Liepos 10 dieną "Akistatoje" išspausdintas A. Oniūno straipsnis "Ar kursime kolonijose politines partijas?" mane, švelniai tariant, nustebino. Nuteistojo įvaizdis visuomenės akyse ir taip nėra geras, tačiau subjektyvumu persisunkęs A. Oniūno straipsnis dar labiau aštrina šią ne per geriausią situaciją. Būtent dėl to aš, kaip žmogus, atliekantis bausmę ir su tom problemom susiduriantis kas dieną, noriu išsakyti savo nuomonę.
Straipsnio autorius pradžioje analizuoja gerbiamo Seimo nario A. Sakalo veiksmus steigiant nuteistųjų savitarpio pagalbos ir paramos organizaciją "Tikslas". Žurnalistui būtų visai nesunku suvokti, kodėl Seimo narys taip elgiasi, jeigu apie tai būtų pasikalbėjęs su juo pačiu ir gavęs aiškų atsakymą. Dabar iš straipsnio autoriaus samprotavimų matyti, kad jam nelabai patinka parodyta pono A. Sakalo iniciatyva. Mums, nuteistiesiems, keistai atrodo šitoks jo veiksmų vertinimas. Rinkimų maratonų metu, kuomet uoliai skatinama nuteistųjų iniciatyva atlikti pilietinę pareigą, mes matome daug Seimo narių (tiksliau - kandidatų į Seimo narius), tačiau praūžus rinkimų karštligei lieka tik vienas ponas A. Sakalas, kuris padeda spręsti mūsų problemas (o jų kolonijose - apstu), gilinasi į jų esmę ir sugeba objektyviai vertinti susiklosčiusią padėtį.
Kodėl "Džiovininkai - be dėmesio", matyt, galėtų atsakyti jie patys. Ne paslaptis, kad tuberkulioze dažniausiai serga ne pirmą sykį kalintys nuteistieji, o kai kurie iš jų jau patys susitaikę su mintimi, kad kelio į laisvę jiems nereikia. Jų niekas ten nelaukia, tai gal ir iniciatyvos rodyti nenori? Laikas būtų suprasti, kad organizacijas steigia nuteistieji, norintys ir siekiantys geranoriškais pagrindais padėti kolonijų administracijoms pritraukti tarptautinių fondų lėšas, skirtas nevyriausybinėms organizacijoms, ir jas naudoti gerinant nuteistųjų buities, darbo sąlygas, taip pat siekiant paruošti nuteistuosius integracijai į visuomenę, kas šiuo metu yra ypač aktualu. Tai ir yra skaudžiausias momentas, kai visuomenės narys nebeturi sąlygų pritapti prie visuomenės, mat jo niekas neinformavo apie per pastarąjį penkmetį įvykusius pasikeitimus. Galų gale retas nuteistas turi profesinį pasiruošimą, be ko tiesiog nėra šansų rasti darbą. Ar ne laikas nustoti nuteistuosius priskirti atskiram socialiniam sluoksniui? Nuteistieji ateina iš tos pačios laisvos visuomenės, tačiau susidaro įspūdis, kad kelio atgal nebelieka. Bausmės laikas, ilgesnis ar trumpesnis, vieną gražią dieną baigiasi ir vartai į laisvę atsivers. Šiandien - nuteistasis, rytoj - vėl pilnateisis pilietis, tik be jokių socialinių garantijų. Nors ir gaila, bet valstybė savo piliečiui, atlikusiam bausmę ir už prasižengimus jau atsiskaičiusiam su visuomene, nieko, be eilės Darbo biržoje, negali pasiūlyti. Nieko negali pasiūlyti ir kolonijose. Laikas būtų suprasti, kad jokių pataisų nėra, darbo yra tik sąlyginai, o iš pilno įstaigos pavadinimo "pataisos darbų kolonija" liko tik sąvoka "kolonija".
Rašinio dalyje "Velniop kodeksą" A. Oniūnas piktinosi nuteistųjų iniciatyva kurti, mąstyti, o Pataisos darbų kodeksą laiko "indiška karve". Įdomu būtų sužinoti, ar tas žurnalistas domėjosi to paties kodekso 62 straipsniu, kuris deklaruoja privalomą vidurinį išsilavinimą visiems nuteistiesiems iki 40 metų amžiaus, taip pat jo vykdymu? Juk tai būtų labai didelis žingsnis nusikaltimų prevencijos, nuteistųjų paruošimo laisvam gyvenimui, jų sąmonės ir netgi sąžinės ugdymo link. Pravieniškėse gyvenu penktus metus, tačiau iki šiol taip ir nesulaukiau, kad būtų įsteigtas vidurinės mokyklos padalinys...
Mano nuomone, jeigu už nusikaltimą atima laisvę (o tai, mano manymu, yra pati aukščiausia ir griežčiausia bausmė, kokią galėjo sugalvoti žmogus), tai nereiškia, kad atimta teisė tobulėti. Nesuprantama, kam reikia klaidinti skaitytojus, kad panašių organizacijų su "profsąjungų požymiais" nėra. Tiesa yra ta, kad nėra išsivysčiusios pasaulio valstybės, kurioje nebūtų panašių organizacijų, nes tokios organizacijos padeda nuteistiesiems ugdyti savimonę, įtakoja integracijos į visuomenę procesą. O partijas, gerbiamas straipsnio žurnaliste, kuria politikai. Kolonijos - tai ne Seimas.
Susidaro įspūdis, kad nei straipsnio autoriui, nei tai pačiai "katalikiškai ir dorovingai, besilaikančiai moralės normų ir Dievo kodekso" visuomenei visai nerūpi, kas vyksta šiapus tvoros ir po truputį ruošiasi grįžti į laisvę. Svarbiausia - pasakyti, kad negalima, ir baigta. O tame pačiame pasaulyje veikia dėsnis: kas neuždrausta įstatymais, tas leidžiama. Lietuvoje, Marijos žemėje, viskas vyksta atvirkščiai - ieškoma įstatymo, leidžiančio veikti. Ir visai nesvarbu, kad įstatymo, draudžiančio tą veiklą, nėra.
Vidmantas Bartkus, Pravieniškių 1-oji SRPDK
