Ne per seniausiai mano nuolat skaitomoje "Akistatoje" spausdinote interviu su rašytoju Vytautu Petkevičiumi. Straipsnis sužadino mano tolimos jaunystės prisiminimus. Tuometinis Radviliškio partijos komiteto sekretorius V. Petkevičius jau tuomet pasireiškė kaip rašytojas.
Aš dirbau komjaunimo komitete. Virš mano kabineto buvo V. Petkevičiaus kabinetas. Per lubas girdėjosi jo sunkūs žingsniai. Kitoje gatvės pusėje buvo rajono laikraščio redakcija. Aš ten dažnai kulniuodavau - buvau aktyvus neetatinis redakcijos pagalbininkas.
Kartą sekretorius pasikvietęs tarė: "Matau, traukia žurnalistika. Bet kas iš to, kad paties išsilavinimas - net ne vidurinis. Padėsiu tau išeiti į žmones. Stok į partiją - nusiųsiu į Vilniaus tarybinę partinę mokyklą".
Aš nedvejojęs taip ir padariau. Mokiausi trejus metus, kartu įgijau ir agronomo-organizatoriaus specialybę. Mane dirbti nusiuntė į varganą Šilalę, į partijos komitetą. Man instruktoriaus darbas buvo nemielas. Rašydavau į vietos "Artoją". Kartą redaktorius man ir sako: "Rašai gerai, išspruk iš ten, priimsiu čia". Aš gudrumu šiaip taip atsikračiau to "slaunaus" instruktoriaus vardo. "Artojuje" išdirbau 8 metus. Daugiau teko plušėti kituose aplinkiniuose rajonuose. Pagaliau įsidarbinau Šiauliuose, mat traukė gimtieji kraštai. Išėjau į pensiją žurnalistu išdirbęs 28 metus (beje, neakivaizdiniu būdu baigiau ir Vilniaus universitetą). Žodžiu, tapau kvalifikuotu žurnalistu. Ir tą kelią nuėjau per rašytojo V. Petkevičiaus malonę!
Norėčiau jam už tai padėkoti.
Antanas Jurgaitis, Šiauliai
