.
