Vienoje pusėje plati ir drumzlina upė, kitoje - bedugnė, kurios šone driekiasi nesibaigiančios džiunglės su gyvatėmis, nuodingais vorais ir plėšrūnais... Būtent tokioje aplinkoje pasiklydo pusantrų metų amžiaus Ana.
Arikremesas - nedidukas Brazilijos miestas netoli Bolivijos sienos. Aukšti namai čia stovi iš džiunglių atkariautose proskynose.
Šio miestelio gyventojų Abrančesų šeima su savo svečiais švenčia pirmąją 2009 metų dieną. Vaišės, sveikinimai ir žaidimai vyksta tiesiog lauke, gražiame sode. Tų svečių ne tiek jau daug: 20 suaugusių ir apie 10 vaikų. Kai per pietus visi pakviečiami prie stalo, paaiškėja, kad mažoji Ana kažkur dingusi...
Iš pradžių niekas labai nesijaudina, nes šviesiai gėlėta suknele aprengtą mažylę bus nesunku surasti. Ji juk tik prieš pusvalandį žaidė su savo pusbroliais ir pusseserėmis, prižiūrima devynmetės sesutės. Deja, bėga laikas, o ji neatsiliepia šaukiama. Visi apieško ne tik namų, bet ir visas sodo kerteles.
Tikrai yra dėl ko nerimauti. Jeigu mergaitė nutolo nuo sodo ir paklydo, jos laukia ypatingai pavojinga aplinka. Vienoje pusėje teka plati ir vandeninga upė, o kitoje - autostrada, kuria sunkiasvorės mašinos skrieja dideliu greičiu. Dar toliau - status bedugne besibaigiantis šlaitas ir Amazonės džiunglės su begale pavojų...
Iš proto besikraustantys tėvai praneša kariams, einantiems policijos pareigas toje atokioje šalies zonoje. Po pusvalandžio specialiai pasiruošusios, su tam pritaikyta technika karių grupės pasklinda visomis kryptimis. Jie tiesiog šukuoja vietovę, tačiau be jokių apčiuopiamų rezultatų. Galiausiai grįžta vienas karys su mažosios batuku, rastu ant bedugnės krašto. Jis pasakoja, kad specialia technika išžvalgęs bedugnės dugną, tačiau nieko ten neradęs. Pulkininkas ramina tėvus ir kariai toliau tęsia mažosios Anos paieškas.
Su kiekviena diena lieka vis mažiau vilties surasti mergaitę. Taip moterims besimeldžiant, o kariams beieškant, praeina penkios tikra amžinybe virtusios dienos. Viskas dar labiau komplikuojasi, kai prasideda tropinis lietus. Dabar visi besitiki rasti tik lavonėlį... Ir štai penktąją dieną sode pasirodo purvinas kariškis. Jo glėbyje - Ana. Mergaitės tėvus apima nenusakomas, džiaugsmo ir nerimo mišinys. Ar ji dar kvėpuoja? Kai kariškis priartėja ir motina pamato jo šypseną, supranta, kad mergaitė gyva. Ji puola per gėlyną, griebia mergaitę ant rankų ir dėkoja viešpačiui, kad tik stebuklas ją išgelbėjo.
Kariškis papasakojo, kad radus mergaitės batuką, jam kilo mintis sugrįžti į tą pačią vietą. Jis pabandė įsivaizduoti, kaip mažyle būtų pasielgusi po parpuolimo einant per duobę. Suprantama, kad iš jos išsikapsčiusi ir pametusi batuką būtų pabijojusi vėl per ją žengti ir būtų pasukusi gilyn į mišką. Taigi tokios nuojautos skatinamas, kariškis kardu ėmė skintis kelią per tankią, susipynusią augaliją, kol galiausiai prasibrovęs 200 metrų, pamatė po medžiu miegančią mergaitę... Jos kojos ir rankutės buvo subraižytos iki kraujo, oda sukandžiota vabzdžių, tačiau ji buvo gyva! Kariui priėjus, ji atsimerkė ir godžiai atsigėrė iš ištiestos gertuvės...
Tai tiesiog neįtikėtina, bet 19 mėnesių Ana 5 dienas išgyveno pačioje pavojingiausioje aplinkoje. Ji dar per maža, kad galėtų viską papasakoti. Tikriausiai ji maitinosi medžių kamienų kerpėmis ir laižė nuo lietaus ant lapų susikaupusį vandenį. Labiausiai stebina tai, kad ji pati netapo kokio nors plėšrūno pietumis. Šiame tropiniame Amazonės miške jų apstu - jaguarų, panterų, pumų, meškų, jau nekalbant apie gyvates ir nuodingus vorus! Mažoji Ana jų išvengė, tarytum kokia miško dvasia ją būtų saugojusi.
Mergytė buvo nuvežta į ligoninę. Gydytojai nuramino tėvus - nors netekusi daug vanedns ir beveik ketvirčio svorio, ji sveika...
Šiuo metu Ana jau namuose. Tikriausiai ji nieko neprisimins iš to nuotykio, nes savo patirtį iki 2 metukų vaikai greitai pamiršta.
Paruošė Ona Naruševičienė
