Sėdi vieną pavakarę du kaimynai ir mąsto, kaip sutrumpinti savaitgalį. Jų žmonos, beje, taip pat draugės, išdūmė į užmiesčio sodybą, savo brangiausiems nepalikusios pinigėlių net alui. Ir čia pasigirsta telefono skambutis. Skambina senas draugas, su kuriuo buto šeimininkas dar tarybinėje armijoje gal prieš penkiolika ar dvidešimt metų tarnavo ir tiek pat metų vienas apie kitą nieko nežinojo.
Taigi po valandžiukės senas draugas jau beldėsi į buvusio tarnybos draugo buto duris. O kadangi jis pasirodė besąs neblogai besiverčiąs verslininkas, trijulei nei degtinėlės, nei užkandos netrūko. Kitą rytą, šeštadienį, kaip reikiant pagirioms "truktelėjusius" vyrus patraukė "prie nuotykių". Ir buto šeimininkas, permetęs akimis reklaminius skelbimus laikraštyje, iškvietė tris "karštas pupytes". Abu kaimynai, beje, kiek sutriko, bet prisiminę, kad jų žmonos grįš tik rytoj vakare, nusiramino ir nusprendė paūžti kaip reikiant. Praėjus penkiolikai minučių nuo skambučio "pupyčių" firmai, į duris paskambino. Abu kaimynai, nustebinti tokio operatyvumo, džentelmeniškai puolė prie durų (svečias tuo laiku buvo užsidaręs tualete). Su džiaugsmingais šūksniais: "O, štai ir mergytės!" šeimininkas atlapojo duris ir... sustingo. Kitapus slenksčio stovėjo jo žmona ir kaimyno žmona. Pauzė užsitęsė, mat moterys buvo nustebintos to, kad vyrai per dešimt bendro gyvenimo metų jas pavadino mergytėmis. O vyrai, akimirksniu prablaivėję, sukurpė planą, kaip elgtis toliau. Bet viską sugadino iš tualeto išėjęs svečias. Jis lėtai perbraukė ranka savo tarpukojį, įdėmiai pažiūrėjo į abi moteris ir, nenumanydamas, kas jos yra ir tikrųjų, nepatenkintas rėžė:
- Ir tai prostitutės?! Tik pažiūrėkit, kaip jos atrodo?! Ir kodėl tik dvi, juk užsakėme tris!
