Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Ne visi vaikai vasarą atostogauja, ilsisi, pramogauja... Daugėja moksleivių, per atostogas užsidirbančių pinigėlių ne tik limonadui, traškučiams, saldumynams, bet ir mokymosi reikmenims, madingiausiems rūbams ar net automobiliams!
Du geri draugai, Rokų vidurinės mokyklos moksleiviai būsimasis vienuoliktokas Saulius (17 m.) ir būsimasis dvyliktokas Paulius (18 m.), jau antrus metus vasarą darbuojasi Kaune, Ateities plente esančioje Petro Paškevičiaus uždarojoje akcinėje bendrovėje "Vaivora". Jaunuoliai nė kiek nesigėdija darbinių kombinezonų ir brezentinių pirštinių - tokia jau "juodą darbą" statybose dirbančių pagalbinių darbininkų dalia... Jie daro viską, ką nurodo įmonės savininkas: griauna senus statinius, valo patalpas, veža šiukšles. Kai tenka dirbti dulkėtoje aplinkoje, naudojasi respiratoriais, kitomis apsauginėmis priemonėmis.
- Svarbiausia, kad gerai už tai sumoka, - mįslingai nusišypso Saulius ir Paulius, draugiškai nutylėdami, kiek pinigėlių tikisi per porą vasaros mėnesių užsidirbti. - Turėtų užtekti ir mokymosi reikmenims, ir madingiems rūbams, ir savaitę, neskaičiuojant litų, papramogauti pajūryje...
Sekundėlę pamąstę, jau seniai išmokę vairuoti vaikinukai vienu balsu prasitaria, jog "būtų visai neblogai" ir kokią "nuosavą transporto priemonę", pavyzdžiui, nenaują automobilį įsigyti...
Iš pernykštės patirties Saulius ir Paulius žino, kad "labai geras, bet griežtas" įmonės savininkas Petras Paškevičius atlygio tikrai nepašykštės. Beje, jaunaisiais pagalbininkais patenkintas ir darbdavys. Anot P. Paškevičiaus, jo įmonėje vasaros atostogų metu pageidavo įsidarbinti daug moksleivių, tačiau toli gražu ne visiems tokia laimė nusišypsojo. Kadangi ponas Petras Saulių ir Paulių gerai pažįsta, žino, kad abu - ne tinginiai, darbo sutartį su jais pasirašė nedvejodamas.
Anot idėjiškai mąstančių jaunųjų darbininkų, darbas žmogų ne tik puošia, bet ir daug ko išmoko. Visų pirma - pajausti tikrąją pinigų vertę. Antai anksčiau, gaudami kišenpinigių iš tėvelių, draugai pinigėlius lengva ranka švaistydavo, kaip sakoma, į kairę ir į dešinę, o dabar, juos užsidirbdami patys, ir, svarbiausia, ne taip lengvai, braukdami sūrų prakaitą, visų pirma gerai pagalvoja, ar nusižiūrėtą daiktą verta įsigyti, ilgokai pasvarsto, ar jis ne per brangus, ir tik tada iš taupyklės traukia banknotus...
Statybos bendrovėje "Dauniškis ir Co" pagalbiniu darbininku vasarai įsidarbino ir uteniškis Karolis (17 m.). Pasak šio vaikinuko tėvų, svarbiau ne tai, kiek pinigų sūnus uždirbs, o tai, jog bus užsiėmęs, tuščiai nesibastys visą vasarą "iš kampo į kampą".
Anksčiau judrusis Karoliukas tiesiog spirgėdavo nerasdamas kur išlieti susikaupusią energiją, o dabar, "ataręs" pamainą nuo ryto iki vakaro, pasak motinos, dažnai grįžęs iš darbo nori tik vieno - pavalgyti ir kristi į lovą.
- Pradėjus dirbti, sūnui staiga praėjo noras lėkti į diskotekas, iki išnaktų plepėti su draugais, - juokėsi Karolio tėvai.
Edita ir Audronė - jau "patyrusios verslininkės"
Jonavos Ralio vidurinėje mokykloje besimokanti Edita (15 m.) ir to paties miesto Lietavos vidurinės mokyklos moksleivė Audronė (16 m.), kaip pačios sakosi, - "jau patyrusios verslininkės". Merginos jau šešti metai kone kiekvieną vasaros dieną stoviniuoja šalia Kauno - Zarasų plento, ties Jonavos rajonui priklausančia Aklojo ežero gyvenviete ir pravažiuojantiems keliauninkams siūlo įvairiausių miško gėrybių. Šiomis dienomis, pavyzdžiui, merginos renka ir pardavinėja žemuoges. Puslitris uogų - penki litai. Arba bent dvigubai daugiau, nei už tokį pat uogų kiekį galima tikėtis gauti Jonavos turgelyje.
- Ne, pas jas nepirkit - jų uogos užvakar skintos, jau surūgusios, - prie žurnalistės staiga prišoka netoliese "dirbantis" kitas nepilnametis prekiautojas, irgi jonaviškis, pas močiutę kaime viešintis būsimasis aštuntokas Dainius. - Va mano tai šviežut šviežutėlės!
Nors Dainius dar tik prieš porą dienų pirmąsyk "išėjo į darbą", verslininkui taip reikalingu apsukrumu tikrai negalėtų skųstis. Kartu prekiaujantis Dainiaus draugas, ukmergiškis Laimis (14 m.), - kur kas santūresnis, pirkėjus bandantis pavergti miela vaikiška šypsenėle... Tačiau Dainius tuo nė kiek nesižavi. Girdi, jei jau koks pakeleivingas automobilis stabtelėjo, reikia ne tyliai laukti, kol vairuotojas ilgai galvos ir galiausiai grįš į automobilį, o pareikalauti, kad uogų nupirktų! Tik taip esą įmanoma "prasukti bizniuką".
Vietoje nenustygstantis Dainius po kelių akimirkų prisimeilina prie "kolegių" Editos bei Audronės ir, šiek tiek pasistiebęs, mielai pozuoja žurnalistei. Ką ir besakysi - jei dailios mėlynakės pakerėjo konkurentą, kur ten jomis nesusižavės žemuogių nusipirkti sustoję vyriškiai... Beje, stipriosios lyties pirkėjai, anot Editos ir Audronės, yra kur kas lengviau sukalbami nei moteriškės. Ir nesidera taip įnirtingai...
Kai aplinkiniuose miškuose pasibaigs žemuogės, Edita ir Audronė rinks avietes, paskui - mėlynes, grybus. Per vasarą merginos tokioje "lauko prekyboje" tikisi užsidirbti ne vieną šimtą litų. Už šiuos pinigėlius Edita planuoja įsigyti naujesnio modelio mobilųjį telefoną, o Audronė dar neapsisprendusi, koks daiktas jai pats reikalingiausias. Be abejo, dalį uždirbtų pinigų merginos skirs ir pramogoms - diskotekoms, klubams, smagiems pasėdėjimams kavinėse ar baruose. Na, o aprūpinti mokyklinėmis priemonėmis, kaip juokdamosis pareiškė merginos, - tėvelių pareiga.
Studentės vasara "parduota" turguje
Kauno kūno kultūros akademijos studentė, būsimoji socialinė pedagogė Ieva iš Raudondvario nuo vasaros pradžios kasdien važinėja į Šilainių turgų. Čia mergina prekiauja 8 hektarų ūkį turinčių tėvų išauginta žemės ūkio produkcija - bulvėmis, morkomis, agurkais, pomidorais, svogūnais... Paprastą dieną Ieva parduoda produktų vidutiniškai už porą šimtų litų, savaitgaliais - už keliskart didesnę sumą. Už darbą tėvai, žinoma, sumoka. Kiek?
- Priklauso nuo apyvartos, - šypsodamasi paaiškina Ieva. - Jei daugiau parduosiu - daugiau ir gausiu.
Kaip bebūtų, tėvai studentės dukrelės nenuskriaudžia. Kita vertus, Ieva ir pati puikiai žino, jog pinigėlių pritrūkus, kreipsis ne kur kitur, o tik į dosnius tėvelius...
Labai pasisekė ir kaunietei, Vilijampolės vidurinės mokyklos būsimajai abiturientei Živilei (17 m.). Ji antrą vasarą padeda tetai Aušrai - turgaus prekybininkei. Priklausomai nuo parduoto daržovių kiekio, teta dukterėčiai už dieną sumoka ir po 15, ir po 30 ar dar daugiau litų. Ko daugiau reikia! Živilė didžiuojasi iš savo pinigų galinti ne tik "apsipirkti mokyklai", bet ir padėti vyresniajam broliui bei mamytei.
Smagiai pasikalbėjome su šešiolikmečiu Mindaugu iš Raseinių rajono. Motinos pagalbininkas turguje uoliai sukiojosi tarp įvairiausiomis spalvomis pražydusių gėlių vazonų.
- Va šitos gėlės labai tinka puošti balkonus, o tos, nenukarusios, - sodinti į žemę, darželyje, - pamatęs, kad prie gėlių stabtelėjo dvi pusmažės moterėlės, be atsikvėpimo puolė aiškinti pradedantysis gėlininkas, atmintinai išmokęs ir kiekvienos rūšies gėlių vazonėlių kainas. - A, reikia pigesnių? Tai turbūt į kapus nešite sodinti - kad nebūtų gaila, jei kas išrautų...
Mielai pokštavęs su žurnaliste Mindaugas iškart surimtėjo, kai ši iš krepšio išsitraukė fotoaparatą.
- Ką, mane nufotografuosite ir įdėsite į laikraštį?! - šūktelėjo Mindaugas sutrikusiu balsu. - Tai jau ne! Jokiu būdu! Klasės draugai pamatys - pirštais užbadys! Sakys, tu, Minde, jau visai pablūdai - kaip boba sėdi gėlėmis apsikaišęs, tėvų darbus dirbi...
Ir užsidarė tėvų automobilyje tamsintais stiklais...
