Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Pastaruoju metu padaugėjo žiniasklaidos pranešimų apie smurto proveržius mokyklose. Šįkart nesigilinsime į kasdienybe tapusias vaikų tarpusavio peštynes, o pabandysime pasiaiškinti, kodėl vis dažniau nebesusivaldo pedagogai. Štai spalio pabaigoje plačiai nuskambėjo didele nelaime pasibaigęs mokytojo ir moksleivio konfliktas vienoje Vilkaviškio mokykloje (įskaudintas mokytojas moksleivį taip stipriai sugriebė už rankos, jog ši net lūžo); po kelių dienų incidentas tarp pedagogo ir auklėtinio kilo Akmenės rajono internatinėje mokykloje (norėdamas ištrūkti iš mokytojo glėbio, nedrausmingas moksleivis griūdamas susitrenkė galvą). Kiek anksčiau už moksleivio sumušimą vienos Vilniaus rajono mokyklos darbų mokytojas buvo nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant, be to, iš jo buvo atimta teisė tam tikrą laiką dirbti pedagoginį darbą... Naujausias pranešimas - apie incidentą vienoje Pasvalio pagrindinėje mokykloje, kuomet po mokytojos kirčio septintos klasės moksleiviui iš nosies pliūptelėjo kraujas...
Incidentą tarp mokytojos ir mokinio ėmė aiškintis mokyklos vadovybė. Klasėje buvę ir viską matę kiti septintokai patvirtino, jog paprasčiausių dalykų - mandagumo ir pagarbos vienas kitam - pritrūko abiems konflikto dalyviams.
"Akistatos" korespondentė pakalbino Pasvalio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėją K. Poleką.
Ilgametį pedagoginio darbo stažą turintis K. Polekas žurnalistei išsakė savo nuomonę, jog jei nebūtų jaučiamas mokytojų trūkumas, problemas tarp mokytojų ir mokinių būtų galima greitai išspręsti. Deja, kuo toliau, tuo labiau (ypač - atokesniuose šalies rajonuose) jaučiamas pedagogų stygius.
Baigusieji pedagoginius mokslus esą vis dažniau susižavi kitu - geriau apmokamu ir kur kas mažiau atsakomybės reikalaujančiu - darbu. Daug aukštųjų mokyklų absolventų išvyksta į užsienį. O jei ir atvažiuoja į rajono centrą jaunų pedagogų, jų turima kvalifikacija ir išpuoselėtos moralės normos, kaip tvirtino skyriaus vedėjas, ne visada atitinka mokyklos vadovų lūkesčius. Tai dėl to, jog mūsų šalyje mokytojo profesija jau seniai nėra prestižinė, stojant į pedagoginį universitetą esą beveik nebūna konkurso - čion patenka kone visi norintieji, dauguma stojančiųjų - tik vidutiniokai. Maža ko, girdi, iš tokių vos ne vos aukštuosius mokslus įstengusių baigti specialistų galima laukti ir tikėtis...
Visai kitokia padėtis - Suomijoje. Neseniai Skandinavijos šalių mokyklas aplankiusio K. Poleko turima informacija, pernai šioje šalyje mokytojo specialybę rinkosi apie 5 tūkstančiai abiturientų, o įstojo tik tūkstantis... Mat Suomijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, mokytojo profesija yra laikoma viena garbingiausių, be to, labai gerai apmokama. O pas mus, skyriaus vedėjo žodžiais, nekalbant jau apie tai, kad atlyginimai - ypač menki, daug papildomų darbų mokytojai atlieka apskritai negaudami jokio atlygio!
Pasak K. Poleko, Švedijos mokyklose pamokoje dirba du mokytojai, o maksimalus savaitės krūvis - 35 valandos: 17 valandų mokytojas dirba su mokiniais, o 18 - su kitais mokytojais bei mokinių šeimos nariais (sprendžiamos visos iškilusios mokinių pažangumo ir elgesio bei bendravimo problemos). Gal dėl to panašių konfliktų, kokie pastaruoju metu tarp mokytojų ir mokinių vis dažniau užfiksuojami Lietuvos mokyklose, Skandinavijoje, K. Poleko žodžiais, neužregistruojama išvis ar pasitaiko tik pavieniai atvejai.
Švedijoje, Suomijoje ir kitose Skandinavijos šalyse moksleivių teisės yra ypač gerbiamos (vaikas ir mokytojas - lygiaverčiai piliečiai), tačiau tuo pat metu moksleiviams nuolat primenamos ir jų pareigos. Mūsuose, deja, nuolat kalbama tik apie mokinių teises - pareigos kažkodėl nustumiamos į antrąjį planą...
Per mažai dėmesio šeimai
Kita vertus, anot K. Poleko, neramina ir netgi gąsdina tai, jog kuo toliau, tuo sunkiau pedagogams moksleivius suvaldyti, sudrausminti, auklėti. Daugėja mokinių, išdrįstančių mokytoją viešai iškoneveikti, iš jo išsityčioti. Tai esą ne vien mokyklos ar konkretaus mokytojo - nesugebančių su mokiniu rasti bendrą kalbą - problema. Gėdingų reiškinių užuomazgų visų pirma esą reikėtų ieškoti šeimose. Deja, su elgesio problemų turinčiais vaikais (o tokių vaikų šalyje sparčiai daugėja!), kaip ir su šiuos vaikus auginančiais tėvais, Lietuvoje praktiškai niekas nedirba. Trūksta specialistų - socialinių darbuotojų, psichologų. Kaip esą galima tikėtis gerų rezultatų šia linkme, jei devyniems šimtams moksleivių skiriamas vienas psichologas, kuriam per mėnesį mokamas maždaug 700 litų atlyginimas! Ar įmanoma suspėti padėti visiems besikreipiantiesiems, jei psichologo pagalba (dažnai - ne vienkartinė, ilgalaikė) reikalinga vos ne kas antram moksleiviui!
Psichologo pagalba reikalinga ir mokytojui
Pasak Kauno miesto pedagoginės psichologinės tarnybos vadovės, psichologės Raimundos Žilytės, tiek pedagogų smurto atvejai mokyklose, tiek dažnėjantys moksleivių išsišokimai mokytojų atžvilgiu rodo, jog visuomenė sunkiai serga. Deja, toli gražu ne visi susirgusieji skuba gydytis. Kai kurie vizitą pas psichologą ar psichiatrą atidėlioja dėl pinigų stygiaus (privačiuose kabinetuose tokių specialistų konsultacijos yra mokamos), kiti baiminasi galimos aplinkinių reakcijos (kai kas mano, jog jei jau žmogui prireikė psichologo pagalbos, vadinasi, jam "ne visi namie"). Dar kiti klaidingai galvoja, jog nemokama psichologų pagalba yra neprieinama, nors iš tiesų, anot R. Žilytės, taip nėra.
Psichologė atkreipė dėmesį į tai, jog net penkiasdešimtyje šalies savivaldybių yra įsteigtos pedagoginės psichologinės tarnybos, kuriose dirbantys psichologai yra pasiruošę padėti ir problemų turintiems moksleiviams bei jų šeimos nariams, ir patiems pedagogams. Deja, kaip patikino psichologė, jei moksleivių ar jų tėvelių į tarnybą kreipiasi gana daug, tai pedagogų - vos vienas kitas.
Psichologės R. Žilytės nuomone, mokytojai vengia psichologų konsultacijų greičiausiai dėl to, jog baiminasi nepalankios kolegų bei mokyklos vadovų reakcijos, priešiško nusistatymo. Esą jei mokytojas nesugeba susitvarkyti su mokiniais, vadinasi, jis yra blogas mokytojas. Todėl kylančias konfliktines situacijas su moksleiviais mokytojai dažniausiai bando išspręsti, įsiplieskusius konfliktus "gesinti" vien savo jėgomis, slapčiomis. Deja, ne visada tai pavyksta padaryti. Pasijutęs įvarytas į kampą, atsidūręs beviltiškoje situacijoje, pedagogas, žiūrėk, ir nesusilaiko - pradeda smurtauti...
Be abejo, mokytojas niekada nepakeltų rankos prieš dorą ir pavyzdingą mokinį. Tačiau kad ir kaip gėdingai, neleistinai moksleivis pasielgtų, mokytojas, psichologės žodžiais, jokiu būdu neturi teisės griebtis smurto prieš tokį mokinį. Nes mokinys, anot psichologės, dar yra mokomas, vadinasi, gali kai ko ir nesugebėti, nesuprasti, nemokėti (pavyzdžiui, pavyzdingai, kultūringai elgtis, būti mandagesnis), o mokytojas - jau išmokytas; nes mokytojo pareiga - mokinį auklėti, globoti, saugoti, jam padėti... Greičiausiai dėl to pedagogų smurto prieš mokinius pasireiškimo atvejai, anot psichologės R. Žilytės, yra tokie pribloškiantys, šokiruojantys. Jei vaiką gatvėje užpuls ir sumuš koks chuliganas, niekas šiais laikais tuo per daug nesistebės. Tačiau, kai smurtavimu prieš mokinį apkaltinamas pedagogas, kyla didelis skandalas.
- Nesusivaldžiusį mokytoją žmogiškąja prasme išties galima suprasti, - svarstė psichologė Raimunda Žilytė. - Tačiau kaip psichologė tokiam mokytojo elgesiui nerandu jokio pateisinimo, vertinu itin neigiamai.
O ką psichologė patartų daryti, kaip elgtis mokytojui, jei per pamoką koks septintokas ar net trečiokėlis gali ant stalo užsikelti kojas ir demonstratyviai nekreipti dėmesio į mokytojo pastabas, jei atsisako vykdyti mokytojo nurodymus, pradeda plūstis, mokytoją pasiunčia "toli toli"?
Anot psichologės R. Žilytės, vaikas iškart piktybiškai elgtis nepradeda - pyktis, neapykanta ir kitokios negerovės jo viduje esą kaupiasi po truputį, nuo mažų dienų. Gana dažnai pirmieji vaiko elgesio sutrikimai (neklusnumas, grubumas, nenoras mokytis ir panašiai) esą užfiksuojami jau pradinėse klasėse. Beje, yra pastebėta, jog jei pradinukui nesiseka mokslai, laikui bėgant gali pradėti blogėti ir vaiko elgesys. Todėl nereikėtų laukti, kol problema įsisenės ir pasieks kitą, dar sudėtingesnį etapą - "piktžoles" su šaknimis reikia rauti, naikinti tuojau pat, kol laikas.
Dabartiniu metu tėveliai esą dažnai daro klaidą, manydami, kad problemos dėl blogai besielgiančio, auklėjimui sunkiai pasiduodančio ar visai nepasiduodančio vaiko pamažu išnyks savaime, tikisi, jog vaikas jas "išaugs". Tačiau kaip rodo psichologų darbo patirtis, taip nutinka labai retai. Delsiant kreiptis pagalbos į specialistą, situacija dažniausiai tik blogėja, tampa dar sudėtingesnė nei buvo.
Taigi, kaip minėta, vaiko elgesys prastėja palaipsniui, ir, laiku to nepastebėjus bei neužkirtus tam kelio, sulaukiama ir tokio delsimo "vaisių" - mokinys su mokytoju pradeda atvirai konfliktuoti.
Pasak psichologės R. Žilytės, kilus bendravimo su mokiniais problemų, mokytojas turėtų ne stengtis visa tai nuslėpti, o nedelsiant pasikalbėti su kolegomis, mokyklos administracijos atstovais - pasitarti, kaip šią problemą kuo greičiau spręsti. Apie netinkamą mokinio elgesį būtina informuoti tėvus. Gali prireikti ir socialinio pedagogo, psichologo, specialaus ugdymo komisijos pagalbos. Kitaip sakant, su probleminiu vaiku turi sutartinai dirbti visa komanda - ne vienas mokytojas ar klasės auklėtoja.
Na, o ką psichologė mano apie tai, jog šiandieniniai moksleiviai puikiai žino savo teises, tačiau užmiršta pareigas?
Pasak R. Žilytės, negalima teigti, jog moksleiviai nežino savo pareigų - jie jų paprasčiausiai nėra įsisąmoninę! O padėti vaikams pareigas įsisąmoninti - suaugusiųjų pareiga.
Ne mažesnė bėda, anot psichologės, yra ir tai, jog pareigas dažnai užmiršta ne tik mokiniai - ir suaugusieji. Ir esą nieko keista - ilgus metus jautęsi beteisiai, pajutę dvelktelėjusius laisvės vėjus, žmonės tiesiog stačia galva metėsi į kitą kraštutinumą: susirūpino savo teisėmis, o užmiršo pareigas. Taip neturėtų būti...
Psichologė R. Žilytė priminė, jog pedagoginėje psichologinėje tarnyboje dirbantys psichologai yra pasiruošę padėti elgesio problemų turintiems moksleiviams, jų tėveliams bei labai atsakingą ir sunkų darbą dirbantiems pedagogams. Taigi, jei pradedate suvokti, jog savo jėgomis tokias problemas išspręsti bus sunku ar net neįmanoma, vizito į minėtą tarnybą neatidėliokite rytdienai.
