- Kaip ruošiatės švęsti Kalėdas? - paklausėme Vilijos Blinkevičiūtės, Socialinės apsaugos ir darbo ministrės, kai iki šios didžiausios metų šventės buvo likusios vos kelios dienos...
- Taip jau susiklostė nuo vaikystės, kad per Kūčias ir Kalėdas mes visuomet būname savo namuose, Lietuvoje. Nuo tada, kai su seserimi tapome studentėmis ir išvažiavome iš savo tėvų namų, iš Linkuvos, ir ten jau nebegyvename daug metų, visąlaik, kol yra gyvi tėvai (tėvuką prieš porą metų jau palaidojom), per šias šventes grįžtame namo. Suvokiame, kad esame viena šeima, kad esame vieni kitiems reikalingi ir kad būtinai turime būti kartu. Galvoju, kad taip turėtų būti visiems. Dirbu labai jautrioje srityje jau 22-ejus metus ir suvokiu, jog labai svarbus yra Kūčių vakaras. Jei Kalėdos - linksmybėmis persunkta šventė, tai Kūčios - susikaupimas, apmąstymas, pabėdojimas, prisiminimas artimų žmonių, kurie išėjo... Tą vakarą atrodo, kad jie mus girdi ir mato, kad mus vertina ir galbūt didžiuojasi...
- Namuose tikriausiai laukia ir gausus vaišių stalas...
- Mama visada būna prigaminusi įvairių patiekalų, be to, ir mes su seserimi būname prisiruošę. Štai šiemet paskambinau mamai (jai 77 metai) ir paprašiau, kad nevargtų, kad mes atvažiuosim ir padėsim paruošti. Bet žinau, kad ji vis tiek viską padarys... Susėdę prie Kūčių stalo pavakarieniaujam, pasišnekam ir išeiname į Linkuvos bažnyčią, kurioje dešimtą vakaro aukojamos Bernelių šv. Mišios. Beje, šiemet liepsim ir mamai eiti kartu, nors ji sako, kad jau sena... Po to net sulaukiam fejerverkų - apie vidurnaktį mūsų miestelis atgyja...
- Paskui belieka laukti Kalėdų ryto...
- Taip, Kalėdos būna linksmesnės. Aišku, vėl kažką pasigaminame. Šiemet jau pasakiau Jonavoje gyvenančiai seseriai, jog reikia sugalvoti ką nors įdomiau (ji turi daugiau laiko). Tarp tradicinių valgių šiemet pasisiūliau pagaminti labai skanų patiekalą iš lašišos arba upėtakio, be to, tikriausiai kepsim žąsį ar kalakutą. Repeticijos nedariau - kaip bus, taip bus. Nors mama prašo neišsigalvoti, nieko nepirkti, nes ji visko turinti, bet mes neklausom...
- Kalėdos neįsivaizduojamos be dovanų...
- Mes visąlaik dovanojame nedideles, bet širdžiai mielas dovanėles. Svarbiausia, kad vieni kitų nepamirštame. Mūsų šeima nedidelė - visi ką nors gauna. Aš bandau išklausti savo dukterėčios Giedrės, kuriai suėjo jau 18 metų, ko ji labiausiai norėtų... Ir, žinoma, pasakoju, jog Kalėdų Senelis viską girdi... Mamai dovanoju organizmą bei akis stiprinančių vitaminų, kad būtų ir miela širdžiai, ir naudinga...
- Gerbiama ministre, o ką daryti tiems, kurie taip pat norėtų švęsti linksmai, pasiruošti gražų ir turtingą stalą, gauti dovanų ar jas dovanoti savo brangiausiems, artimiausiems žmonėms, tačiau tam tiesiog pristinga pinigų?..
- Gyvendama šioje žemėje, daug bendraudama su žmonėmis puikiai suprantu, kad yra įvairių šeimų ir įvairios jų galimybės. Vienų stalas gali būti gausesnis, kitų - ne toks. Taip jau buvo mūsų Lietuvoje ir sovietiniu laikotarpiu, kai parduotuvėse ne visko buvo galima nusipirkti, bet ant lietuvio stalo visada buvo tradiciniai Kūčių patiekalai. Atsirasdavo ir silkės, ir grybų, ir "šližikų" - visai neįmantrių, nebrangių valgių... Galbūt po žiupsnelį, gal po gabaliuką - bet jų visuomet buvo. Todėl tikiu mūsų žmonių, mūsų moterų, kurios šiai šventei ruošiasi iš anksto, išradingumu. Manau, kad taip ir vyksta, kad šeimos, turinčios vaikų, galvoja, kaip juos pradžiuginti, kokią dovanėlę nupirkti. Iš tiesų, juk ne vien Lietuvoje, bet ir kitose šalyse visi "prilaiko" pinigėlių, kad Kalėdom galėtų padaryti savo šeimai džiaugsmo. Na, o tų išlaidų tikrai būna... Bet svarbu ne tai, kokios dovanos ir koks stalas. Manau, kad turėtų būti įaugę į žmogaus sąmonę, jog tai - artima šeimos šventė, kurią ją galima sukurti net ir minimaliomis sąnaudomis. Aš net ir darbe savo moterims sakau - eikit ir ruoškit Kūčių stalą, kad jūsų šeima būtų patenkinta ir laiminga. Ir visuomet primenu vyrams, kad jie taip pat būtų geri ir prisidėtų... Mes viską turime ruošti kartu... Svarbiausia - šiltumas, žmogiškumas ir gerumas, nes to nenupirksi už jokius pinigus...
Kalbėjosi R. PEČELIŪNIENĖ