Irena ZUBRICKIENĖ
- Artimųjų paieška man labai svarbi, tačiau stengiuosi negyventi vienintele mintimi, kad tikrai taip ir bus, kaip svajoju. Galbūt į tai žvelgiu daugiau kaip į žaidimą, loteriją, - prieš tris mėnesius kalbėjo Avikilų kaime (Marijampolės sav.) esančioje globos įstaigoje nuo pat vaikystės gyvenantis Petras Revinskas (15 m.), panūdęs išsiaiškinti savo šaknis ir pagalbos kreipęsis į "Akistatos" redakciją.
Penkiolikmečio Petro, devintoko, gyvenimo istoriją skaitytojams buvome pateikę publikacijoje "Gal išsipildys našlaičio svajonė?" ("Akistata", Nr. 87, 2002 m. lapkričio 12 d.) Ta istorija - gan tradicinė: bedarbystė, išgyvenimai, asocialaus gyvenimo garbinimas, motinos dėmesio stokojantis vaikas... Našlaičio asmens byloje esantys keli dokumentai byloja, kad pustrečių metukų pyplys susirgęs tiesiai iš vaikų lopšelio-darželio buvo atvežtas į vieną Kauno ligoninių. Esą motina jį aplankydavo retai, o vėliau oficialiai kreipėsi prašydama paauginti vaiką ligoninėje iki trejų metukų - kol pati susitvarkysianti savo iš po kojų slystantį gyvenimą. Ligoninėje vaikas taip ir gyveno, kol per ilgai nelankomu mažyliu susidomėjo ir jo globėja tapo iš Marijampolės rajono kilusi Zinutė. Tikrosios motinos anketiniai duomenys ir vargana informacija iš kelių pageltusių dokumentų, tuometinės valdžios darbuotojų surašytų dar rusų kalba, - tai visa, ką per penkiolika metų apie save sužinojo Petras...
Neseniai sulaukėme vaikinuko džiaugsmingo skambučio. Pasakodamas, kaip jam sekėsi pirmą kartą bendrauti su atsiradusiais artimiausiais giminaičiais, Petras nuoširdžiai, tai kartodamas keletą kartų, dėkojo visiems, kas padėjo jo svajonei išsipildyti.
Didžiausios našlaičio padėkos nusipelnė Kaune gyvenantis mūsų laikraščio skaitytojas Jonas Kurkinas. Vos tik perskaitęs straipsnį apie savo šaknų nežinantį paauglį žmogus suprato, jog artimųjų ieško kadaise kaimynystėje gyvenusios šeimos jauniausioji atžala. Vyras žinojo, kad Petro motina mirusi prieš keliolika metų, ir nurodė, jog Raseinių policijoje dirba Ingrida - ko gero, Petro pusseserė. Tuomet siūlo galo per Ingridą pradėjo ieškoti globos namų darbuotoja Aldona Vyšniauskienė, šiuo metu Petrui atstojanti motiną, kuri visą paiešką ir "užsuko". Ponios Aldonos pakalbinta raseiniškė Ingrida, pasakiusi, kad apie atsiradusį giminaitį praneš jo motinos seserims, patarė laukti laiško.
Vieną dieną, kai vaikų namų globotiniai aktyviai ruošėsi artėjančioms Kalėdų šventėms, jų namelio duris pravėrė keturi nepažįstami žmonės. Tuo metu Petras buvo išėjęs į rūsį. Parėjusį ir sužinojusį, kad didžiausias visų nepažįstamųjų dėmesys skiriamas jam, vaikinuką, anot paties, apėmė kažkoks keistas, niekada nepatirtas jausmas - tarsi nebūtų aišku, tikra tai ar sapnas, iliuzija. Atvykėliai pasakojo patyrę šoką, kai tik išgirdo, kas jų ieško - visi buvo įsitikinę, kad vaikelis seniai miręs. Esą ligoninėje motinos nelankomu vaiku tuokart susirūpino močiutė, tačiau kažkas iš medikų jai pasakęs, neva ligoniukas ... mirė. Petras išgirdo ir tai, kad jo motina seniai jau mirusi - kai jam buvo ketveri. Šią žinią našlaitis sutiko gana ramiai, nes anksčiau jau buvo apsvarstęs visas įmanomas versijas. Anot paties, gal net ramiau pasidarė - bent jau aišku, kodėl niekas jo neieškojo.
Pirmoji pažintis su giminaičiais Petrui tą pačią dieną baigėsi kelione pas juos, nes kaip tik buvo prasidėjusios moksleivių žiemos atostogos. Petras jas visas neplanuotai praleido Palemone (Kauno r.), motinos sesers Vidos šeimoje. Greičiausiai vaikinukas, pasak paties, "atšilo", kai susipažino su pusbroliais - 17 ir 22 metų tetos vaikais. Dvi savaitės prabėgo labai greitai ir smagiai. Petras dabar žino, kad turi dvi rūpestingas tetas, mamos seseris, ir "krūvą pusbrolių bei pusseserių" (jau susipažinęs su daugiau nei dešimčia). Jis yra iš visų jauniausias. Našlaitis susitiko ir su trisdešimtmečiu savo broliu, gyvenančiu Prienuose. Dar vienas brolis, vyriausiasis, taip pat gyvena šiame mieste, tačiau pažintis su juo - dar tik planuose. Giminaičiai sakė bandysią surasti ir tikrąjį Petro tėvą - buvusį motinos sugyventinį (abu Petro broliai - kito, jau mirusio tėvo).
- Maniau, sužinojęs apie savo gimines tik smalsumą patenkinsiu, nes visi juk suaugę, turi savus gyvenimus, o dabar žinau, kad su jais bendrausiu - tai pajutau per kartu praleistas tas dvi savaites, - neslepia džiaugsmo penkiolikmetis. - Teta padovanojo mobilųjį telefoną, kad galėčiau bet kada su ja ir kitais saviškiais susisiekti. Man labai svarbu, kad esu ne vienas, kad kažkam rūpiu. Teta Vida prisakė man kuo geriau mokytis - stengiuosi, nors ne visada sekasi. Ir dabartinė mano globėja Aldona man tai vis primena, bet, patikėkite, iš tikrosios tetos lūpų tą raginimą aš priėmiau kažkaip kitaip.
