Irena ZUBRICKIENĖ
- Aš kitaip nė negalvoju - tik Justino sauganti ranka palengvino dukrytės skrydį iš penktojo aukšto ir Gintarė liko ne tik gyva, bet ir gana sveika, - sakė marijampolietė Ilona Jašinskaitė (42 m.), kurios dukrelė iškrito per penktojo aukšto langą likus trims dienoms iki jos trečiojo gimtadienio. Moteris įsitikinusi, kad krentančią mažylę apsaugojo prieš pusantrų metų žudiko auka tapusio Gintarės tėčio Justino Matukaičio nematoma ranka.
Į gyvenimo permainas - tekinom
Netekusi vyro, su kuriuo apie dvylika metų gyveno netoli Marijampolės esančiame Trakiškių kaime ir kuris buvo pagrindinis šeimos maitintojas (tolimųjų reisų vairuotojas, nužudytas Vokietijoje - apie tai esame plačiai rašę), Ilona nusprendė įsigyti nedidelį butą mieste, susirasti darbą ir leisti dvi savo mažyles - Gintarę ir Deimantę (5 m.) - į vaikų darželį. Butą susirado pačiame Marijampolės centre, bet tik paskutiniajame, penktajame, aukšte. Po ilgokai trukusio ir varginusio remonto Ilona su mergytėmis naujojoje vietoje įsikūrė praėjusį pavasarį. Tarsi paskutinis naujakurystės akcentas bute buvo plastikiniai langai. Kas galėjo pagalvoti, kad vienas jų per plauką netapo naujos šeimos tragedijos priežastimi.
- Dienos buvo labai įtemptos, - dabar, nuo nelaimės praėjus keturiems mėnesiams, pasakoja Ilona. - Justino netektis mane išderino ir sutrikdė. Kiek atsigavusi pasišoviau daug ką savo gyvenime pakeisti iš esmės. Vienai moteriai tai nelengva - ir dar su dviem mažylėmis. Buto remontas, Dovilės liga, dėl kurios kelias savaites abi praleidome ligoninėje, kiti buities rūpesčiai... Man nė į galvą neatėjo, kad dukreles, visada gyvenusias pirmajame aukšte, taip sudomins vaizdas pro langą iš aukštai - iš penktojo aukšto. O dar tie nauji langai - mažylės lipte prie jų prilipo. Maniau, praeis kelios dienos, ir jos apsipras.
Per plauką nuo žūties
Tomis pirmosiomis gyvenimo naujajame bute dienomis ir atsitiko - dabar jau galima sakyti - laiminga nelaimė. Ilona, pavakare užrakinusi dukreles, išėjo keliolikai minučių į rūsį, o paskui užsuko ir į prie pat namo esančią parduotuvę. Parėjusi kieme iškart išvydo besibūriuojančius žmones, kurie buvo apstoję ant žemės gulinčią... jos Gintarėlę. Moteris puolė prie mergaitės, bet žmonės patarė jos nejudinti, kol atvyks greitoji. Gintarė, anot Ilonos, neverkė, tik žiūrėjo paklaikusiomis akimis. Staiga kažkas suriko, kad tuoj iš to paties buto iškris ir antroji mažylė, kuri jau buvo gerokai persisvėrusi per atidarytą langą. Ilona puolė į namus, kad apsaugotų baimės apimtą ir savisaugos instinktą praradusią savo pirmagimę Deimantę...
Šiandien Ilona gali jau ramiai pasakoti, kaip mažoji Gintarė "paskraidė". Abi sesutės, paliktos bute vienos, įsitaisė virtuvėje prie lango. Didesnioji stovėjo, o mažoji buvo užsilipusi ant stalelio, tuomet laikinai stovėjusio po palange. Deimantė sukinėjo naujojo lango rankenėlę ir jį atidarė. Per atsiradusią didelę angą Gintarė kažkodėl išmetė savo batukus ir pasilenkė pažiūrėti, kur jie nukrito. Akimirksniu mažylė atsidūrė lauke... Dabar ji sako, kad labai norėjo išeiti į kiemą pasisupti, todėl ir puolusi paskui savo batukus. Ilona mano, kad dukrelė tikrai žengė žingsnį į tuščią erdvę, nesuvokdama, kad yra labai aukštai, nejausdama to aukščio, nes kaime, savo vienaaukštėje sodyboje, buvo pripratusi tik prie pirmojo aukšto privalumų.
- Laimei, kad mergaitė nukrito ne ant galvos - šiandien jos jau būtume neturėję, - susijaudino nuo prisiminimų Ilona. - Be to, Gintarė nukrito po pat langais - jos galvytė lauke buvo per vieną du centimetrus nuo namo sienos. Ji galėjo tiesiog ištikšti.
Palatos draugių linksmintoja
Marijampolės medikams suteikus pirmąją pagalbą mažajai "krituolei", ji tuoj pat buvo išvežta į Kauno medicinos universiteto klinikas (KMUK). Baimintasi galvos ir vidaus organų traumų. Tačiau netrukus medikai, nors ir konstatavę sunkią "lakūnės" būklę, ir patys nudžiugo, ir Gintarės motiną nuramino - pranešė, kad šuolio pasekmės tiesiog stebuklingai palankios: lūžęs tik kairysis šlaunikaulis, šiek triek traumuotas kaklas ir lengvai sutrenktos smegenys.
Gintarei teko visą mėnesį gyventi lovos režimu, gulint ant nugaros. Kairė kojytė buvo sugipsuota, jai pritaikytas, medikų terminais, skeletinis tempimas, perveriant vadinamąją Kiršnerio vielą ir pritvirtinant trijų kilogramų svorį. Visą laiką prie dukrelės palatoje buvo ir mama. Medikai Gintarę įtikino, kad gulėti lovoje esą reikės tol, kol bus sutaisytas vienas medicinos aparatas, ir judrioji mažylė buvo paklusni. Greitai ji tapo palatos ligonių siela - nuolat juokavo, linksmino vyresnes mergaites, nevengė pasakoti apie savo skrydį, kartais jau padailindama tikrovę nebūtomis detalėmis. Ilonai tik nejauku būdavo girdėti, kad Gintarei "paukščiuko skrydis" esą labai patiko - norėtų dar "paskraidyti". Dabar mergaitė apie tai jau nešneka.
Gydymas - dar kelerius metus
Išleistai iš klinikų Gintarei į namus teko važiuoti būnant gipso įtvare iki pat liemens. Medikai nurodė, kaip gerinti kūno raumenų tonusą, dėl kraujotakos gerinimo paskyrė kineziterapiją (judėjimą), rekomendavo sanatorinį gydymą. Po namų pataluose praleisto mėnesio dar vieną mėnesį Gintarė buvo gydoma sanatorijoje. Čia mergytei jau buvo leista pastovėti ir net iš naujo žengti pirmuosius žingsnius (po traumos praėjus bene pustrečio mėnesio). Savo simpatiškąją pacientę medikai vadino laimės kūdikiu ir džiaugėsi, kad ji sveiksta labai sparčiai. Tiesa, vaikštant kairioji koja pradėjo po truputį krypti į šoną. Tai pradėta taisyti ortopedine (specialiąja) avalyne. Tokį apavą Gintarei teks avėti ir kambaryje, ir lauke apie porą metų, kad dėl patirtos traumos neiškryptų kojelė, kad ji nepasidarytų trumpesnė. Dabar mergaitė po namus žingsniuoja be baimės, yra pernelyg judri, todėl bėgioja, svarankiškai laipioja nuo sofos ir nuo fotelio. Gydytojai perspėjo Gintarę, kad tik ji nešokinėtų nuo baldų, nes traumuota kojelė dar yra nestipri. Mamai susiruošus su Gintare į ilgesnę kelionę, trimetė mergaitė vežama sportiniu vežimėliu.
Netrukus Gintarė pradės lankyti vaikų darželį, skirtą negalių turintiems vaikučiams. Tikimasi, kad čia mergytė, prižiūrima specialistų, kryptingai mankštinama ir masažuojama, per porą metų sutvirtės - apie buvusią traumą išliks tik prisiminimas. Ilona džiaugiasi, kad nebuvo pažeista dukrelės galva, kad nesutriko kalba, rega. Ir vaikų, ir suaugusiųjų draugiją mėgstanti mergytė - jokio buvusio kryčio šešėlio neturintis vaikas, na, nebent atsiradęs savisaugos jausmas ir aukščio baimė. Dabar Gintarei nejauku net laiptais lipti, o gražieji buto langai ir vaizdas pro juos į kitų namų stogus mažylės jau nevilioja.
Šuolis - geriau nei gaisras
Kitas "laimės kūdikis", šiemet per stebuklą likęs gyvas po šuolio iš daugiaaukščio namo, gyvena Kazlų Rūdoje (Marijampolės apskr.). Tai vienišos daugiavaikės Virginijos Stefanskaitės vidurinioji dukrelė Ernesta (4 m.). Šių metų gegužės 11-osios vidurdienį mergaitė pati iššoko iš trečiajame aukšte esančio buto balkono, tačiau liko gyva ir taip pat išvengė sunkesnių traumų.
Tądien Virginija, užrakinusi Ernestą ir dvejais metais jaunesnį jos broliuką Evaldą namuose, pati išskubėjo į netoliese esančią parduotuvę. Vyriausiasis Edvinas (8 m.) buvo išėjęs į mokyklą. Su degtukais pradėję žaisti mažyliai dviejų kambarių bute sukėlė gaisrą - pradėjo gausėti tirštų ir troškių dūmų. Pavojų pajutę vaikučiai negalėjo išbėgti į laiptinę iš užrakinto buto. Ernesta, didesnioji, puolė į balkoną. Pabuvusi prisiglaudusi prie balkono krašto mažylė staiga skubiais judesiais atsidūrė balkono išorėje ir rankutėmis įsikibusi laikėsi balkono krašto. Ji nerėkė ir nesišaukė pagalbos. Mažylė kabaruojančiomis kojytėmis ilgai neišsilaikė ir krito žemyn. Tuo pat metu balkone atsirado ir dvimetis pyplys. Išsigandęs vaikas klaikiai rėkė. Kai Ernesta jau gulėjo ant žemės, į namus kaip tik sugrįžo vaikų mama Virginija su drauge. Pastaroji nuskubėjo pas Virginijos sūnelį, o motina - prie, rodėsi, bejausmės dukrelės "krituolės". Atskubėję ugniagesiai padėjo išvengti didelio gaisro bute.
Laimei, nė vienas iš vaikų nebuvo apdegęs. Berniukui medikų pagalbos net neprireikė. Kryčio traumą patyrusi Ernesta buvo skubiai išvežta į KMUK. Gydytojai stebėjosi, kad mažylė išvengė rimtų traumų. Ernestai buvo aptiktas lūžęs tik vienas kaklo slankstelis, bet nugaros nervai nepakenkti.
Ernesta klinikose buvo gydoma tik porą savaičių. Į namus mažylė grįžo su įtvaru ant kaklo. Tai buvo vienintelis nepatogumas po lemtingojo šuolio. Dabar Ernesta jau visiškai sveika - dūksta su broliais, žaidžia kieme. Mažakalbė mergaitė nelinkusi prisiminti gegužės įvykių. Namiškių teigimu, bene sunkiausia pasekmė po Ernestos traumos - baimė. Pirmą kartą prabudusi klinikose ji aplinkinius "pasveikino" gąsdinančiu riksmu: "Gaisras!", o ir dabar namuose pamurma sapnuodama. Balkoną, kuris jai buvo tapęs savotišku tramplinu, Ernesta tarsi būtų visiškai užmiršusi - į jį nė kojos nekelia. Ernestos motina džiaugiasi, kad dukrelė iškrito ant žolės, o ne ant betoninio paviršiaus.
Ne laimės, o likimo kūdikiai
Didelę darbo patirtį turintis Marijampolės ligoninės Reanimacijos skyriaus, kuriame bent jau pirmąsias dienas praleidžia gyvi išlikę "krituoliai", vadovas gydytojas Vitas Vyšniauskas neneigė, kad iš daugiabučių namų per aukštai esančius langus ar per balkonus iššokę ar iškritę žmonės - tai viena koja "aną pasaulį" jau pasveikinę asmenys, tačiau pridūrė, kad neretai mirtinas traumas patiria net ir iškritusieji, pavyzdžiui, iš antrojo aukšto. Tai lemia kritimo trajektorija, pagrindas, ant kurio žmogus pataiko nukristi (palyginkime žole apaugusią žemę ir asfaltą ar akmenuotą paviršių), ir kūno vieta, kuria trenkiamasi į žemę (pavojingiausia - galva, nugara). Gydytojas žino atvejį, kai Marijampolėje gyvas liko iš devintojo aukšto iššokęs jaunas vyras. Per keletą metų jis buvo "suremontuotas" ir vėl pastatytas ant kojų. Apskritai, V. Vyšniausko teigimu, tokių kryčio traumų Marijampolės ligoninėje užfiksuojama dvi trys per metus. Didesnė pusė "šuolininkų" miršta. Kiti išgyvena, bet lieka invalidai. Gydytojas mena bene penkis atvejus per savo darbo metus, kai "krituoliai" iš aukštai "nusileido" visiškai netraumuoti. V. Vyšniauskas tokius šuolininkus labiau linkęs vadinti ne laimės, o likimo kūdikiais. Esą žmogus turi likimą, tad jis ir po didelės nelaimės gali likti sveikas, jeigu jam dar nebuvo lemta mirti. Antraip esą kaip paaiškinti senoką faktą Japonijoje, kai nukritusiame lėktuve iš 200 keleivių gyvas ir visiškai sveikas liko tik... vienas?..
Anot gydytojo, jeigu nepažeisti vidaus organai ir galva, galima tikėti, kad patirtoji trauma ateityje neatsilieps jokiais nemalonumais. Labai svarbu žmogaus amžius (jaunesniems - lengviau) ir fizinė būklė (išgyvena stipresnieji). Maži vaikai, kaip, beje, ir neblaivūs asmenys, medikų įsitikinimu, krisdami iš aukščio irgi turi daugiau šansų išgyventi, nes jie "skrenda" atsipalaidavę, suglebę. Kaip katinai, kurie visada lengvai nusileidžia kojytėmis.
