Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Alytaus rajono apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą ir paskelbė sprendimą, jog dvi šio rajono Ryliškių kaimo gyventojos Ramunės Mažeikienės dukrelės - šešerių metukų Aušrytė ir penkerių Gintarė - gyvens su motina Ryliškiuose, o vyriausioji, devynmetė Sandra, - Nemunaityje, pas tėvą. Su tokiu teismo sprendimu Ramunė Mažeikienė nesutiko ir apskundė Kauno apygardos teismui (pastarasis sprendimą priims birželio mėnesio pradžioje). Ramunės įsitikinimu, visi vienos šeimos vaikai turi augti drauge.
Marti uošvijoje nepritapo
Ramunė už Algio ištekėjo prieš dešimt metų. Apsigyvenusi Nemunaityje, pas uošvius, ji sakė iškart pajutusi anytos priešiškumą. Mat Ramunė buvo kilusi iš daugiavaikės šeimos, jos turėtasis kraitis tilpo į vieną krepšį... Algis, tarsi siekdamas bent trumpam užmiršti šeimyninius nesklandumus, dažnai pasivaišindavo alučiu ar degtinėle. Pasak Ramunės, jai vienai tekdavo ir mažą vaiką žiūrėti, ir buitimi rūpintis, ir dar klausytis nesibaigiančio anytos bambėjimo. Kilus aštresniems nesutarimams tarp marčios ir anytos, jaunieji Mažeikos išsikėlė gyventi į kitą trobos galą, atskirai gaminosi valgį, ėmė vesti atskirą ūkį. Tačiau, pasak Ramunės, santarvė su vyru ir uošviais buvo trumpalaikė. Galiausiai Ramunei trūko kantrybė ir viską metusi ji prisipažino išėjusi "kur akys veda".
Po kelių dienų Algis žmoną susirado Alytuje, pas draugę, ir susigrąžino atgal. Žinoma, pasižadėjo mažiau gerti, tvarkytis. Kurį laiką šioje šeimoje viskas ėjosi pusėtinai, gimė dar dvi dukterys - Aušrytė ir Gintarytė. Jauną motiną užgriuvo dar didesnė rūpesčių našta, be to, pasak Ramunės, vyras pamiršo duotus pažadus, ir ji antrą kartą paliko uošviją. Dabar jau - visam laikui.
Susiviliojo prostitutės darbu
Ramunė Mažeikienė net nebando slėpti, jog "iš to sielvarto, kad nenusisekė šeimyninis gyvenimas", ji irgi pridarė klaidų. Bene didžiausia jų ta, jog susiviliojo prostitutės "profesija". Moteris tvirtino labai išgyvenusi dėl pas vyrą paliktų mažamečių dukterų, tačiau, girdi, turėjusi užsidirbti pragyvenimui, o dirbti kitokio darbo nemokėjusi... Beje, marčiai pabėgus, anūkių priežiūros klausimą anyta kaipmat išsprendė: vyriausiąją, Sandrutę, pasiliko sau, jaunesniąją, Aušrytę, nugabeno Ramunės tėvams, na, o mažiausioji, tuomet dar nė dvejų metukų neturėjusi Gintarytė, močiutės "rūpesčiu" atsidūrė kūdikių namuose.
Ilgai nelaukęs Algis Mažeika parašė pareiškimą skirtis. Kad įrodytų, koks esąs geras tėvas, jis iš kūdikių namų susigrąžino Gintarytę. Tačiau niekur nedirbančio, išgerti mėgstančio vyriškio tėviška meilė truko neilgai. Kai močiutė, Algio motina, kartą pateko į ligoninę, tėvo neprižiūrėta mažylė buvo rasta alkana ir suskretusi, todėl Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojos ją vėl įkurdino valdiškuose namuose.
Ir štai per tą laiką, kol Mažeikų vaikeliai keliavo iš rankų į rankas, Ramunė Mažeikienė "išsilakstė" ir, kaip pati dabar džiaugiasi, atėjo į protą! Susipažinusi su beveik dvigubai vyresniu, taip pat išsituokusiu Rimu ir jį pamilusi, Ramunė kitaip ėmė žvelgti į gyvenimą. Be galo nervindamasi, kad tris savo dukreles buvo nutrenkusi likimo valiai, Ramunė nuskubėjo į rajono Vaikų teisių apsaugos tarnybą ir paprašė padėti vaikus susigrąžinti. Tačiau visų pirma reikėjo įrodyti, kad jauna moteris pasitaisė.
Ramunė ir jos sugyventinis stengėsi kiek galėjo. Ryliškiuose Rimas nupirko nedidelį namelį, nusipirko kiaulę, susikasė daržiuką. Auksines rankas turintis Rimas nuo seno garsėjo darbštumu, nebuvo girtuoklis, tad ir Ramunė ėmė pastebimai keistis į gerąją pusę.
Pernai rudenį rajono Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojos pareiškė neprieštaraujančios, kad ir trečioji Ramunės Mažeikienės dukrelė, Sandrutė, grįžtų gyventi pas motiną (kitas dvi Ramunė jau seniai buvo susigrąžinusi).
Drauge gyveno neilgai
Pasak mačiusiųjų, buvo baisu žiūrėti, kai į Nemunaičio pagrindinę mokyklą atvažiavo pareigūnai ir antros klasės mokinę Sandrutę Mažeikaitę tiesiog per prievartą, klykiančią ir spurdančią policininkės glėbyje, išvežė pas motiną. Pasak kai kurių Nemunaičio kaimo gyventojų, močiutė Sandrai nuolat kalė į galvą, kokia bloga esanti josios motina - tai ir išgąsdino mažametę...
Gana greitai visos šios problemos savaime išsisprendė, nes rūpestinga mamytė įrodė esanti verta dukterų meilės... Sandrutė mokslus pratęsė Ryliškių pagrindinėje mokykloje, esančioje vos už poros šimtų metrų nuo namų.
Ryliškių mokyklos direktorė Danelė Martušienė korespondentei patvirtino, jog Ramunė dukra Sandrute labai rūpindavosi, domėjosi jos mokymosi rezultatais, puošdavo.
Ramunė Mažeikienė korespondentei pasakojo, jog iki balandžio pradžios jos nemaža šeimyna buvo labai laiminga. O štai vieną dieną, prieš pat atostogas, atvažiavo buvusi anyta ir... Sandrutę pavogė! Atvažiavo, girdi, Ona Mažeikienė į mokyklą ir mokytojai pranešė anūkėlę turinti nuvežti į Kauną, pas akių gydytoją...
Sandrutės labiau reikia ne tėvui, o močiutei?
R. Mažeikienė supyko, kai suprato, jog Sandrutę močiutė atėmė apgaule. Būtų esą viską tiesiai išsakiusi, paprašiusi leisti anūkėlę paatostogauti - kita šneka, tačiau taip meluoti...
Ramunės įsitikinimu, Sandrutė labiau reikalinga ne girtaujančiam tėvui, o močiutei. Mat mažoji ne kartą motinai buvo sakiusi, jog gyvendama pas močiutę ir karves pamelždavusi, ir kitus darbus nudirbdavusi.
O ką apie tai mano pati Sandrutė? Pasirodo, ji gyvena ne su tėvu ir močiute, o... Nemunaičio mokyklos bendrabutyje! Mat nuo senelių namų iki mokyklos - geri du kilometrai laukais ir per visą miestelį! Tiesa, savaitgaliais seneliai anūkę parsiveža į namus...
Kita vertus, sveikus ir darbingus tėvus turinti mergaitė ilgai buvo nemokamai maitinama, nereikėjo mokėti ir už gyvenimą bendrabutyje - ją išlaikė valstybė.
Išvydusi korespondentę, mokyklos kieme sutikta Sandrutė iškart surimtėjo. Sukdama į šalį akeles, ji patyliukais, tarsi nenoromis, patvirtino nenorinti grįžti pas mamą ("Ten nėra ką veikti..."), nepasiilgstanti ir savo sesyčių ("Jos dažnai susipeša!"). Gal mergaitė būtų kalbėjusi kitaip, jei ne būrys ją iškart apstojusių mokytojų ir viena per kitą (girdint Sandrutei!) josios motiną ėmusių dėti į šuns dienas! Tačiau Ramunė Mažeikienė jau antri metai puikiai tvarkosi - nejaugi visą gyvenimą ir motinai, ir jos vaikams teks kentėti skaudžias patyčias?
- O ar jaustųsi laimingos gerbiamos pedagogės, jei jų vaikai augtų atskirai? - pasiteiravau.
Atsakymo nesulaukiau. Neišgirdau ir šių pedagogių nuomonės, kaip reikėtų šią problemą išspręsti, kad kuo mažiau nukentėtų vaikai. (O Nemunaičio pagrindinė mokykla, kurioje šiais mokslo metais mokosi vos pusšimtis moksleivių, - ant panaikinimo ribos. Vadinasi, pedagogai kovoja už kiekvieną mokinį!)
Apie paliaubas neverta ir svajoti
"Akistatos" korespondentė apsilankė Mažeikų sodyboje. Algį Mažeiką radome mėžiantį laukus, jo pasiligojusi motina sukiojosi troboje. Senoji Mažeikienė puolė dėstyti buvusios marčios nuodėmes ir net nebandė slėpti "taip lengvai" motinai Sandrutės neatiduosianti! Ona Mažeikienė patvirtino, jog visų trijų sūnaus dukterų nieku gyvu neapsiimtų auginti, o va dėl vyriausiosios, Sandrutės, kuri esą daug padedanti, tikrai kovosianti.
- Pažiūrėsim, kiek ilgai Ramunė išsilaikys, - kiek patylėjęs ėmė garsiai svajoti buvęs Ramunės vyras. - Vėl pradės lakstyti... Aš, jaunas, neišlaikiau, o dukart vyresnis tuo labiau jos neišsaugos.
Oficialiai niekur nedirbantis Algis Mažeika patvirtino už dviejų dukrelių auginimą žmonai nemokąs nė cento alimentų (teismams ir advokatams Algis Mažeika pinigų turi, o alimentams - ne...). Ar su motina gyvenančias Aušrytę ir Gintarę bent aplankąs? Ne! Bijąs nuo Ramunės sugyventinio gauti ausų...
