Albertas ONIŪNAS
Į redakciją kreipėsi Kėdainiuose gyvenanti Marytė Šmigelskienė. Moteris skundėsi, jog teisėsaugininkai nieko nedaro, kad būtų išaiškinta, kas prieš šešerius metus itin žiauriai nužudė jos 23 metų sūnų Irmantą Šmigelskį. Prokurorai ir kriminalistai ne kartą žadėjo, kad nusikaltimas tuoj tuoj bus išaiškintas, tačiau rezultatų taip ir nėra. Prokuratūroje jau nebedirba J. Keršanskienė, pradėjusi tyrimą, mirė prokuroras P. Remeika, toliau dirbęs byloje. Nenustatytas ne tik žudikas - netgi nusikaltimo vietos nesugebėta rasti. Tuo tarpu nužudytojo artimieji įtaria vieną asmenį, anksčiau bendravusį su Irmantu, o dabar atliekantį bausmę už plėšimą.
Peilis gerklėje
Irmantas Šmigelskis dirbo sargu ir darbininku tuomečiam Kauno troleibusų parkui priklausančioje poilsio bazėje, kuri yra Kleboniškyje. Per 1996-ųjų Jonines, apie 17 valandą, kažkas paskambino ir vyrukas išskubėjo - pagal grafiką Kauno link iš Kleboniškio turėjo išvažiuoti maršrutinis autobusas. Yra žinoma, kad po to jis apsilankė nuomojamame bute Šiaurės prospekte. Ten prabuvo ne ilgiau kaip pusvalandį, mat buto šeimininkė tokiam laikui buvo išėjusi. Kai išėjo, Irmanto dar nebuvo, kai sugrįžo - jau nebuvo. Kūdikio tuo metu besilaukusios Irmanto žmonos Daivos namie taip pat nebuvo. Taigi Irmantas išėjo iš buto ir daugiau artimieji jo nebematė. Kai jis kitą dieną nepasirodė darbe, imta ieškoti. Kai nė vienoje ligoninėje Irmanto aptikti nepavyko, pasiteirauta pačioje baisiausioje vietoje - morge. Ten buvo du neatpažinti kūnai. Vienas jų - Irmanto. Tik šiek tiek vėliau, per atsitiktinumą, kai bylą tyrusi prokurorė J. Keršanskienė po artimųjų apklausos Irmanto nuomotame bute pamiršo kai kuriuos dokumentus, žmonės sužinojo nužudymo detales. Irmantui peiliu buvo dukart perrėžta gerklė, o vėliau į tą pačią vietą durta taip stipriai, kad geležtė nulūžo ir liko gerklėje. Peilio kotas nebuvo rastas. Peiliu buvo stipriai sužalota ir rankos plaštaka - matyt, vyrukas bandė gintis.
Keistas laiškas
Kūnas rastas Kleboniškio pakraštyje, už sodų, pačiame paskutiniame sklype, kur buvo sukrauti betono blokai numatomai namelio statybai. Kadangi kūno radimo vietoje kraujo beveik nebuvo, nerasti batai, matyt, jis buvo atvežtas automobiliu ir paslėptas tarp blokų. Dabar toje vietoje jau pastatytas namelis, sutvarkyta aplinka. Irmanto kūną rado žvejys. Praeidamas pro šalį jis pamanė, kad miega kažkas girtas. Tačiau grįždamas iš žvejybos žmogus atkreipė dėmesį, kad miegantysis vis dar tokioje pat padėtyje. Kai Irmantas buvo pašarvotas Pernaravoje, jo žmona Daiva gavo keistą laišką iš vienos įkalinimo įstaigos. Kažkoks nepažįstamasis atsiprašinėjo, kaip moteris suprato, lyg ir dėl Irmanto... Tuo metu moteris buvo patyrusi didžiulį stresą ir smulkmenų neprisimena, o vėliau keistąjį laišką atidavė į prokuratūrą.
Apklausos šokiravo giminaičius
Tyrimo pradžioje buvo keliamos įvairios versijos, buitinio konflikto - taip pat, mat Irmanto kraujyje rasta nemažai alkoholio. Nustatyta tik tiek, kad vaikinas nužudytas ne apiplėšimo tikslu. Buitinio konflikto versija išlieka ir šiandien, tačiau ji mažai tikėtina - Irmantas nužudytas su didžiuliu įniršiu, lyg už kažką kerštaujant. Sugėrovai vienas kitą paprastai žudo "švelniau". Dabar jau kai kurie pareigūnai pripažįsta, kad "karštais pėdsakais" nužudymas buvo tiriamas atmestinai, neatlikta daug svarbių veiksmų, todėl dabar, net ir esant aiškiai apibrėžtam įtariamųjų ratui, trūksta kaltės įrodymų ir byla beviltiškai įstrigusi.
Tuo tarpu I. Šmigelskio artimuosius nužudymo tyrimo stilius šokiravo ir papiktino. Buvo apklausinėjama visa Šmigelskų giminė, net senyvo amžiaus žmonės, kurie apie jį praktiškai nieko negalėjo pasakyti. O Irmanto žmonos Daivos prokurorė klausinėjo, kaip su Irmantu sekėsi lytinis gyvenimas, ar gerai klostėsi reikalai lovoje. Deja, Irmanto aplinka, žmonės, su kuriais jis bendravo, teisėsaugininkus domino mažiau. Galima įtarti, kad Irmantas buvo įsivėlęs į nešvarius reikalus, galbūt netgi nusikaltimus, tačiau tokiu atveju būtent asmenys iš nusikalstamo pasaulio ir galėjo turėti kokios nors tardymą dominančios informacijos.
Išniekintas kapas
1998 metų lapkričio pradžioje, per Visus šventuosius, artimieji papuošė Irmanto kapą, uždegė žvakes. Kai kitos dienos rytą vienas Irmanto brolių atėjo prie kapo - pašiurpo. Gėlės buvo ištryptos, žvakės išvartytos, o pačiame širdies formos gėlių klombos viduryje buvo įsmeigta didelė sulenkta vinis. Šmigelskiai iš pradžių nesuprato, kas tai padarė, tačiau netrukus kilo kai kurių įtarimų. Mat tą pačią naktį buvo apiplėšti Pernaravos pakraštyje gyvenantys broliai Dainius ir Vaidas Pliauskiai. Dainius pamena, kad tą naktį taksi automobiliu atvažiavo dviese. Pasibeldė į langą ir paprašė pagalbos, mat sugedo mašina. Kai Vaidas atidarė duris, atvykėliai įgriuvo vidun. Jie buvo su kaukėmis, kalbėjo rusiškai, buvo ginkluoti peiliais. Vaidui peiliu buvo įpjautas kaklas ties miego arterija reikalaujant pinigų. Jų broliai neturėjo, tad plėšikai išsinešė televizorių, vaizdo ir garso grotuvus, lašinius - viską, ką rado tinkamo parduoti ar suvalgyti. Užpuolikai elgėsi taip, tarsi būtų apsvaigę nuo narkotikų. Susikrovę pagrobtus daiktus į kieme stovėjusią Pliauskių "Audi 80", plėšikai išvažiavo. Tačiau neilgai trukus jie buvo sulaikyti, nes Pliauskiai iš balso atpažino čia pat, Pernaravoje, gyvenantį Aurimą Kišoną (dabar jam 26 metai). Už kelių kilometrų rasta ir pagrobtoji mašina - griovyje, apdaužyta. Nustatytas ir sulaikytas ir A. Kišono draugas - kėdainiškis narkomanas Sergejus Melnikovas.
1999-ųjų kovą Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo plėšimo bei svetimo turto sunaikinimo bylą ir paskelbė nuosprendį, kuriuo anksčiau už turto prievartavimą ir vagystę jau teistam A. Kišonui skirta 7 metų ir 6 mėnesių bausmė.
Į mafiją...
Didelė tikimybė, kad Irmanto Šmigelsko kapą išniekino būtent A. Kišonas su draugu, apsvaigę nuo narkotikų. Kodėl? Jei tarp Pernaravoje augusių ir gyvenusių Irmanto bei Aurimo buvo kokių konfliktų, tai kam juos beprisiminti, po mirties praėjus dvejiem su puse metų? Ko gera, čia pademonstruotas toks pat nepamatuotas įniršis, kaip ir žudant Irmantą. Yra žinoma, kad A. Kišonas visada nešiojosi peilį, išsitraukdavo jį menkiausiai progai pasitaikius. Jis pastebėtas žymaus Kėdainių bandito Vlado Gembuto, pravarde Geležinis, aplinkoje. V. Gembutas ne per seniausiai buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už dalyvavimą kauniečio Ričardo Baratinsko, pravarde Marafonas, gaujoje bei penkių žmonių nužudymą ir kitus nusikaltimus. A. Kišonas gyveno tai pas senelius Pernaravoje, tai pas tėvą Kėdainiuose. Žinoma, A. Kišonas buvo gerokai žemesnio lygio nusikaltėlis nei V. Gembutas, tačiau smulkiems pavedimams vykdyti, pavyzdžiui, narkotikus ar padirbtus dolerius platinti, galėjo tikti. Turint galvoje tas aplinkybes, kad I. Šmigelskis uždirbo mažai, nuolat kalbėjo, kad reikia eiti į kokią nors gaują, idant kaip nors pagerintų savo finansinę padėtį, galima spėti, kad tai jam pavyko - padedant A. Kišonui bei jo ryšių dėka. Žmonai Daivai, likus nedaug laiko iki mirties, Irmantas buvo sakęs, kad laisvu nuo darbo laiku jam duodamas automobilis narkotikų siuntoms pervežti į kitus miestus - Vilnių, Klaipėdą.
Pareigūnai vedžioti už nosies
Praėjusių metų vasarą I. Šmigelsko nužudymo byloje tyrimas buvo atnaujintas ir įgavo didelį pagreitį. Buvo masiškai apklausinėjami Pernaravos gyventojai, kėdainiškiai. Šįkart kriminalistus ypač domino, ar kas nematė I. Šmigelskį turint padirbtų dolerių. Kai kurie asmenys nužudymo byloje buvo sulaikyti, suimti 10 parų. Iš kolonijos į Kauną atgabentas ir A. Kišonas. I. Šmigelsko žmonai pareigūnai netgi pažadėjo, kad tuojau viskas išaiškės ir jau rugpjūtį bus galima pasikalbėti apie žudikus. Tačiau rugpjūtį viskas nutilo, pareigūnai savo pažadus pamiršo. Byloje iki šiol štilis.
Kas gi įvyko? Tuo laiku Kauno rajono kriminalistai sulaikė kelis asmenis, įtariamus narkotikų platinimu. Tarp jų buvo ir vienas Pernaravos gyventojas. Tuojau pat imta domėtis, ar su šiuo reikalu savo laiku negalėjo būti susijęs ir I. Šmigelskis. Ar Alytaus kolonijoje nuobodžiaujantis A. Kišonas apie I. Šmigelskio bylos atnaujinimą žinojo, ar ne, neaišku. Tačiau jis nutarė paįvairinti kasdienybę ir tam tikroje kompanijoje prasitarė kai ką žinąs apie I. Šmigelskio nužudymą. Jis puikiai žinojo, kad tai tuojau pat taps žinoma kolonijos vidaus tarnybos pareigūnams, toliau - Kauno kriminalistams. Taip ir atsitiko - A. Kišonas nedelsiant buvo atvežtas į Kauną. Juolab kad ir jis pats buvo įtariamas Irmanto nužudymu. Taigi A. Kišonas pareigūnams pateikė nemažai informacijos, kurią tikrinant sugaišta daug laiko, atiduota nemažai jėgų. Tačiau galop išaiškėjo, kad visa tai yra blefas, tikrųjų žudikų A. Kišonas net nemano įvardyti, nors apie juos ir gali žinoti. Ir tik tada apsižiūrėta, kad pats A. Kišonas jokiu būdu negalėjo Irmanto nužudyti, nes tuo metu, 1996-ųjų birželį, jis buvo įkalinimo įstaigoje.
Dabar liko tik viena menka viltis, kad nužudymas galop bus atskleistas - operatyvinės priemonės. Kitaip tariant, galbūt kada nors kas nors, susijęs su nužudymu, neatsargiai prasitars...
