Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Greitai vėstantys orai Kauno geležinkelio stoties darbuotojus verčia nerimauti ne todėl, kad tenka traukti šiltus drabužius - didžiausiu jų galvos skausmu vėl tampa plūstelėjęs benamių srautas. Naktį stotis tampa tarsi antraisiais Kauno nakvynės namais - čia palaikius gultus (iš kartoninių dėžių padarytus ir skuduriais apklotus "čiužinius") išrikiuoja dešimtys savo būstą praradusių arba sąmoningai tokį gyvenimo būdą pasirinkusių kauniečių...
Į stotį - ir mirti, ir gimdyti
AB "Lietuvos geležinkeliai" Kauno regiono keleivių aptarnavimo centro viršininkės Irenos Sadukaitės teigimu, pastarosiomis dienomis nakčiai stoties pastate įsikuria jau apie 12 žmonių, tačiau net neabejojama, jog šis skaičius kasdien didės. Dauguma jų - gerai pažįstami, kai kurie gyvena čionai jau ne vienerius metus. Štai tokia Kazakevičienė stotyje nakvoja jau maždaug ketverius penkerius metus. Ši "gudrioji laputė" gerai žinoma kaip skundų rašytoja - įvairioms instancijoms skundžia stoties darbuotojus, policijos pareigūnus, tikindama, jog šie pažeidinėja jos teises... Neseniai stotyje apsigyveno vyresnio amžiaus moteris su suaugusiu sūnumi - abu jie invalidai. Atsiranda nemažai tokių, kuriems ši vieta tampa paskutiniaisiais gyvenimo namais - čia jie ir numiršta (per metus tokių būna 2-3), o kitiems - kelio į pasaulį pradžia. Buvo atvejis, kai viena jauna moteris stotyje pradėjo gimdyti - vos spėta nuvežti ją į ligoninę...
Vaizdelis nekoks...
Paprastai benamiai į stoties keleivių laukiamąsias sales (jų iš viso yra trys) pradeda rinktis apie dešimtą valandą vakaro. Kiekvienas atsineša į krepšius sugrūstą visą savo mantą, krauna ją į kampus, užsiima suolelius - nuo jų sklindantis dvokas traukinių keleivius verčia sprukti kuo toliau. Pastarieji geriau stoviniuoja - bijo atsisėsti ant suoliukų, nuo kurių ką tik pakilo purvini benamiai. Stoties darbuotojai priversti kiekvieną dieną plauti ir dezinfekuoti suolelius. Ieškodami išeities, prieš kurį laiką medinius suolus pakeitė metaliniais - dėl to užsitraukė benamių rūstybę... Beje, nešvara - pats nemaloniausias šių žmonių palydovas. Didžioji jų dauguma gyvena mėnesiais nesiprausę, vilki purvinais drabužiais, vaikšto utėlėti, aplipę blusomis, tad galima įsivaizduoti, koks kvapas sklinda aplink. Neretai apsvaigę nuo alkoholio jie ne tik apsišlapina, bet ir apsikakoja - taip ir vaikšto drabstydami dvokiantį turinį ant stoties patalpų grindų... Kauno miesto VPK transporto policijos komisariato viršininko pavaduotojas Evaldas Pakutka (šios tarnybos pareigūnai ištisą parą budi stoties patalpose ir aplink ją) prisiminė atvejį, kuomet vieno vyriškio paklausė, kodėl šis vaikšto nesiprausęs. Pastarasis ėmė aiškinti, jog jis prausiasi Nemune, tačiau pareigūnas nustebo - negi žiemą žmogelis einąs prie upės. Tada vyriškis ramiai atsakė:"Kiekgi čia tos žiemos..." Dar baisiau, kai sergantys benamiai savo pūliuojančias kojų žaizdas persirišinėja keleivių akivaizdoje, nė kiek nesibodėdami nei sklindančio baisaus kvapo, nei šiurpių vaizdų...
Išvijus pro vienas duris sulenda pro kitas
Stoties darbuotojai bando puoselėti grožį, puošia patalpas gėlėmis, tačiau jos ilgai nežaliuoja - vazonai su augalais arba pavagiami, arba benamiai į juos prišlapina - naktį tingi nueiti net iki tualeto. Nuo šlapimo ir visokių maisto atliekų gėlės greitai miršta...
Taigi, atėjus vėlyvam vakarui, stotyje pradeda virti gyvenimas. Pirmiausia "gyventojai" (stoties darbuotojai būtent taip vadina benamius), kurių daugumą sudaro vyrai, tačiau yra ir moterų, kartais jos čia ateina su mažamečiais vaikais, nakvynę pradeda nuo vakarienės. Įsitaisę ant suolų ar tiesiog ant grindų valgo parsineštą maistą (beje, pastebėta, kad šie asmenys maitinasi ne taip jau blogai - dažnai kerta vištų šlauneles ar kitus gana geros kokybės maisto produktus), tiktai blogiausia, jog šiukšles ir valgio likučius meta šalia, nesivargindami išmesti juos į šiukšlių dėžes. Tualete moterys skalbiasi, ant radiatorių, palangių džiauna savo drabužius, kurie, beje, po skalbimo savo išvaizdos beveik nepakeičia... Benamės taip įsijautusios, jog net pyksta, kad nėra kur išsivirti viralo arba net reikalauja karšto vandens... Tad gal stoties darbuotojai dėl jų dar turės pastatyti dujinę viryklę?.. Tiesa, tarp moterų visada atsiranda tvarkingesnių (jas stoties darbuotojai vadina sanitarėmis), kurios stengiasi palaikyti švarą, bando sudrausminti teršėjus, surenka išmėtytas šiukšles, apkuopia prišnerkštus pastato kampus. Tačiau tokių nedaug... Paprastai sausa vakariene vakaras nesibaigia. Gana dažnai šie gerą reputaciją praradę asmenys paleidžia per rankas butelį (labai dažnai geria odekoloną, įvairius valiklius, kurių didžiąją dalį sudaro spiritas, kitus surogatus), apsvaigę pradeda muštis, skandalingai aiškintis santykius. Prasidėjus rietenoms ir peštynėms, sanitarės ilgai nelaukia - iškart bando užkirsti kelią konfliktams ir muštynėms, netgi bėga apie tai pranešti budintiems pareigūnams, nes puikiai žino, kad dėl to visi gali būti išgrūsti į lauką. O eiti į šaltį žiemą vis tik nemalonu... Su šiais nelegaliais stoties gyventojais tenka vargti tiek darbuotojams, tiek čia budintiems policijos pareigūnams. Kas iš to, jeigu juos pavyksta išvaryti - išėję pro vienas duris, kaipmat sulenda pro kitas..
"Ekonomistė" daro tvarką
Stoties benamiai - gana spalvingos asmenybės. Pavyzdžiui, visi gerai žino "ekonomiste" pramintą moterį, kuri uoliai rūpinasi, kad nebūtų išeikvota per daug vandens ar elektros. Ji gana dažnai bėga pas stoties darbuotojus ir klausia, kodėl įjungtos keturios lempos, jei laukiamojoje salėje tiktai du keleiviai? Arba pranešusi, jog tualete iš čiaupo varva vanduo, paliepia kuo greičiau kviesti santechniką... Tikrą vargą artimiesiems kėlė viena močiutė. Šią garbaus amžiaus moterį ne kartą iš stoties išsiveždavo dukra, tačiau po kelių dienų senutė vėl užimdavo savo vietą kokiame nors pastato kampe. Ji sakydavo nenorinti gyventi uždaryta, vieniša - čia esą yra su kuo pasikalbėti, pabendrauti, išgerti... Toks gyvenimo būdas priimtinas ne vienam benamiui. Tiesa, pasitaiko ir visai tvarkingų piliečių, kurie nedrąsiai tvirtina pagyvensiantys stotyje tiktai keletą dienų, kol išspręsiantys savo problemas ar susitvarkysiantys kažkokius dokumentus. Iš tiesų taip ir būna. Vis dėlto didžiausią nuostabą kelia moterys, kurios čia apsigyvena su mažamečiais vaikais. Stoties darbuotojams kėlė siaubą ant palangių pamokas ruošdavę purvini du vienos moters vaikai. Nors jai buvo pasiūlyta kreiptis į Socialinės paramos skyrių, tačiau taip ir liko neaišku, ar ši moteris bandė pasinaudoti kokia nors parama. Po kiek laiko trijulė iš stoties dingo ir daugiau čia nesirodo...
Somalio majorui Kaunas nusibodo
Ilgą laiką stotyje gyveno ir dirbo gerai žinoma vytelių pynėja. Pernai ši dar gana tvarkinga moteris numirė. Naktimis ji pindavo įvairius krepšius, o ryte nešdavo į turgų parduoti. Gautus pinigus dažniausiai išleisdavo svaigalams, nes labai mėgo alkoholį... Praėjusios žiemos pabaigoje didžiausią pašalinių susidomėjimą buvo sukėlęs tamsiaodis. Paaiškėjo, jog tai iš Rytų Afrikos valstybės Somalio į Lietuvą atklydęs karo pabėgėlis 40-metis Saidas Isse Abdi. Policijos pareigūnams jis tikino buvęs Somalio armijos majoras, tačiau vykstant karui pabėgęs iš šalies. Kojas ir rankas apšalęs afrikietis stotyje gyveno ne taip trumpai - vėliau paslaptingai dingo. Greičiausiai pats išvyko pasibaigus leidimo gyventi Lietuvoje laikui. Beje, apie šį vyrą paskelbus spaudoje, atsirado gyventojų, kurie siūlė jam savo globą, o panevėžiečiai netgi žadėjo rimtą darbą kavinėje ar bare, tačiau Saido tokie pasiūlymai nesuviliojo - jis visko atsisakė patikinęs, jog jam labiau patinka klajokliškas gyvenimas...
Kartą stotyje vienai parai apsigyveno grupė čečėnų, tačiau, apie save pranešę žurnalistams ir sulaukę miesto valdžios dėmesio, greitai dingo. Matyt, jie turėjo vienintelį tikslą - iš savivaldybės išsireikalauti pinigų... Kauno geležinkelio stotis gimtaisiais namais kurį laiką buvo tapusi ir vienai Kaliningrado gyventojai.
- Benamiai benamiais, bet kai čia, atsitikus kokiai bėdai, gabenamos tvarkingos šeimos - sunkiai suvokiamas dalykas, - piktinasi I. Sadukaitė. - Kuomet Aleksote buvo nukenksminama bomba, gyventojus miesto valdžia vežė ne kur nors į savivaldybės pastatą, kur jie galėjo sugulti ant kilimais ištiestų grindų, o į geležinkelio stotį... Buvo baisu žiūrėti į pusnuogius vaikus, susodintus ant metalinių suolų...
Reidai rezultatų neduoda
Jau ne vienerius metus benamiai tampa pagrindine Kauno geležinkelio stoties problema. Šios įstaigos vadovė kartu su Kauno miesto VPK transporto PK darbuotojais, miesto Socialinių reikalų skyriaus bei nakvynės namų vadovais organizavo reidus, tačiau tokie žygiai kokios nors apčiuopiamos naudos nedavė. Pavyzdžiui, nakvynės namų direktorius atpažino daugelį buvusių gyventojų, kurie iš nakvynės namų buvo išmesti už girtavimą, chuliganišką elgesį ir kitus nusižengimus. Priimti juos atgal tikrai nebuvo galima. Kauno VPK transporto PK viršininko pavaduotojas Evaldas Pakutka pripažino, jog per reidą benamiai buvo fotografuojami, filmuojami, o iš tos medžiagos buvo sudaryta tam tikra šių asmenų kartoteka, todėl, kurio nors iš jų mirties atveju dabar bus bent galima nustatyti asmenybes. Kol kas niekas negali pasiūlyti, kaip išspręsti šią problemą. Logiškai mąstant, jeigu stoties gyventojams būtų suteiktos kažkokios gyvenamosios patalpos, kažin ar nepadaugėtų benamių, kurie bandytų tokiu būdu išspręsti savo problemas... Todėl kol kas stoties darbuotojai kuopia valkatų paliktus pėdsakus, o policininkai tramdo įkaušėlius ir mušeikas.
