Ji visuomet švyti. Iš laimės, pasitenkinimo, išdidumo. Jos gyvenimas - ištisas filmavimasis, kelionės, pasilinksminimai, draugai. Ji gyvena tarp Londono ir Maskvos, tarp anglo vyro ir tėvynės Lietuvos. Jos toks keistas vardas, išduodantis jos didžiąją paslaptį - vienatvę.
Ingeborga Dapkūnaitė. Aktorė. Baigė Vilniaus konservatoriją, chorinio dainavimo ir dramaturgijos meno specialybę. Vaidino Lietuvos teatruose. Vaidino filmuose "Nakties šnabždesiai", "Mįslingas paveldėtojas", "Ruduo Čertanove", "Intermergaitė", "Nuvarginti saulės", "Neįmanoma misija", "Septyneri metai Tibete", "Vampyro šešėlis", "Maskva", "Karas", "Kraujo vienatvė" ir kt. Trys iš jų statysi Holivude, kiti - Rusijoje.
Ingeborga Dapkūnaitė gyvena Londone. Čia ji atsidūrė atsitiktinumo dėka. Žymiajam Džonui Malkovičiui reikėjo partnerės spektaklyje "Išlyga". Spektaklį režisavo Saimonas Stouksas.
- Sykį po E. Nekrošiaus spektaklio priėjo prie manęs mergina ir paklausė, ar nenorėčiau suvaidinti su Dž. Malkovičium. "O kas jis toks?" - pasiteiravau. Ji man paaiškino ir aš, žinoma, sutikau važiuoti į Londoną bandymams.
Dž. Malkovičius tapo Ingeborgos draugu, o režisierius S. Stouksas - vyru. Pati artistė tapo žinoma Anglijoje.
- Anglų kalba jums nebesvetima?
- Taip, aš ja vaidinu be sunkumų. Neseniai suvaidinau pagrindinę rolę talentingos režisierės Emilės Jang darbe. Mano vyrą vaidina žymus aktorius ir režisierius Piteris Mulanas. Na, o prabilti prancūziškai kol kas sunku. Dabar vaidinu belgų filme, todėl visos kalbos painiojasi! Tiesa, vaidmuo labai geras - vaidinu ukrainietę, taigi akcentas - ne kliūtis.
- Džonas Malkovičius pasakojo, kaip jūs jį mokėte keiktis rusiškai.
- Tai tikra tiesa. Bet jis pirma išmokė mane plūstis angliškai. Vėliau jis filmavosi viename filme, kur vaidino rusų emigrantą, taigi prisiėjo ir man jį pamokyti kelių frazių. Džono labai gera klausa, jis bemat keiksmų išmoko.
- Mačiau jus važiuojančią metro...
- Taip. Tai labai patogu. Ypač kai gatvėse kamščiai. O automobilių spūstis - ne man. Be to, Maskvos metro man gražiausias pasaulyje.
- Visi tiesiog pamišę dėl dietų. Jūs visuomet geros formos. Gal taip pat laikotės dietos?
- Ačiū už komplimentą. Dietų nesilaikau - tik nevalgau nieko riebaus.
- Kaip jus vadina trumpiau?
- Ingeborga. Ingeborga Dapkūnaitė.
- O gal kaip nors trumpiau?
- Vadina ir trumpiau, bet jūs vadinkite Ingeborga.
- Gyvenote Lietuvoje, Rusijoje, dabar - Anglijoje. Kur jaučiatės kaip namie?
- Įvairiose šalyse žmonės gyvena skirtingomis socialinėmis sąlygomis, o dėl jų susiklosto ir skirtingos psichologinės aplinkybės. Maskva ir Londonas - kosmopolitinės sostinės, kur persipynusios įvairiausios kultūros ir požiūriai į gyvenimą. Šiuose miestuose yra viskas.
- Na, iš Lietuvos vykstate į Maskvą, iš čia - į Vakarus. Ar kas nors sukirba kertant kultūrines sienas?
- Ne. Į Lietuvą važiuoju pas gimines. Į Maskvą - dirbti. Vakaruose nesikremtu, jei vyras neatidaro man durų ar nepaduoda palto. Čia neįžvelgiu jokio nekultūringumo. Galiu gi pati apsirengti, nes esu fiziškai sveikas žmogus. Galiu ir pati susimokėti sąskaitą. Šiuo požiūriu neturiu jokių kompleksų.
- Išgyvendinote visus savo kompleksus? O negražios mergaitės kompleksas, apie kurį kadaise esate sakiusi?
- Tai labai sunkus klausimas, į kurį negaliu atsakyti.
- Kaip vakarietė moteris?
- Ne tik. Visų pirma kaip aktorė.
- Saugote savo įvaizdį?
- Taip, taigi neatvirausiu. Tai mano profesija. Kaip ir bet kuris žmogus, turiu ką papasakoti. Kiekvienas turi savų istorijų.
- Bet uždarumas būdingas anglėms...
- Nemanau.
- Aktorės uždaresnės nei kitos moterys?
- Tai priklauso nuo žmogaus. Kartais išgirstu ar perskaitau, ką prikalbėjau, ir pagalvoju: "Taaip... Nieko sau..."
- Manau, kad jūs - pasaulietiškas žmogus. Jums patinka būti visuomenėje, vesti festivalius ir kt.?
- Į tai žiūriu kaip į dalį mano profesijos. Bet aš patiriu pasitenkinimą. Man tai labai patinka...
- Patinka žibėti?
- Na taip... Žinoma, vakarėliuose būtų gerai pasilinksminti, bet man tai - darbas.
- Jūsų vyras - režisierius. Ar vaidinate jo teatre?
- Per devynerius metus vaidinau dviejuose jo režisuotuose spektakliuose. Pirmąkart - kai susipažinome. Antrąkart dramaturgas parašė rolę specialiai man. O specialiai pas vyrą nevaidinu. Aš turiu savo darbą, jis - savo. Vaidinti jo režisuojamuose spektakliuose vien todėl, kad aš jo žmona, - neįdomu, tai kenksminga mums abiem. Jei būtų tinkama rolė, pažiūrėtume. Pernai mudu su juo namuose matėmės dešimt savaičių. Tuomet buvome vienoje vietoje. Būna ir ilgiau.
- O ar laiškus vienas kitam rašote, skambinate, ar susirašinėjate elektroniniu paštu?
- Aš jums to nepasakosiu.
- Ar jūsų vyras nori vaikelio?
- Tai klausimas, į kurį neatsakinėju. Aš neturiu vaikų.
- Ar jums galima greitai sugadinti nuotaiką?
- Labai sunku sugadinti ar pakelti nuotaiką. Nors pastarasis variantas paprastesnis.
- Jūsų dienotvarkė visada beprotiška?
- Taip. Suprantu, kad sekinu save, bet toks mano pasirinkimas. Kai nieko neveikiu, man kažko trūksta, liūdna, todėl visus darbus tarsi suverčiu į vieną didelę krūvą. Mano gyvenimas kaip troleibusas: tai vienas paskui kitą važiuoja, tai nesulauki nė vieno.
- Tikriausiai nemokate ir nemėgstate ilsėtis?
- Poilsis man kaip brangenybė, į kurią žiūri, bet negali nusipirkti. Jei kada pasitaiko retų atostogų, aš jų dienas skaičiuoju: "O Dieve, oi oi, jau tik aštuonios dienos liko iš devynių. Košmaras!"
- Kur atostogaujate?
- Kaip kada. Stengiuosi nors kartą metuose apsilankyti Pabaltijy. Mėgstu pavaikštinėti kopose, pakvėpuoti oru, mėgstu žiūrėti į saulėlydį ir galvoti apie tai, kas amžina. Mėgstu pasilepinti ant smėliuko kur nors šiltose vietose: Ispanijoje, Italijoje, galbūt Seišeliuose arba Mauricijuje.
- O kokie patys nemaloniausi atsiminimai apie poilsį?
- Siaubingas supimas, kai su vyru plaukėme laivu Kaspijos jūra.
- Skristi nebijote?
- Skridau pačiais įvairiausiais lėktuvais. Ir baisiais, ir biznio, ir ekonomine klase. Ir net stovėdama tualete, nes daugiau nebuvo vietų. Ne, skristi niekuomet nebijojau.
- Kaip ilsitės namuose?
- Skaitau... Mudu su vyru labai mėgstame ilgas ir sunkias keliones pėsčiomis, pavyzdžiui, kalnuose. Dar aš mezgu, Londone, beje, pamėgau futbolą. Mano mėgstamiausios komandos - "Arsenalas", "Chelsy", "Mancherster United".
- Už ką sergate?
- Už nieką. Futbolas - tai menas.
- Kaip pamėgote futbolą?
- Vyras jį labai mėgsta, tai ir aš neturėjau kitos išeities - arba susidomėti tuo, kas jam patinka, arba klausytis to triukšmo, sklindančio iš televizoriaus.
- Einate į stadioną?
- Būtinai. Kartais net viena, be vyro.
- Vaidinote pjesėje "Vaginos monologai". Ar jūsų nešokiravo pavadinimas?
- Tos pjesės autorė Iv Ensler. Visko pradžia buvo tai, kad ji ėmė interviu iš moterų. Iš pradžių buvo vadinamieji "vagininiai interviu", vėliau tapę "vagininiais monologais". Buvo apklaustos apie 200 įvairių socialinių sluoksnių, įvairių kartų, įvairių tautybių (afrikietės, amerikietės, ispanės, žydės) moterys. Po to Iv Ensler paruošė iš to pjesę. Pirmuosiuose spektakliuose ji vaidino pati (dabar vaidina trys aktorės) - skaitė scenoje juokingus, baisius monologus apie mūsų seksualinius kompleksus. Bet tai tik rakursas, per kurį matyti visas žmogaus gyvenimas. Yra 60 metų moters, pirmąkart patyrusios orgazmą, monologas. Bet mums prieš akis iškyla visas jos gyvenimas. Pjesė ne tik apie moteris, bet ir apie vyrus. Aš šį spektaklį pavadinčiau pofeministiniu.
- Ką turite galvoje?
- Nesigilinsiu į teoriją, bet feminizmas prasidėjo nuo palyginti agresyvaus savo požiūrio demonstravimo. O pofeminizmas neturi propagandinio ekstremizmo. Viskas politiškai korektiška.
- O jūs pati - ne feministė?
- Aš nemėgstu žmonėms kabinti etikečių. Esu savarankiška moteris - gyvenu su vyru, tačiau nuo jo nepriklausau. Politinėse akcijose taip pat nedalyvauju. O "Vaginos monologai" - paprasčiausiai spektaklis apie moterį. Jame - stulbinančios, sukrečiančios istorijos. Bet "Vaginos monologai" - man jau praeitas etapas. Vasarą filmuosiuosi anglų detektyviniame seriale "Pagrindinis įtariamasis".
- Moteris žmogaus veidu?
- Cha cha. Tokios frazės nepasakyčiau niekada gyvenime. Tai ir juokinga, ir ironiška, ir ironizuotų mane pačią - moters žvilgsnis į pačią save. Ironija su priešdėliu "po". Todėl ši pjesė patinka ir vyrams, ir moterims. Mačiau, kaip žiūri šį spektaklį vyrai. Mano manymu, nė vienas nebuvo šokiruotas.
- "Vaginos monologai" tapo įvykiu ir Brodvėjuje, ir Londone?
- Iš pradžių tai buvo įvykis. Po to tapo vos ne eiliniu spektakliu, susidomėjimas kuriuo padidėdavo kai jame vaidindavo kokia nors žymi asmenybė, pavyzdžiui, Naomi Kempbel, Džeinė Fonda arba kai buvęs Niujorko meras Džulijanis išsiskyrė su savo žmona dėl to, kad ji suvaidino tame spektaklyje.
- Ką vaidinote jūs?
- Aš skaičiau tris monologus.
- Amžius?
- Įvairus. Vienas monologas - apie mokyklą, kitas - merginos, išprievartautos Kosove. Trečias - gimdančios moters monologas. O aš šį spektaklį mačiau dar nežinodama, kad ir pati jame vaidinsiu. Labai įdomus reginys.
- Kokia buvo jūsų vyro nuomonė, kad jūs vaidinate "Vaginos monologuose"?
- Normali...
- Londone jus atpažįsta?
- Ne.
- Jums sunku buvo pritapti Londone?
- Padėjo tai, kad su teatru daug važinėjau po pasaulį. Bet Londone atsidūriau visiškai viena - nei draugų, nei gerų pažįstamų.
- Kas jums buvo sunkiausia?
- Nemokėjau elgtis restoranuose. Ne todėl, kad nemokėjau naudotis įrankiais, o tiesiog iššaukiančiai kalbėdavausi su padavėjais. Tarybinis įprotis.
- Kokių įgijote naujų įpročių?
- Dievinu pusryčius kavinėje...
Kai šis interviu buvo paruoštas spaudai, mus pasiekė žinia, kad Ingeborga Dapkūnaitė įtraukta į garsiojo Kanų kino festivalio vertinimo komisiją. Ingeborga bus trumpametražinių filmų komisijos narė. Tai pirmoji lietuvių kino menininkė, įtraukta į Kanų festivalio žiuri.
