Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Netikėta pažintis su šių eilučių autore nedideliame Lietuvos mieste gyvenantį Egidijų paskatino atsiverti ir pirmą kartą viešai pasidalinti savo išgyvenimais bei.. įtarimais. Pašnekovas tikina, kad labai sunku susitaikyti su mintimi, jog jis tapo keistų intrigų, o gal greičiau - žmonių gobšumo bei pasipelnymo auka. Baisiausia tai, jog itin skaudžias gana keisto ir sunkiai suvokiamo įvykio pasekmes Egidijus jaučia iki šiol. Dar ir dabar iš jo atminties ištrinti nemaži gyvenimo intervalai, o lėtai grįžtanti sveikata vis verčia susimąstyti, jog jo jau seniai galėjo nebūti gyvųjų tarpe...
Keistas "paklydimas"
Egidijaus gyvenimo kelias nebuvo tiesus. Sukūręs šeimą ir susilaukęs sūnaus, po kurio laiko tapo vienišas. Komunikabilus, neblogą profesiją ir išvaizdą turėjęs vyriškis negalėjo skųstis moterų dėmesiu. Matyt, toks jau šio žmogaus likimas - netekęs draugės vėl buvo priverstas glaustis pas motiną. Vieną sykį Egidijus išvažiavo grybauti. Kartu su juo - dar trys gerai pažįstami žmonės, tarp jų ir mamos geriausios draugės vyras. Paklaidžioję po mišką, grybautojai susėdo pailsėti. Egidijus gerai prisimena, kaip vienas iš bičiulių jam atkišo butelį alaus. Dabar jis neprisimena, ar spėjo išgerti visą butelį, ar tik jo dalį, tačiau staiga jo sąmonė nutrūko. Kai Egidijus pramerkė akis, pamatė gulįs miške, ant samanų. Šalia buvo padėtas ir jo krepšys su grybais. Tą akimirką sunkiai suvokė, kas atsitiko, kodėl jis liko vienas... Vyriškis pajuto baimę. Galvoje kirbėjo viena mintis - kaip reikės rasti kelią namo... Be to, buvo sunku nuspėti, kiek laiko praėjo nuo to momento, kai jis užmigo arba prarado sąmonę. Nurimęs ir blaiviai įvertinęs situaciją (nors iš tiesų savijauta buvo labai keista), Egidijus vis dėlto pasirinko vieną kryptį ir pagaliau toli, pro medžių šakas išvydęs mirksinčias automobilio šviesas, ėjo tiesiai į jas. Nepažįstamas vairuotojas tąsyk Egidijų parvežė namo.
Kaltę užgniaužė savyje
- Tada man buvo gėda prisipažinti, jog nuo butelio alaus taip apsvaigau, kad net užmigau, todėl mamai pasakiau, jog buvau paklydęs, - prisimena Egidijus. - Nieko nebandžiau aiškintis ir su grybavusiais bičiuliais. Vis dėlto jaučiausi labai keistai ir dar ilgai laužiau galvą, kodėl taip atsitiko. Man buvo ne tik nesmagu, bet ir labai neramu. Deja, gėdydamasis ir kaltindamas save, tąsyk net nepagalvojau, jog šis mano "paklydimas" miške nebuvo atsitiktinis...
Vyriškio teigimu, tuo metu jo motina dažnai važinėdavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Padirbėjusi maždaug pusmetį, sugrįždavo namo. Žinoma, parvykdavo ne tuščiomis. Prieš mamai išvykstant į eilinę kelionę, Egidijus pardavė savo automobilį. Padėti įsigyti naują transporto priemonę pažadėjo mama, kuri, beje, savo sąskaiton banke padėjo ir už parduotą sūnaus automobilį gautus pinigus.
Per naktį tapo invalidu
Vieną dieną pas Egidijų užėjęs motinos draugės vyras Alvydas pasiguodė, jog susipyko su žmona, ir paprašė nakvynės. Tačiau, praleidęs naktį, svečias namo neskubėjo - čia jis liko dar keletui dienų. Egidijus, kaip svetingas šeimininkas, leido bičiuliui naudotis vonia, liepė jaustis kaip namuose. Buvo penktadienio vakaras. Egidijus nuėjo pas kaimyną palošti kortomis. Po kurio laiko čionai atskubėjęs Alvydas paprašė Egidijaus duoti buto raktus, o pats, palikęs "pūslę" su alumi ir liepęs visiems vaišintis, išskubėjo pro duris. Netrukus jis atnešė raktus, tačiau pats atsineštojo alaus net neparagavo ir greitai kažkur išėjo. Egidijaus atmintyje iki šiol tas vakaras lieka pačia didžiausia mįsle. Jis tikina neprisimenąs nieko, kas atsitiko paragavus Alvydo alaus. Kai Egidijus praplėšė akis ir pakėlė skaudančią galvą, pamatė gulįs kaimyno bute šalia fotelio, prie atverto balkono. Buvo gana šalta. Kodėl jis ne namuose, kodėl guli ant grindų? Į šiuos klausimus jis neranda atsakymo iki šiol... Egidijus bandė keltis, tačiau visa dešinioji kūno pusė buvo tarsi nutirpusi, negyva. Ypač nejautrus atrodė šonas ir koja. Jis buvo suparalyžiuotas. Tiktai po ilgoko laiko tarpo šis vyras supras, jog neatsitiktinai tą naktį jis praleido ant grindų šalia atdaro balkono, tikrai neatsitiktinai kaimynų laukujos durys buvo paliktos neuždarytos. Tad nenuostabu, jog dirbtinai sukurtas skersvėjis per naktį sveiką vyrą pavertė invalidu...
Alus užmigdė visus, kurie jį gėrė
Padedamas kaimyno, Egidijus pasiekė savo butą, buvusį trečiajame aukšte, bet į jį patekti negalėjo, nes pasigedo raktų. Buvo labai keista, nes Egidijus puikiai prisiminė, jog Alvydas buvo juos grąžinęs. Vėl reikėjo prašyti kaimyno, kad šis atneštų atsarginius raktus (jam Egidijus buvo patikėjęs vieną komplektą raktų nuo savo buto). Atrakinus duris, laukė siurprizas - čia jis rado laikinąjį gyventoją, - tą patį Alvydą, su panele... Vėliau Egidijus sužinojo, jog toji nepažįstama Alvydo draugė dirbo ligoninėje...
Egidijus mano, jog maždaug vienerius metus galėtų visiškai išbraukti iš savo gyvenimo. Mat tiek laiko, būdamas visiškas bejėgis, jis praleido gydymo įstaigose. Iš pradžių ligoninėje, vėliau - slaugos namuose. Tačiau konkrečiai pasakyti, kur ir kaip gydėsi, negali, nes beveik nieko iš to laikotarpio neprisimena. Staiga ir labai keistai išsivysčiusi liga (dešiniosios kūno pusės paralyžius) gerokai paveikė ir atmintį. Egidijus žino tik tai, jog, grįžusi iš JAV, motina jį rado leisgyvį gulintį namuose. Kas tuo metu jį prižiūrėjo bei maitino, iki šiol nelabai aišku. Mama, žinoma, pasirūpino, kad sūnų gydytų medikai. Tačiau skaudžiausia, jog ji buvo įsitikinusi, kad Egidijus invalidu tapo per alkoholį. Juk jo bute ant stalo buvo specialiai paliktas tuščias degtinės butelis. Nukentėjėlis dievagojosi lemtingąjį vakarą su kaimynais vaišinęsis tiktai Alvydo atneštu alumi. Vis trys, ragavę šio putojančio gėrimo, iškart apsvaigo ir atsibudo tiktai kitą dieną, beveik tuo pačiu metu... Ir nė vienas iš jų negalėjo suvokti, kas atsitiko...
Tik dešimtam pavyksta išlikti gyvam
Egidijaus sąmonė ėmė grįžti begulint slaugos namuose. Jis puikiai prisimena momentą, kai viena medicinos darbuotoja jam pasakė negerti tablečių - paliepė jas mesti ne į šiukšlių dėžę, bet į kriauklę. Tuomet Egidijus buvo visiškas bejėgis - nevaikščiojo, negalėjo ne tik pasirūpinti savimi, bet ir blaiviai mąstyti, todėl toks medikės nurodymas jam buvo tarsi įsakymas. Visas tabletes, kurias atnešdavo vaistus dalijanti slaugė, vyriškis išmesdavo. Jau po keleto dienų Egidijaus sąmonė ėmė šviesėti, jis pajuto jėgų antplūdį, ėmė suvokti, kas dedasi aplink jį. Dabar, ką tik buvęs bejėgis ligonis, vyriškis visiškai kitaip reagavo į aplinką. Egidijus puikiai prisimena, kai į palatą atėjusi gydytoja jo likimo broliui - kažkokiam senukui, gulėjusiam gretimoje lovoje, pasiūlė slaugos namams užrašyti visą turtą. Už tai žadėjo juo puikiai rūpintis iki gyvenimo pabaigos. Kaip baigėsi šis sandėris, dabar Egidijus pasakyti negali, tačiau žino tik tiek, jog po kurio laiko tas žmogelis mirė... Praeis dar kiek laiko, ir Egidijų nustebins kraupūs dalykai. Jis sužinos, jog geriausias būdas atsikratyti tais žmonėmis, kurie slaugos namams užrašo savo turtą - paguldyti juos bent keletui valandų skersvėjyje. Tada beveik garantuota, jog toks žmogelis greitai nukeliaus Anapilin. Ir paskui niekas neįrodys, kad žmogus buvo nužudytas - nei sumušimo žymių, nei nuodų ar perdozuotų medikamentų likučių neras net ir rimčiausi ekspertai. Egidijus taip pat sužinos, jog tik vienas iš dešimties, patekusių į šiuos slaugos namus iš čia išeidavo gyvas...
Geras medikės patarimas
Na, o paslapčia tabletes žėręs ne į burną, o į kriauklę, Egidijus sparčiai taisėsi. Jis jau sugebėdavo pats atsisėsti, galiausiai net atsistoti, kol vieną dieną tarsi įvyko stebuklas - jis lėtai pakilo iš invalido vežimėlio ir, pasiremdamas ramentais, užlipo laiptais... Pamačiusi jį tokioje būklėje, gydytoja klykdama puolė kaltinti personalą, kodėl šis ligonį paliko be priežiūros. Išsigandęs Egidijus grįžo atgal, žlegtelėjo į vežimėlį, nuriedėjo juo iki palatos, krito lovon ir apsiverkė iš džiaugsmo.
Tikrieji kaltininkai...
Kuo toliau, tuo labiau Egidijus įsitikina, jog su juo bandyta susidoroti bent du kartus. Pirmą sykį - grybaujant miške, antrąjį - lošiant kortomis pas kaimyną. Ir tai padarė ne kas kitas, o motinos draugė ir jos vyras. Juk labai paprasta užmigdyti žmogų, alaus butelin šliūkštelėjus klofelino, ir, palikus likimo valiai, laukti jo pabaigos. Pirmą sykį Egidijus vis dėlto rado kelią iš miško namo... Antrasis bandymas žiauraus susidorojimo sumanytojams taip pat buvo nelabai sėkmingas. Egidijus ne tik išgyveno, bet ir išlipo iš invalido vežimėlio. Žinoma, sveikata sugadinta visam gyvenimui, tačiau svarbiausia, jog jis - gyvas... Dabar Egidijui labiausiai gaila net ne sveikatos, o prarasto motinos pasitikėjimo. Pastaroji iki šiol mano, jog sūnų į sunkios ligos patalą paguldė alkoholis... Egidijus mano, jog vienintelis susidorojimo su juo motyvas - motinos pinigai. Pasinaudoti sunkiai Amerikoje uždirbtais doleriais trukdė ne kas kitas, o jis - Egidijus...
Šio straipsnio herojus puikiai suvokia, jog bandyti visa tai įvertinti teisiškai - gana keblu. Pateikus kaltinimus, juos reikia įrodyti. Ir tas alus, apnuodytas klofelinu, jau seniai išgaravęs... Vis dėlto Egidijus įsitikinęs, jog žiauraus susidorojimo sumanytojai anksčiau ar vėliau sulauks atpildo...
