Šachtinių šulinių vandenį, kuris sausros metu gali būti užterštas bakterijomis , sukeliančiomis dizenteriją, salomenliozę, vidurių šiltinę, paratifą bei cheminėmis azoto grupės medžiagomis - nitritais, nitratais, amoniaku, pagal statistiką vartoja 10 proc. Kauno miesto, 60 proc. Kauno rajono ir nuo 30 iki 80 proc. Prienų, Kaišiadorių, Kėdainių, Jonavos, Raseinių gyventojų.
Neišsityrę savo šachtinio šulinio vandens kokybės,- sakė Kauno apskrities gyvenamosios aplinkos higienos vyriausiasis specialistas Jonas Tartėnas,- gyventojai neturi pasikliauti jo tariama švara, neblogu skoniu ir maisto reikmėms jo nevartoti net ir virinto. Ne viena sukėlėjų rūšis yra atspari aukštai temperatūrai ir virinant nežūva. Dar pavojingesnis sveikatai tvenkinių, upių ar ežerų vanduo, todėl nereikia jo pilti į šulinius, plauti indus ar vaisius.
Geriamąjį vandenį reikėtų atsivežti iš centralizuotų vandentiekio tinklų, gręžinių, pagal galimybę nusipirkti parduotuvėje. Kaimo gyvenvietės, kuriose nėra įrengto vandentiekio, gyventojai turėtų kreiptis į seniūną dėl vandens atvežimo į vietą. Švariuose, uždaruose induose vėsiai laikomą vandenį galima gerti 3 - 5 paras, vėliau - vandenį patariama virinti.
Kaip sakė higienos gydytojas J. Tartėnas, didžiausias pavojus žmonių sveikatai slypi labiausiai išsekusiuose šuliniuose - kuo mažiau vandens, tuo didesnė bakterijų ir cheminių medžiagų koncentracija. Nuleistas į šulinį kibiras šiuos teršalus dar labiau sumaišo ir jau vienas gurkšnis tokio vandens po kurio laiko gali sukelti disfunkcinius žarnyno ir kraujo sistemos sutrikimus, dusulį, pykinimą, viduriavimą, užkrečiamąsias ligas.
Municipalinio ekologinio šachtinių šulinių vandens kokybės stebėjimo monitoringo, kuriam tyrimus atlieka Kauno visuomenės sveikatos centras, duomenimis, Kaune jau ne pirmus metus apie 76 proc. tirtų šulinių užteršti mikrobiologiškai - fekaliniais streptokokais, žarninėmis lazdelėmis (E. coli) ir kitais ligų sukėlėjais. Tai rodo, kad gruntinį vandenį teršia gyventojų blogai įrengtų fekalijų ir atliekų duobių nuotekos. 44 proc. tirtų šulinių rasta cheminių medžiagų - dažniausiai nitratų, kurie lengvai tirpsta vandenyje ir žmogaus organizmas juos greitai įsisavina. Šulinių tarša mieste ir Kauno apskrityje kasmet šiek tiek didėja.
Dalis Šančių, Aleksoto, Vilijampolės šulinių užteršti amoniaku, kuris vėliau virsta nitratais. Didžiausia tarša amoniaku rasta Šančiuose. Čia neišlaikyti higieniniai atstumai tarp pastatų ir šulinių, netvarkingi šeimininkai atliekas verčia į duobes, iš kurių irstančių atliekų junginiai užteršia šulinius. Nitratai ypač pavojingi kūdikiams ir vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis.
Lietuvoje šachtinių šulinių geriamasis vanduo gaunamas iš gruntinio, mažiausiai apsaugoto nuo paviršinės taršos vandeningo horizonto. Šulinių šeimininkai, ypač sausros metu, turi laikytis visų higienos reikalavimų ir savo ūkine bei buitine veikla neužteršti vandens - arti šulinio neplauti mašinų, nepilti nešvaraus vandens, uždengti šulinį, semti vandenį vienu kibiru bei laikytis kitų šulinių įrengimo ir priežiūros reikalavimų.
Ką daryti išdžiūvus šuliniui? Ar neužterštas bus vanduo jame? Pasak Visuomenės sveikatos centro specialistų, tai pats tinkamiausias laikas šulinį išvalyti, iškopti dumblą, iššveisti ir išdezinfekuoti rentinį. Tik svarbiausia nepamiršti, jog atsiradus vandeniui, jį būtina išsiurbti. Taip išsiplaus dezinfekcinės ir kitos plovimui naudotos medžiagos.
PAPILDOMA INFORMACIJA - Jonas Tartėnas, Kauno apskrities aplinkos higienos vyriausiasis specialistas, tel. 33 16 90
