Žanas Muizelis 2002 metų pabaigoje kreipėsi į Europos žmogaus teisių gynimo instancijas ir apkaltino Prancūziją. 1996 metų birželio 12 dieną jis buvo nuteistas 15 metų kalėti. Po trejų metų kalinys sužinojo sergąs leukemija. Kiekvieną dieną jį iš vienutės veždavo į ligoninę. Žanas Muizelis skundžiasi, kad kasdieninių vežiojimų metu būdavo surakintas grandinėmis. Jo kojos atliekant chemoterapijos procedūras būdavo surištos, o viena ranka prirakinta prie lovos. Kalinys tai laikė žeminančiu dalyku ir nusprendė prieš tokį elgesį protestuoti. 2000 metų birželio mėnesį jis nusprendė nutraukti gydymąsi. Kai 2001-ųjų kovo 22 dieną Žanas buvo lygtinai paleistas gydytis, jo advokatas nutarė kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. 2002 metų kovo mėnesio nutarime sakoma, kad aukšti prancūzų pareigūnai nesilaikė Europos komiteto nurodymų užkirsti kelią kankinimams. Taigi šis teismas priteisė, kad Prancūzija Ž. Muizeliui sumokėtų 15 000 eurų už moralinę žalą.
Ligoninės-kalėjimai
Neįmanoma pamiršti košmariškų vaizdų, matytų Fresneso (Prancūzija) ligoninėje-kalėjime. Pirmoji vienutė... Joje laikomas senas, kurčias, iškaršęs, negalintis vaikščioti žmogus. Jam yra 91 metai, jis juda tiktai su vežimėliu. Tai vienas iš dviejų seniausių Prancūzijos kalinių.
Kaimyninėje vienutėje guli vaikinas. Jo akys keistos, tarytum nieko nematytų. Labai sulysęs kūnas visas šašuotas. Šis 35 metų vaikinas maitinamas per zondą.
Koridoriuje nuaidi kažkieno šauksmai. Kai prižiūrėtojas praveria duris, septyniasdešimtmetis susiriečia kėdėje. "Aš nieko nematau... Aš nieko nematau..." - sudejuoja senukas. Prižiūrėtojas paaiškina, kad šis kalinys net nebežino, už ką čia yra kalinamas. Vos darbuotojas užveria duris, šauksmai kartojasi.
Ketvirtoje vienutėje jis paklausia kalinio, kaip sekasi, tačiau atsakymo nesulaukia. Melsvai apsirengęs kalinys į kažką įsistebeilijęs televizoriuje. Prižiūrėtojas paaiškina, kad šis vyras niekada neatsakinėja į klausimus. Jis nekalba... Be to, serga AIDS. Jis tyliai laukia mirties. Laukia, nes, kaip ir 20 kitų iš visos Prancūzijos suvežtų kalinių, neturi kitos išeities. O gal jie ne tik laukia, bet ir kęsdami kančias bei vienatvę maldauja, kad ji greičiau juos pasiimtų...
Tačiau būna dar blogiau. Fresneso ligoninės-kalėjimo kaliniams medicininė pagalba suteikiama vietoje. Jie yra privilegijuoti, palyginti su tuo, kas dedasi kituose kalėjimuose. Ten ligoniai kenčia daugkartinius kankinančius kilnojimus iš kalėjimų į ligonines ir atgal. Be to, tai daroma kraštutiniu atveju, kai gydytojai mato, kad ligonis nebeilgai gyvens. Tačiau ir tada mirtini ligoniai laikomi kaliniais. Tokie ligoniai merdi saugomi policininkų. Kartais jie net prirakinti prie lovos, joks artimas žmogus negali palaikyti už rankos...
Toks yra šešiasdešimtmečio Luiso R. atvejis. Jis kali Eiso kalėjime. Vyras, sergantis paskutiniąja vėžio stadija, buvo nuvežtas į ligoninę likus kelioms dienoms prieš mirtį. Policija saugojo duris, tikrino lankytojus ir net draudė įjungti televizorių.
Arba Žanas Pjeras M., gulintis Marselio ligoninėje... Jo advokatas Alenas Mola pasakoja, kad iki šiol nėra matęs taip išsekusio žmogaus! Jis tesvėrė 30 kilogramų. Naktimis išvirsdavo iš lovos, tačiau privalėdavo laukti ryto, kol jį kas nors pakels.
Vienas Arlio kalėjimo kalinys sirgo vėžiu. Jis gavo laisvę likus dviem dienoms prieš mirtį. Administracija apie ligą pamiršo įspėti artimuosius...
68 metų amžiaus diabetikas, širdininkas, sergantis kaulų degeneracija, vienutėje buvo laikomas prijungus deguonį. Mirė netrukus, kai buvo atmestas jo malonės prašymas. Mirė be teisės, prieš amžiams iškeliaudamas Anapilin, apkabinti artimuosius...
Nelygybė
Prancūzijoje 2002 metų kovo 4 dieną išleistas įstatymas sako, kad "bausmė gali būti atidėta nuteistiesiems, sergantiems gyvybei pavojinga liga". Aišku, kai kalinio laukia mirtis, jį galima paleisti. Tai geras ir humaniškas įstatymas, tačiau mažai taikomas praktikoje.
Tikriausiai ne atsitiktinumas, kad Morisas Paponas, apkaltintas organizavęs 1 600 žydų deportaciją į nacių mirties stovyklas ir nuteistas už nusikalstamą veiką prieš žmoniją, 2002 metų rugsėjo mėnesį buvo paleistas dėl ligos. Morisui jau 92 metai, jis kamuojamas daugybės patologinių negalavimų.
Buvo paleisti dar trys kaliniai, apkaltinti finansiniais sukčiavimais, kurių kaltė niekada nebuvo įrodyta iki galo. Vienas iš jų serga prostatos vėžiu ir 80 procentų kūno apėmusia psoriaze.
Visų jų paleidimas nekeltų skandalo, jeigu tokio pat gailestingumo sulauktų dešimtys kitų kalinių, tyliai mirštančių Prancūzijos kalėjimuose. Antraip visuomenė gali pagalvoti, kad egzistuoja dviveidis teisingumas - humaniškas ir atlaidus galingiesiems, tačiau sunkus ir barbariškas silpniesiems...
2003 metais Prancūzijos kalėjimuose buvo 369 kaliniai nuo 70 iki 80 ir 39 - nuo 80 iki 90 metų. Be to, du senukai kalėjo turėdami per 90 metų. Šioje šalyje nėra amžiaus ribos bausmės terminui atlikti.
Ispanijoje vyresni nei 70 metų amžiaus kaliniai lengviau gauna lygtinę laisvę negu jauni.
Italijoje kaliniai, vyresni nei 60 metų, be to, neįgalieji arba ligoniai, nuteisti kalėti trumpiau nei trejus metus, gali baigti bausmės laiką prižiūrimi namuose arba ligoninėje.
Anglijoje senas arba ligotas kalinys gali kreiptis į vidaus reikalų ministrą ir prašytis išleidžiamas. Pastarasis turi šią teisę ir gali ją pritaikyti bet kokiam minėtos kategorijos kaliniui.
Vokietijoje kaliniai, kurių gyvybė atsiduria pavojuje, perkeliami į ligoninę.
Belgijoje įstatymas nenumato ankstesnio išlaisvinimo dėl garbaus amžiaus ar ligos.
