Nebūkime ambicingi
Retas kuris eidamas vingiuotu gyvenimo keliu kuo nors nesusitepa, neapsirinka. Bet jeigu žmogus iš tikrųjų yra žmogus, tai apsirikęs ar padaręs nusikaltimą stengiasi atgailauti, siekia apsivalyti, nedrabsto purvu kitų.
Deja, nors nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jau prabėgo nemažai metų, vis dar netrūksta žmonelių, įtikinėjančių, kad jie ir pačiais žiauriausiais Lietuvai laikais kiek galėdami dirbo Tėvynės gerovei. O faktai rodo atvirkščiai.
Skaitai tokius "kūrinius" spaudoje ir galvoji: ar jau visai prarastas žmogiškumas? Perskaitęs šias eilutes, rodos, jau ir matau, kaip skeptikas iš praeities šypsosi - prie kiekvieno individo sąžinės kontrolieriaus nepastatysi. O jeigu tokių nuodėmių šis ir ras, kas iš to bus? Na, gal kokį papeikimą įrašys, baudą paskirs. Tačiau toks ir toliau veiks, kombinuos, apgaudinės. Ir teisus bus šaipūnas, deja, nesileidžiantis į gilesnius apmąstymus.
O kodėl? Įstatymai skylėti? Vis buksuoja teismų mechanizmas? O gal jau labai iškleręs kai kurių ponų garbės ir orumo matuoklis? Blusa įspyrė, o jau šaukia - garbė sutrypta! Orumas pažeistas! Teisman! Teisman!
Tad noriu patarti visiems besiteisiantiesiems: nebūkime akmenširdžių kasta, ožiškai ambicingi. Bent kartą gyvenime juk reikia atverti nors ir nuodėmingos sielos langelį į saulę bei tiesą. Tik taip...
Kęstutis Astrauskas, Raseinių raj.
