Taip, tai laiškas man, tau, visiems, kurie daugiau ar mažiau džiaugiamės gyvenimu negalvodami apie ateitį. Laiškas tiems, kurie visko pertekę ir niekada nesusimąsto, kad vieną kartą jis nutrūks nepriklausomai nuo jų galios ir valios. Pagaliau jis tiems, kurie jau dabar kabinasi net už voratinklio, kad tik pratęstų taip trapią savo būtį šioje žemėje...
Tai nežinomo, anoniminio autoriaus laiškas. Stebėjausi jį gavusi tik tol, kol jo neperskaičiau. Vėliau, kuo daugiau kartų jį skaičiau, tuo jis atrodė gilesnis, prasmingesnis, nusakantis tikrąją žmogaus būties vertę mūsų Žemėje. Jis vertė giliai susimąstyti...
Persakau jums jo turinį pažodžiui. Esu įsitikinusi, kad retas nesusijaudins ir nesusimąstys jį perskaitęs. Laiškas taip ir pavadintas: "Gyvenimo dovana". Taigi...
Gyvenimo dovana
Ateis diena, kai nejudrus mano kūnas gulės lovoje, rūpestingai pridengtas balta antklode. Aplinkui šnabždėsis gyvieji ir dejuos merdintieji... Galiausiai gydytojai konstatuos, kad mano smegenys nebefunkcionuoja ir visais atžvilgiais mane apleido gyvybė.
Kai taip atsitiks, nesistenkite palaikyti mano gyvybės aparatūros pagalba. Nevadidnkite mano lovos " NUMIRĖLIO LOVA " . Verčiau sakykite, kad tai " GYVYBĖS LOVA " ir leiskite išnešti mano kūną tam, kad jis pasitarnautų kitiems, suteiktų jiems gyvenimo viltį ir pilnesnį gyvenimą...
Teatiduoda mano akis tam, kuris niekada neregėjo saulėtekio, nematė kūdikio veido ar meilės moters akyse...
Teatiduoda mano širdį tam, kurio nuosava širdis tebuvo nesibaigiančių kančių priežastis...
Teatiduoda mano inkstus tam, kuris savaitė po savaitės jungiamas prie dirbtinio inksto...
Tepaima visus mano kūno kaulus, raumenis, nervus ir audinius, ir jų dėka teatranda būdą pastatyti ant kojų paralyžiuotą vaiką...
Teatiduoda mano kraują iš po automobilio nuolaužų ištrauktam jaunuoliui, kad jis ilgai gyventų ir pamatytų savo žaidžiančius vaikučius...
Teištiria visus mano smegenų kampelius. Tepaima jų dalį, jeigu reikia, kad negalintis kalbėti vaikinukas vieną dieną galėtų balsu išrėkti savo džiaugsmą, o maža kurčia mergytė išgirstų lietaus ir lapų šlamesį už lango...
Tai, kas dar liks iš manęs, tesudegina, o mano pelenus tepaleidžia pavėjui, kad geriau augtų gėlės...
Jeigu manote, kad reikia ką nors užkasti, tebūnie tai mano klaidos, silpnybės ir visokie prietarai...
Jeigu, atsitiktinai, iš netyčių, panorėtumėte išsaugoti mano atminimą, padarykite tai padėdami žodžiu ar švelniu rankos prisilietimu tam, kuriam to labai trūksta...
Jeigu išpildysite viską, ko jūsų prašau, " AŠ GYVENSIU AMŽINAI ". Ačiū už jūsų supratingumą!
Nežinomas autorius
Taigi...
