Jis gyvens mano širdyje
Kiekvienai mamai malonu, kai ją sveikina vaikai gegužės pirmąjį sekmadienį. Manęs sūnus jau niekada nepasveikins. Dabar aš jį sveikinu uždegta ant kapo žvakute, malda.
Šventežeris. Šis pavadinimas man tapo prakeiksmu - iš čia nesugrįžo mano vaikas namo. 2004 m. liepos iš 10 dienos į 11 buvo žiauriai suspardytas gaujos girtų, sužvėrėjusių vietinių bendraamžių. Mirė savo 18-ojo gimtadienio išvakarėse, šventės, kurios jis taip laukė. Žudikai ir šiandien laisvi. Nuo spalio mėnesio tęsiasi teismas, kuris niekaip nesibaigia. Liudininkai neatvyksta. Tie, kurie buvo atvykę, irgi elgiasi keistai. Jauni žmonės, o jau atmintį "praradę".
Pirmą kartą teko susidurti su mūsų "teisingumu". Keistai teisme nuskambėjo policininko A. Ribinsko, budėjusio tą vakarą, žodžiai. Paklaustas, kodėl jis iškart nesulaikė įtariamųjų, o liepė visiems skirstytis namo ir susitvarkyt (kruvinų rankų nusiplaut, drabužius išsiskalbt, kad neliktų įkalčių?), jis atsakė, kad tą vakarą jis saugojo įvykio vietą. O kas tada saugo žmones?
Apgailestauju, kad per anksti panaikinta mirties bausmė. Mūsų visuomenė dar nesubrendusi tokiam sprendimui. Prašysiu teismo, kad mano sūnaus žudikams skirtų maksimaliausią bausmę, kadangi šitie vaikinai nesugeba branginti kito žmogaus gyvybės, jie neverti, negali gyventi tarp mūsų. Jie iš manęs atėmė patį brangiausią, ką turi mama. Aš netekau galimybės džiaugtis savo sūnum, matyti, kaip jis tampa suaugusiu vyru. Netekau galimybės džiaugtis jo šeima, anūkais. Jie nužudė pačiu žiauriausiu būdu: suspardė būrys girtų, sužvėrėjusių - vieną bejėgį. Mano vaikas visą laiką jautė fizinį skausmą, nes buvo spardomas tik į galvą. Ir už ką? Aš negirdėjau nė vieno argumento, už ką jį nužudė. Jie net nebuvo pažįstami su mano sūnumi.
Kiek Lietuvoje kainuoja žmogaus gyvybė? 5 - 6 metai laivės atėmimo, kurio daugelis iš nuteistųjų net neatsėdi. Kodėl žudikams būna atseikėjama už jų "nuopelnus", kai teisiama net 4 kartą? Kas vaidina pagrindinį vaidmenį: humaniški įstatymai ar pinigai?
Prieš teismą dažnai susimąstydavau: ką dabar jaučia anie vaikinai. Juk ir jiems turėtų būti sunku: sąžinės balsas, kaltės jausmas, slogūs prisiminimai... Klausdavau savęs, kaip jaunas žmogus toliau gyvens su tokia nuodėme? Tačiau proceso metu negirdėjau nė vieno atgailaujančio žodžio dėl to, kas įvyko, nemačiau jų akyse gailesčio. Tai būrys ciniškų, arogantiškų nusikaltėlių. Aš manau, jie ir dabar nesigaili. Į teismą atvyksta gerai nusiteikę, besišypsantys. Proceso metu girdėjau daug įvairių replikų. Labai sukrėtė vienos mamos žodžiai: "Paliktų šituos vaikus ramybėj, ano juk vis tiek neprikelsi". Įdomu, ką ta moteris kalbėtų, išvydusi savo sūnų karste? Gal poniai, vaizdumo dėlei, parodyt nuotraukas, kaip atrodė mano vaikas, kad savąjį geriau įsivaizduotų? Aš kaltinu ir tėvus. Jei šiandien jų vaikas sėdi teisiamųjų suole, vadinasi, ir jie ne viską padarė. Gal šeimoje buvo vertinamos ne tos vertybės. Juk vaiko auklėjimas - tai ne tik jo poreikių tenkinimas, bet ir moralės ugdymas, gėrio mokymas, žmogiškų vertybių diegimas.
Žmonės sako, kad laikas - geriausias gydytojas. Netiesa. Laikas gydo sielos žaizdas tada, kai laidoji senus tėvus, giminaičius, bet ne tada, kai laidoji savo vaiką. Šiai žaizdai užgydyti man neužteks gyvenimo. Laidoti vaikus - tai prieštarauja gyvenimo tvarkai. Su sūnum aš po žeme palikau ir dalį savęs. Labai jo ilgiuosi. Vakarais prašau Dievo, kad leistų nors sapne mums susitikti, bet ir tai būna labai retai.
Saugau visus jo drabužius. Dažnai paimu į rankas, užsimerkiu ir įkvepiu. Jaučiu jo kvapą. Jaučiuosi taip, tarsi jis tuo metu būtu su manimi. Daugiau nieko nebeliko: drabužiai, nuotraukos, gražūs prisiminimai, tuščia kėdė prie šventinio stalo ir tuštuma širdyje.
Dėl sūnaus nužudymo patyriau dvasinį sukrėtimą ir sunkius išgyvenimus. Ikiteisminio tyrimo, apklausų, teismo metu kaskart išgyvenu kraupius prisiminimus. Netekau jauno, suaugusio sūnaus, kuris man būtų buvęs atrama gyvenime, ligos atveju bei senatvėje. Dvasinės tuštumos niekas užpildyti negali. Žiauriai sužaloto sūnaus vaizdas mane lydės iki gyvenimo pabaigos.
Man sūnaus prisiminimas liks visam gyvenimui. Prisimenu jį kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Žmogus nemiršta tol, kol jis gyvena kitų širdyse. Jis visada su manimi.
Irena Blaževičienė
