Remigijus RAINYS
Pakruojo rajono policijos komisariatas ieško 34 metų Jovarų kaimo gyventojos Editos Zinkevičienės, kuri dar praėjusių metų spalio mėnesį išėjo iš Jono Žemrietos namuose nuomojamo buto ir paliko dukras Samantą (16 m.) bei Faustą (14 m.). Maždaug mėnesį mergaitėmis rūpinosi namo šeimininko žmona Onutė, kol taip ir nesulaukęs kažkur klaidžiojančios Editos Jonas Žemrieta pranešė apie pamestinukes rajono Vaikų teisių apsaugos tarnybai ir policijai.
Mergaitės buvo perduotos globoti senelei Audronei Karbauskienei, kuri, kad išlaikytų netikėtai pagausėjusią šeimyną, darbuojasi virėja ne tik Katalikiškame vaikų darželyje, bet ir puse etato alaus bare. Jei močiutė būtų pripažinta vaikų globėja, gautų valstybės skiriamą nemažą pašalpą, tačiau tam reikia surasti pradingusią Editą ir atimti motinystės teises arba priversti ją savo noru atsisakyti dukrų. Jau baigiami sutvarkyti tam reikalingi dokumentai, o Editai sustabdyta dėl vyro mirties mokėta pašalpa.
Audronė Karbauskienė neslėpė, kad Edita jau mokykloje skyrėsi nuo savo bendraamžių ir jaunesnės sesers. Maždaug aštuntoje klasėje E. Karbauskaitę nenumaldomai ėmė traukti prie berniukų, ji bėgdavo iš namų, nevengė alkoholio. Anksti ištekėjusi už Jovarų kaime gyvenusio Virginijaus Zinkevičiaus, jaunoji moteris laimės nesurado, nors santuokoje gimė Samanta. Virginijus stipriai gėrė ir šeimai pinigų neuždirbdavo. Ne ką geriau sekėsi ir Editai. Po kurio laiko ji išsiskyrė su vyru, bet vėl suėjo ir pasaulį išvydo dar viena dukrelė - Fausta. Tačiau ir žavi mažylė šeimos nebesulipdė. Po kurio laiko, sutrikus kepenų veiklai, Virgilijus mirė. Po niekur nedirbusio vyriškio mirties našlei paskirta 107 litų pensija. Ji baigė barmenių kursus ir stojo prie baro vienoje Pakruojo kavinėje. Labai gražiai moteriai netrūko gerbėjų, visuomet pasiryžusių pavaišinti taurele degtinės ar bokalu alaus ir mėginančių įsiprašyti į jos lovą. Kurį laiką Edita draugavo su kaimynystėje gyvenusiu gerokai jaunesniu vaikinu, tačiau ta meilė baigėsi nelaimingai - vyrukas vedė bendraamžę, o Edita savo skausmą skandino alkoholyje ir bandė užsimiršti kitų vyrų glėbyje.
Maždaug tuo metu vis dar savo mergaitėmis besirūpinanti E. Zinkevičienė atsikraustė į Jono Žemrietos namą. Vieną po kito šeimos narius palaidojęs vyriškis visą įspūdingo mūriuko antrąjį aukštą labai pigiai išnuomojo todėl, kad šiame bute prieš trejus metus žentas žiauriai nužudė jo dukrą Genutę, todėl čia gyventi niekas nenorėjo. Kurį laiką atrodė, kad Editai pavyks išvaikyti piktąsias dvasias. Ji tuo metu gerdavo nedaug, tačiau negalėjo suvaldyti savo temperamento ir į namus vis parsivesdavo vyrų. Didėjant partnerių skaičiui, daugėjo ir išgertuvių. "Kavalieriai" į namus lipdavo per langus kopėčiomis, mat nebepakęsdami nuolatinio triukšmo, J. Žemrieta su žmona jų neįleisdavo. Pro langą iššokdavo ir Edita, jei šeimininkė bandydavo ją sulaikyti namuose. Paprastai jos kelias būdavo neilgas - iki vadinamosios Vartelio aludės, iš kurios grįždavo girta ir būtinai su partneriu vienai nakčiai. Po vienos itin audringos nakties, kai viršuje virto baldai ir skraidė kėdės, J. Žemrietos žmona Onutė užtiko Editą nuogą, dviejų Adomo kostiumais vilkinčių vyriškių draugijoje. Tuomet šeimininkai paprašė E. Zinkevičienę išsikraustyti, tačiau ši nuolat atidėliojo išsikėlimo terminą. Nors buvo parašiusi net du raštiškus pasižadėjimus, žodžio netesėjo. Moteris vis dažniau pradėjo nebegrįžti pas dukras, jos "gastrolės", pradžioje užtrukdavusios dvi tris dienas, vis ilgėjo ir mergaitės motinos nesulaukdavo po kelias savaites. Prie to ilgainiui priprato ir Jonas su Onute, tačiau kai Edita nepasirodė ištisą mėnesį, kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Paskelbta Editos Zinkevičienės paieška. Tikėtasi, kad moteris pasirodys, kai nebegaus sustabdytos 107 litų pašalpos. Atsirasdavo Editą mačiusiųjų tai Linksmučių kaime, tai Šiauliuose, o prieš porą mėnesių ji sugebėjo Migracijos tarnyboje pasikeisti savo neva sulietą pasą nauju, tačiau dukrų taip ir neaplankė. Degradavusi motina galėtų pagelbėti savo dukroms bent tuo, kad padėtų močiutei tapti jų oficialia globėja.
