Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kažkas yra pasakęs, jog kiekvienas žmogus savyje nešiojasi mažytes kapinaites, kuriose ilsisi tie, kuriuos jis mylėjo... Baisiausia, kai tose kapinaitėse tenka anksti supilti brangiausių žmonių - vaikų, tėvų, brolių, seserų - kauburėlius. Deja, likimas nepermaldaujamas ir nepaperkamas - nematoma jo ranka vieniems duoda, iš kitų negailestingai atima...
Gyva liko tik dukrelė
Prieš keletą savaičių Lenkijoje, jau visai prie pat Lietuvos sienos, per eismo nelaimę žuvo iš varžybų Slovakijoje namo skubėjęs daugkartinis Lietuvos triatlono čempionas vilnietis Raimundas Astrauskas (35 m.) bei šalia jo sėdėjusi žmona Kristina (30 m.). Ant galinės automobilio "Toyota" sėdynės įsitaisiusi Astrauskų dukrelė Kotryna (10 m.) per avariją beveik nenukentėjo, tačiau išvydusi užgesusias abiejų tėvų gyvybes patyrė šoką. Tiesa, mergaitė dar vylėsi, kad tėveliai tik sunkiai sužaloti ir ligoninėje atsigaus... Apie jų žūtį Kotrynai sužinojo tik po kurio laiko...
Kadangi mažametė Kotryna liko be abiejų tėvų, jai kuo skubiau reikia paskirti laikinąją globą. Kaip sužinojome Šiaulių rajono vaiko teisių apsaugos tarnyboje, prieš keletą dienų pareiškė norą našlaitėlę auginti Šiaulių rajone, Kuršėnuose, gyvenanti žuvusiosios Kristinos Astrauskienės motina Liuda Jakavickienė. Kaip sakė minėtos tarnybos vadovė Aldona Rusteikienė, jei neatsiras daugiau pageidaujančiųjų globoti Kotryną, seneliams ši teisė iškart bus suteikta, o vėliau bus galima kreiptis į teismą dėl nuolatinės globos įsteigimo.
Pasak Aldonos Rusteikienės, nesunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi dešimtmetis vaikas, staiga netekęs abiejų tėvelių. Kotryna jau tokio amžiaus, kad viską puikiai suvokia, supranta, vertina. Vienintelės šiurpaus įvykio liudininkės akyse visam gyvenimui išliks klaikus tragedijos vaizdas. Nežinia, kiek turės praeiti laiko, kol Kotryna atsigaus, vėl pradės šypsotis. Neaišku, kaip ši baisi šeimos nelaimė atsilieps Kotrynos tolesniame gyvenime, kokius žymenis išrėš labai anksti tėvų netekusios mergaitės vaikystės reginiuose. Pasak Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų, Kotrynos laukia be galo sunki, skausminga adaptacija...
Neteko ir tėvų, ir sesers, ir brolio
Praėjusią vasarą panevėžiečių verslininkų Sprindžių šeima - tėtis, mama, dvi suaugusios seserys ir mažametis brolis - išvyko ilsėtis į Kroatiją, prie Adrijos jūros. Lietuviai atostogavo su draugais iš Vokietijos. Puikaus, nepakartojamo poilsio savaitė praėjo nepastebimai... Ir štai jau pakeliui į Lietuvą, Vengrijos sostinės Budapešto priemiestyje, greitkelyje, atsitiko baisi nelaimė. Miškovežis, prie kurio vairo sėdėjo Austrijos pilietis, bandė aplenkti viduryje kelio gulėjusią padangą ir manevruodamas trenkėsi į savo juosta riedėjusį panevėžiečių mikroautobusą... Automobilį vairavęs Vytautas Sprindys (44 m.), jo bendraamžė žmona Irina, Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentė dukra Janina (23 m.) ir septynmetis broliukas Dominykas žuvo iškart, o gyvybe dar silpnai alsavusi antroji Sprindžių dukra, Lietuvos A. Gustaičio aviacijos instituto būsimoji antrakursė Irena, greitosios buvo nugabenta į Budapešto ligoninę. Mikroautobuse snaudusi mergina pabudo ligoninės palatoje ir ilgai nesuvokė kur esanti. Užsienio medikai Irenai sumelavo, esą kiti per avariją susižaloję šeimos nariai irgi paguldyti į ligoninę...
Klaiki tiesa paaiškėjo tik po kurio laiko, kai sunkiai sužalota Irena Sprindytė reanimobiliu buvo atgabenta į Vilniaus Lazdynų greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Tik po pokalbio su ligoninės psichologe giminaičiams buvo leista Irenai pasakyti, kad visa jos šeima - jau po žeme.
Nuo nelaimės praėjo jau daugiau kaip pusė metų. Pasiųsta tolesnei reabilitacijai į sanatoriją Irena susipažino su panašaus likimo draugu, su juo bendrauja iki šiol. Tiesa, tėvų verslas (Irenos tėvas Panevėžyje buvo įsteigęs avalynės gamybos įmonę "Svitaka") mažai patirties turinčiai jaunai merginai buvo per sunkus - "Svitaka", "Akistatos" turima informacija, savo veiklą jau nutraukė...
Kaimynai Ireną užjaučia, drauge ja ir didžiuojasi. Džiaugiasi, kad tokią baisią netektį išgyvenusi Irena išsilaikė, stipriai susiėmė į rankas... Antraip, girdi, nebūtų padėjusios ir kvalifikuočiausių psichologų konsultacijos.
Našlaičius globoja seneliai
Prieš penkerius metus, 1998-ųjų sausio pabaigoje, grįžtant iš klaipėdietės giminaitės jubiliejinio gimtadienio, per avariją Radviliškio rajone, netoli Šeduvos, po susidūrimo su "Audi 100", sudegė "VW Golf", prie kurio vairo sėdėjo panevėžietė Nijolė Gudonienė (35 m.). Automobilyje dar buvo jos vyras Rimas Gudonis (41 m.), šio broliai Petras (27 m.) bei Gintaras (35 m.). Visi sudegė... Po smūgio per langą išsviestas lauk Gintaro Gudonio sūnelis, septynerių Norvidas, ištiktas komos buvo nuvežtas į Šiaulių respublikinę ligoninę, iš čia - į Kauno medicinos universiteto klinikas. Deja, po kelių parų pasimirė ir šis... Taigi vienoje šeimoje vienu metu - net penkios tragiškos mirtys!
Po trijų sūnų, marčios ir vaikaičio praradimo stipriai sunegalavo Anykščių rajono kaime gyvenęs senasis Antanas Gudonis (žmona buvo mirusi kiek anksčiau). Žmogelis tepratempė metus - daugiau neišgalėjo. Palaužė skausmingi išgyvenimai, šiurpūs prisiminimai, širdį be paliovos draskę kasdieniai "kodėl?"
Po tragedijos našlaičiais liko ir Nijolės bei Rimo Gudonių sūnūs - anuomet dar tik penkioliktus metus ėjęs Aurimas ir penkiametis Karoliukas. Juos ėmėsi globoti žuvusiosios Nijolės tėveliai, panevėžiečiai Zinaida bei Juozas Rašinskai.
- Kai stovėjau prie uždengtų Nijolytės ir žento karstų, abiem jiems prisiekiau, kad kartu su vyru užauginsiu jų vaikelius, išleisiu juos, našlaitėlius, į gyvenimą, - dabar prisimena ponia Zinaida Rašinskienė. - Todėl kai nuvykau į Socialinį skyrių tvarkyti anūkų globos dokumentų ir išgirdau, jog mudu su vyru būti globėjais esame kaip ir per seni, nė kiek nesutrikau. Ramiai, bet griežtokai toms darbuotojoms pasakiau tai, ką mintyse buvau prisižadėjusi Nijolytei. Pabrėžiau, kad jų negalės niekas kitas auginti - tik mudu su Juozeliu. Ir daugiau niekas nedrįso prieštarauti...
Reikia tik stebėtis ponios Zinaidos ištvermingumu. Moteris jau sulaukusi garbingo amžiaus, turi begales rūpesčių, tačiau nei skundžiasi, nei dejuoja.
- Man visai nesunku! - ramiai patikina. - Kartais pažįstami mane bando guosti, raminti, užjausti, bet aš iškart nutraukiu tokias šnekas, nukreipiu kalbą visai kita linkme, - pasakoja ponia Zinaida. - Nes visada širdyje prašiau savęs išlikti stipria. Kad ir kaip sunku - nepasiduoti, neverkšlenti, nelaukti atjautos.
Kita vertus, ponia Zinaida meluotų jei tvirtintų, jog jos niekada neužplūsta liūdnos mintys, skaudūs prisiminimai. Taip būna labai dažnai. Kiekvieną dieną. Tereikia, anot jos, žvilgterėti į vieną "Nijolytės tašką", kurio niekam neišduodanti, ir mintys bei jausmai susikoncentruoja ties vienu ir tuo pačiu. Kartais Zinaida slapčia ir ašarą nubraukia. Bet, lyg susigėdusi savo silpnumo, greitai susitvardo, pasitempia. Gali net nusišypsoti! Zinaida neturi laiko sirgti, jai nevalia, kaip pati sako, "sugriūti", pasiduoti negandoms. Nes privalo užauginti anūkus. Taip pažadėjusi...
- Man Nijolytė ir jos vyras - gyvi, - lukterėjusi, kol išsausės akys, švelniai dėsto Zinaida Rašinskienė. - Tik kažkur išvykę... Aš su jais kasdien bendrauju, tariuosi, mintyse teiraujuosi Nijolytės patarimo - kaip geriau prižiūrėti vaikus, kad jie išaugtų dori, sąžiningi, kad nepadarytų giminei gėdos.
Seneliai vaikaičiais, savo globotiniais, labai džiaugiasi. Aurimas baigė vidurinę mokyklą ir įstojo mokytis į universitetą, o mažasis Karoliukas - jau antrokėlis. Tiesa, vaikaičiai yra gana skirtingi. Vyresnysis - į tėtį - ramesnio, uždaresnio būdo, mažiau linkęs rodyti emocijas, o jaunėlis - gyvas sidabriukas! Paauglys Aurimas abiejų tėvų netektį labiau išgyveno savyje, vengdavo apie tai kalbėti, prisiminti, tarsi nenorėtų aitrinti negyjančių širdies žaizdų, o štai mažėlis, kur buvęs, kur nebuvęs, vis panyra į prisiminimus... Vaikas, anot močiutės, gerai atsimena ir mamytę, ir tėvelį, labai mėgsta vartyti nuotraukų albumą ir drauge garsiai mąstyti apie tai, kaip visi buvo kartu... Sykiais, anot močiutės, vaikaitis pasiteirauja, į ką esąs panašesnis - į tėtį ar į mamytę; iš kurio paveldėjęs polinkį nenustygti vietoje ar ryškesnę gyslelę ant rankos... "O kaipgi, - apkabinusi anūkėlį tuomet nusišypso močiutė. - Ir tavo mamytės buvo visur pilna..."
Karoliukui, kaip mano Zinaida Rašinskienė, buvo kiek lengviau iškęsti tėvų netektį. Jis buvo dar visai mažiukas (pusketvirtų metukų), ne viską suprato, kas tomis juodomis dienomis dėjosi gerokai vyresnio broliuko, senelių ir visos giminės galvose.
- Nuo likimo nepabėgsi, - bandančios šypsotis Zinaidos akyse vėl sublykčioja išdavikė ašara. - Vieniems skirta nugyventi šimtą metų, kitiems atseikėta keliskart trumpiau... Taip užprogramuota - ir nieko čia "nepavairuosi"...
Zinaida Rašinskienė sakė visuomet išgyvenusi dėl kitų giminaičių, tik jau ne dėl dukters Nijolytės, kuriai viskas puikiai klojosi, kurios šeimai, rodos, nieko netrūko.
Kiekvienas netektis išgyvena skirtingai
Pasak viešosios įstaigos Kauno Šilainių psichikos sveikatos centro psichiatro-psichoterapeuto Ramučio Kazlausko, artimųjų netektis kiekvienas žmogus išgyvena labai skirtingai, individualiai. Tai esą labai priklauso nuo amžiaus, charakterio tipo ir ypatumų (emocionalus, jautrus, valdingas, griežtas, nuolankus ir t. t.), auklėjimo, išugdyto savarankiškumo lygio, genetinių veiksnių ir kt.
Gydytojo teigimu, ir vieno iš tėvų mirtis vaikui yra didžiulė psichologinė trauma, o ką jau kalbėti apie abiejų tėvų staigią, netikėtą žūtį.
Mažesni vaikai, anot psichiatro-psichoterapeuto, tėvų žūtį išgyvena kiek lengviau nei vyresnieji. Tačiau tai esą nereiškia, kad ir mažiems vaikams po tokių tragedijų nereikalinga kvalifikuota psichologo ar psichiatro pagalba. Klaidingos globėjų nuostatos, neva visas žaizdas vaikams užgydys laikas, esą netruks pasireikšti - didelė tikimybė, kad toks delsimas vaikui anksčiau ar vėliau išprovokuos sunkius psichikos sutrikimus. Jautresni vaikai gali mestis net į kraštutinumus - ryžtis savižudybei!
Kodėl taip yra? Pasak psichiatro-psichoterapeuto, tėvai vaikui - ramaus, aprūpinto gyvenimo ir, svarbiausia, saugumo garantas. Vaikas už tėvų jaučiasi tarsi už simbolinės sienos, saugančios nuo visų gyvenimo negandų. Kuo vaikas didesnis, tuo jis labiau tai suvokia, supranta. Staiga netekus tėvų pradingsta ir toji simbolinė saugumo siena, neretai visiškai pasikeičia vaiko gyvenimas: aplinka, bendravimas, materialinė padėtis, ateities planai.
Gerai, jei našlaitis patenka į jam pažįstamų, artimų, geranoriškų, suprantančių jo skausmą ir nuoširdžiai besistengiančių padėti žmonių globą. Tuomet adaptacinis periodas esti trumpesnis ir, žinoma, lengvesnis.
Tėvų netektį, anot gydytojo, lengviau ištverti ir tiems našlaičiams, kurie lieka ne vienui vieni, o su broliais, seserimis. Tiesa, vyresniesiems tuomet gula tėviškų pareigų našta ir tai negali neatsiliepti tolesniame gyvenime. Tokie "vaikus auklėję vaikai", psichiatro psichoterapeuto teigimu, suaugę neskuba kurti šeimų, neretai lieka jų taip ir nesukūrę, o jei ir sukuria, dažniau kyla šeimyninių bendravimo problemų. Taip yra dėl to, kad jie nuo mažumės įpratę gyvenimą tvarkytis savaip, pagal savus principus ir įsitikinimus, jiems sunkiau prisitaikyti.
Ir taip neišmatuojamą psichologinę tėvų netekties traumą, gydytojo žodžiais, dar gali padidinti aplinkybės, kuomet našlaitis patenka į visai svetimų žmonių globą. Tai, kad kiekvienam našlaičiui skiriama globos pašalpa (kuri paprastai atitenka globėjams), gydytojo manymu, nėra gerai. Mat ne paslaptis, kad dauguma globėjų našlaičiais domisi visų pirma dėl materialinės naudos ir, ėmę vaiką ar net kelis globoti, kartais pradeda jausti globotiniams pasąmoninę agresiją (nes suvokia, jog už gaunamus pinigus reikia "atidirbti", jog nori nenori privalo globotiniu rūpintis).
Tokiu atveju, pasak psichiatro-psichoterapeuto, tėvų netekusį ir dvasinės stiprybės iš aplinkos negaunantį vaiką gali pradėti kamuoti perdėtos baimės jausmas, nepasitikėjimas, įtarumas. Vaikas pradeda vengti bendrauti su kitais, nes baiminasi, kad jo kas nenuskriaustų - juk jis tėvų neturi, o iš globėjų užtarimo nesitiki... Našlaitis svetimoje šeimoje gali pradėti jaustis tarsi antrarūšis, lyg kliuvinys kitiems, ypač jei auga savo vaikų turinčioje globėjų šeimoje.
Taigi kai kada, anot psichiatro-psichoterapeuto, našlaičiu likusį vaiką gali mažiau traumuoti valdiška vaikų globos įstaiga, internatas (čia - panašaus likimo bendraamžiai) nei globėjų šeima.
Gydytojas R. Kazlauskas atkreipė dėmesį į tai, jog tėvams yra kur kas sunkiau laidoti savo vaikus nei vaikams - tėvus. Todėl esą galima tik pasidžiaugti panevėžietės Zinaidos Rašinskienės dvasiniu stiprumu ir to paties palinkėti visiems kitiems likimo nelepinamiems tautiečiams...
Jei turite dvasinių problemų, patyręs psichiatras-psichoterapeutas R. Kazlauskas pasiruošęs jums padėti. Tereikia iš anksto užsiregistruoti į konsultaciją mobiliuoju telefonu (8*698) 4 38 08.
