Remigijaus RAINIO ir Rimanto Venclovo fotoreportažas
Kol daugelio vidurio Lietuvos ir net panemunės seniūnijų kaimų gyventojai kas savaitę ar dvi šildosi vandenį ant krosnies ir maudosi skardinėse vonelėse ar ištisą žiemą apsieina nesiprausę, Dzūkijos ežerų, upių ir upelių pakrantėse savaitgaliais vis dar rūksta pirtelių kaminai. Be pirtelės malonumų vis dar negali išsiversti šių kraštų gyventojai, kuriuos prie sveiko ir malonaus švaros palaikymo būdo pripratino dar jų tėvai ir seneliai. Anaiptol ne visi kaimų gyventojai turi nuosavas pirteles, todėl nuo seno viena pirtimi dalijasi trijų ar net keturių sodybų gyventojai.
Pirtį nusinešė upė
Etnografiniame Marcinkonių seniūnijos Zervynų kaime, kuriame dar liko 48 sodybos, sutikome iš čia kilusią vilnietę prekybininkę Birutę Svirnelytę. Po sunkios širdies operacijos sugrįžusi į gimtuosius kraštus moteris apsigyveno tėvų sodyboje ir teigia, kad su didele nostalgija prisimena tuos šventadienius, kai tėvas Petras su dar trimis kaimynais užkurdavo ant Ūlos kranto pastatytą pirtelę. Pirmiausiai joje vanodavosi vyrai. Pirčiai kiek ataušus, ateidavo moterų eilė. Birutei iki šiol labiausiai atmintyje įstrigęs Kūčių laukimas, neatsiejamas nuo lankymosi pirtyje. Ryte mama iškepdavo "prėskučius" su aguonomis ir ruošdavo "prėskus" valgius šventinei vakarienei, šiukštu, nenaudodama nei kiaušinių, nei grietinės. Apie antrą valandą dienos į pirtį išskubėdavo tėtis su dviem Birutės broliais, o, vyrams išsipėrus su dar vasaros pradžioje surištomis beržinėmis vantomis ir persirengus švariais rūbais, pagaliau ant plautų sutūpdavo mamos globojamos trys mergaitės. Moterys pirtyje užtrukdavo gerokai ilgiau nei vyrai, nes rūpestingai trinkdavo ilgus plaukus. B. Svirnelytė mena, jog kartais Kūčių išvakarėse užsimiršusi mama susiruošdavo skalbti, tačiau tėtis ją griežtai sudrausdavo ir nukišdavo surinktą nešvarių skalbinių glėbį į pirtelės pašalį, sakydamas, jog spės išsiskalbti ir po Kalėdų. Apie alų ar stipresnį gėrimėlį pirtyje net nebuvo užsimenama. Ant įkaitusių akmenų buvo pilamas tik vanduo. "Baltakės" ketvertukui vyrai galvutę nusukdavo tik sekmadieniais, kai susirinkdavo palošti kortomis ant kalnelio gyvenusio Juozo Polocko seklyčioje. Birutė labai pergyveno, kai 1959 metais jų pirtį nusinešė per pavasario polaidį pakilęs Ūlos vanduo. Nors nujausdami potvynį vyrai iš anksto virvėmis buvo pririšę pirtį prie pakrantės medžių, tačiau ryte jos neberado. Naujos pirties B. Svirnelytės šeima nebeatstatė, tačiau kiekvieną šeštadienį eidavo maudytis tai pas vienus, tai pas kitus kaimynus. Upės nuplautosios pirties vietoje tik šiemet išdygo nauja garinė pirtelė, kurią atstatė Birutės bendrapavardis (jo žmona - Birutės pusseserės dukra), Artūras Svirnelis.
Tikra pirtis - tik dūminė
Tradicine pirtininkyste Artūras Svirnelis susidomėjo bene prieš aštuonerius metus. Šis, vos trisdešimt šešerių metų sulaukęs, kaimo turizmo verslu besiverčiantis zervyniškis ilgokai stebėjo, kaip pro kaimą baidarėmis praplaukiantys turistai smalsiai apžiūrinėja ant Ūlos kranto pastatytą neveikiančią senovinę dūminę pirtį, ir drauge su kaimynu Jonu Klanu ją atrestauravo. Pirmiausiai dūminės pirtelės malonumus išbandė vyrai, ir nuo to laiko Artūras jų nekeistų į jokią sauną ar įprastinę garinę pirtį. Dūminė pirtis nuo mums labiau įprastų vadinamųjų "rusiškų" pirčių skiriasi tuo, kad ji neturi kamino. Ją kūrenant dūmai kaupiasi patalpos viduje ir vėliau išleidžiami atidarius specialią angą lubose. Ši pirtis kūrenama gerokai ilgiau nei įprastinė, nes pradžioje ją reikia "apšildyti", kad dėl staigaus temperatūrų skirtumo nesuskiltų krosnies akmenys. Pasak Artūro, kad pirtelė gerai įkaistų, turi praeiti ne mažiau kaip keturios ar penkios valandos. Kūrenama tik beržinėmis malkomis, kurios turi būti be tošies. Mat degdama beržo tošis išskiria daug dūmų ir smalkių, kurios čia visai nepageidaujamos. Todėl malkos ruošiamos iš anksto ir kraunamos į rietuves, mat turi džiūti mažiausiai metus, kad būtų visiškai sausos. Malkos į pakurą metamos nedideliais glėbeliais. Ar pirtelė įkaito, nustatoma žvelgiant į krosnies akmenis iš viršaus - jie šūsnies viduje turi būti oranžinės spalvos. Krosniai tinka tik smulkaus pagrindo vadinamasis "tikras" akmuo, nes kiti akmenys suskyla jau po pirmo ar antro vandens užpylimo. Labiausiai tinka juodasis bazaltas, kurio prisirenkama laukuose, nors kartais tenka jo ieškoti net už dešimties kilometrų. Akmenys turi būti vidutinio dydžio, nes smulkūs greitai įkaista, bet greitai ir atšąla. Krosnies pagrindas ir šonai mūrijami iš plytų, o bazalto rieduliai kraunami ant viršaus padėtų metalinių sijų. Svarbu, kad tarp akmenų nebūtų tarpų, todėl tarp didžiųjų akmenų atsiradę plyšiai užpildomi mažesniais.
Beržinės ir kadaginės vantos
Kai malkos sudega, likusios žarijos išsklaidomos po visą pakurą ir sandariai uždaromos durys bei langas. Maždaug po pusvalandžio, kai nuo žarijų įkaista ir pirties sienos, jos išnešamos laukan, o akmenys perpilami vandeniu, kad nusiplautų degimo metu ant jų nusėdę pelenai. Jie su garais ir dūmais išleidžiami pro jau minėtą angą lubose. Pirtis vėdinama apie 10 minučių, po to anga uždaroma. Švariai nuplovus plautus, pirtis jau paruošta pėrimuisi ir besimaudančiuosius pasitinka su niekuo nepalyginamu aromatu. Papildomą malonų kvapą skleidžia ir į karštoką vandenį trumpam sumerktos dar per Joninių savaitę surištos vantos, kurias Artūras riša tik iš anksti ryte ar vėlai vakare nupjautų beržo šakų, nes tuo metu jos pačios kvapniausios ir išlaiko visas gydomąsias savybes. Vantoms netinka beržų svyruoklių šakos, jas reikia rišti tik iš stačiai į viršų augančių šakų. Sezonui pirties šeimininkas suriša apie 300 vantų, kurias laiko sukabinęs ant balkio tamsioje daržinėje. Kiekvienam lankytojui duodama nauja vanta, nors ją galima naudoti ir kelis kartus, kol visiškai nenukrenta lapeliai. Mėgėjams siūlomos ir kadaginės vantos, kurios rišamos prieš pat einant į pirtį. Tik jos verdančiame vandenyje plikomos ilgiau, kad suminkštėtų aštrūs kadagio spygliukai. Į metalines statines supiltas Ūlos vanduo įšyla, kol pirtelė kūrenasi. Iki virimo temperatūros vanduo įkaitinamas į jį specialiais žarstekliais sumetant krosnyje iki raudonumo įkaitusius pabėgių gabalus. Anksčiau Artūras į statines mesdavo įkaitintus akmenis, tačiau pastebėjo, kad po poros kartų jie suskyla.
Ūla keičia gylį
Nors kiekvienas pirtimi mėgaujasi pagal savo supratimą, tačiau Artūras rekomenduoja per pirmą užėjimą nepersistengti, tik apšilti. Tam užtenka apie dešimt minučių. Tada jau galima pradėti vanotis, ant įkaitintų akmenų pilant vandenį, alų ar dabar plačiai pardavinėjamus įvairius aromatingus tirpalus. Tik pastarųjų, kaip ir alaus negalima pilti neatskiesto. Vandens ant akmenų pilama kiek norima, tačiau svarbu nepersistengti, nes kartais garų nušutintus nelaimėlius tenka gabenti net į ligoninę. Tad vietoj laukto malonumo ir gydomojo poveikio tenka ilgokai gydytis nudegimus. Paprastai įvairiausios bėdos ištinka alkoholio padauginusius mauduolius, nors pats Artūras ir jo bičiuliai pirtyje troškulį malšina tik beržų sula. Pavasarį sulos jis prisileidžia 100 litrų talpos statinaitę ir pagardinimui į ją būtinai įmeta dar neišsprogusių "bobingių" šakelių. Taip šiose vietose vadinami juodieji serbentai. O sulos viršų apsaugo sudygusių kviečių ar avižų plėvele. Tačiau sulos visam sezonui neužtenka. Jei anksčiau vyrai ir moterys pirtyje kaitindavosi atskirai, tai dabar atvykusios kompanijos maudosi kartu, o paskui, nusileidę laipteliais, pūkšteli į Ūlą. Šioje vietoje kilpą daranti upė gana klastinga: netoli pirties esantį gelmė tai priartėja prie kranto, tai per kelis metrus nuo jo nutolsta, tačiau šiose vietose dar niekas niekada neskendo.
Lauko virtuvėje galima vanotis
Dažnai paupyje stovinčią pirtelę išsikūrendavo iš Telšių apylinkių į šiuos kraštus užkuriomis atėjęs Vytautas Petreikis (70 m.). Pirtelėje be jo kaitindavosi ir žmona Malvina, drauge gyvenanti sesuo bei uošvė Janina. Ilgainiui uošvei buvo vis sunkiau nusileisti ir pakilti į statoką Ūlos šlaitą, tad nagingas žemaitis prie vasaros virtuvės pridūrė priestatą, kuriame įkūrė mini pirtelę. Tradicinėje krosnyje vietoj orkaitės sukrovęs akmenų šūsnį, Vytautas ir jo šeima galėjo vėl mėgautis palaimingu garu. Vandens šeimyna pradžioje pasišildydavo specialiai įrengtame boileryje arba virtuvėje ant viryklės. Kai 93 metų sulaukusi Janina mirė, į senąją pirtį V. Petreikis jau nebegrįžo. Jų šeimai užtenka ir mažosios, nors ten maudytis ir vanotis tenka po vieną. Pasak Vytauto, pirtimi mėgautis jis įprato dar gyvendamas tėviškėje. Jų pirtis buvo įrengta jaujos šalinėje. Pirties pakura buvo įrengta pusrūsyje, o palipus kiek aukščiau, patekdavai į patalpą su gultais. Gyvendamas Zervynose Vytautas, vanodamasis pirtyje, ant akmenų būtinai pila alaus, o po pirties visas procedūras būtinai "užtvirtina" taurele dzūkiškos naminukės.
