Irena ZUBRICKIENĖ
Mindaugas gimė turėdamas didelių sveikatos problemų. Medikai iš karto pasakė: neįgalus, negailestingos ligos - stuburo smegenų išvaržos su smegenų vandene - įkaitas. Toks vaikas, specialistų teigimu, turėjo gyventi ne daugiau kaip dvylika metų. Ką ten gyventi - tik vegetuoti: jam buvo prognozuota "nyki amžinos lovos kasdienybė": esą berniukas net nesėdės, o atsistoti - tai jau visai "iš fantazijų sferos"... Šiandien Mindaugui Juškaičiui - aštuoniolika. Vaikinas šiemet baigė Šunskų pagrindinės mokyklos (Marijampolės sav.) devynias klases, kurių kursą įsisavino pats (!) lankydamas mokyklą. Jaunuolis kuo puikiausiai kalba, rašo, skaito ir, beje, sėdi! Tiesa, nestovi ir nevaikšto - kojas jam atstoja neįgalaus žmogaus vežimėlis. Bet tai gyvybingumu ir svajonėmis trykštančiam Mindaugui - jokia problema. Tikriau sakant - pažabota problema.
Ateitį statė "Lego" kaladėlėmis
Nors medikai pranašavo, kad Mindaugo organizmą pakirtusi įgimta liga, kuri "įsėdo" dar būnant motinos įsčiose, visą laiką bus prikausčiusi berniuką prie lovos, mažylis aktyviai rodė norą aplinkinį pasaulėlį matyti ne iš patalo. Vaikas fiziškai vystėsi neblogai, tik nevaldė apatinės kūno dalies. Iki šešerių metų Mindaugas gyveno nuolat sugipsuotomis iki šlaunų kojomis, nes jos buvo pastebimai netiesios. Ligoniuko protas vystėsi labai normaliai - netgi sparčiau nei kai kurių bendraamžių: viskas buvo įdomu, viską reikėdavo paliesti pačiam. Smalsus ir judrus Mindaugas, tarsi paneigdamas įprastas medikų teorijas, pradėjo šliaužioti - rankytėmis nešiodavo savo kūną, vilkdamas sugipsuotas kojeles. Anot Mindaugo motinos Zinos Juškaitienės, vaikas buvo toks užsispyręs ir kantrus, kad nei drausminančios pastabos, nei paties nuovargis jo nenuramindavo. Tai buvo tarsi pirmasis ženklas, kad Mindaugas ne toks beviltiškas ligonis, kaip jį tėvams apibūdino medikai.
Kasmet po kelis mėnesius Mindaugas praleisdavo ligoninėse, paskui - ir sanatorijose. Vaikystėje jis patyrė penkias operacijas, viliantis kuo didesnės sėkmės dėl kūno lankstumo ir judrumo - juk ligoniukas, medikų nuostabai, pradėjo sėdėti! Šiandien Mindaugui kiekvieną operaciją (o jų būta nuo aštuonių mėnesių) primena skirtingi "Lego" rinkinėliai - tėvai jų nupirkdavo po kiekvienos operacijos. Kaip dabar sako pats Mindaugas, "Lego" kaladėlės ilgainiui jam tapusios simboliu - po trupinėlį kuriama ateities vizija, peraugančia į realybę, tarsi iš dalelių lipinamomis svajonėmis.
Iš nuobodulio pradėjo rašyti dienoraštį
Mokyklinio amžiaus sulaukusį Mindaugą pradėjo lankyti Šunskų pagrindinės mokyklos mokytojai - vaikas buvo mokomas namuose. Lietuvių kalbos mokytoja Aldona Černiauskienė pastebėjo, kad mokinukas sklandžiai dėsto mintis ir kuo toliau, tuo daugiau turi ką įdomiai pasakyti, todėl moksleivį paragino rašyti dienoraštį. Mindaugas šiandien sako, kad mokytojos patarimas jam tada atrodęs kaip eilinė užduotis, bet netrukus pats pastebėjo, kad rašant greičiau prabėga laikas, ne taip nuobodu laukti užeinant draugų, o vėliau tapo visai įdomu paskaitinėti prieš pusmetį ar dar anksčiau užrašytas mintis. Tos mintys - tai užfiksuoti Mindaugo kasdienybės darbeliai, pokalbiai su bendraamžiais, įspūdžiai. Mokytoja A. Černiauskienė Mindaugą pagirdavo, patardavo, į ką rašant atkreipti didesnį dėmesį, tačiau "metraštininkas" savo kūrybą labiau vertinti pradėjo tada, kai jo dienoraščiuose suguldytos mintys, tapusios vaizdeliais, vis dažniau pradėjo dominti mamą ir dvejais metais vyresnę seserį Oksaną.
Pradėjus mokytis penktosios klasės kursą, Šunskų mokyklos direktorė ir lietuvių kalbos mokytoja paragino Mindaugą mokyklą lankyti pačiam ir kasdien. Kaime tai buvo tiesiog akibrokštas, nes Mindaugo namiškiai tik per televiziją buvo matę, kad neįgalieji lygiomis teisėmis lanko mokyklas, tačiau minėtos pedagogės buvo įsitikinusios - Mindaugui tai tik į naudą. Nors pats vaikinas nelinkęs prisiminti, kokiais žvilgsniais bendramoksliai pirmaisiais metais varstė ratukuose judantį Mindaugą, jo motina prasitarė: buvę visko. Tačiau dabar, po penkerių metų kasdieninio riedėjimo į mokyklą, jaunuolis tekalba viena: ir jo klasė, ir kiti bendramoksliai - tiesiog šauni didelė šeima, jo nebeišskirianti, neatstumianti.
Tapo mokyklos įžymybe
Mindaugo talentas ir polinkis sklandžiai dėstyti mintis bei mokytojos A. Černiauskienės pastangos paskatino vaikiną dalyvauti jaunųjų literatų veikloje. Be dienoraščių, kuriuose guldavo kasdieniai įspūdžiai, Mindaugas pradėjo eiliuoti mintis apie juokingus nutikimus mokykloje, rašyti savotišką autobiografiją. Pastarojoje - neįgalaus jaunuolio išgyvenimai, pamąstymai, siekiai ir svajonės. Pati didžiausia svajonė - bėgioti. "...Šiąnakt sapnavau, kad bėgu. Net ne bėgu, o lekiu didžiuliais šuoliais. Pats sau atrodau toks didelis ir stiprus. (...) Plačiai mosuoju rankomis. Jaučiu vėsokus vėjo gūsius... Dievulėli, juk aš bėgu!" - tai eilutės iš Mindaugo kūrinio, išspausdinto neseniai išleistoje Marijampolės moksleivių kūrybos knygoje "Sūduvos glėby". Knygos sudarytojai stengėsi pamaloninti ir įamžinti pačius talentingiausius savo krašto jaunuosius literatus. Kadangi Mindaugas - tarp jų, jis nori nenori tapo mokyklos įžymybe.
- Galima sakyti, kad literatu tapau iš nuobodulio, o dabar ketinu tobulėti ir daugiau pasiekti šioje srityje, - dėstė Mindaugas. - Kūryba mane tarsi pakėlė nuo problemų, atvėrė akis, galvą prikišo įvairiausių norų. Neįsivaizduoju, kaip šiandien jausčiausi, jeigu nerašyčiau, nekurčiau. Nieko neveikiantis žmogus jau vien dėl to yra ligonis, nekalbant apie įgimtą fizinę negalią.
Mindaugas prasitarė, kad džiaugdamasis kasdienybe pasiekė ir kai kurių sveikatos rezultatų. Dabar jis gali atsistoti ir net šiek tiek pastovėti, nors tai kainuoja itin dideles pastangas ir kančią. Nors medikai tai vertina gana skeptiškai, Mindaugas nepraradęs vilties, kad valia, užsispyrimas, masažai ir treniruotės kada nors priartins jį prie svajonės vaikščioti.
Svarbiausia - norėti, siekti, savęs nepasmerkti
Tai Mindaugo gyvenimo taisyklės. Apsuptas draugų vaikinas visur kartu su jais dalyvauja, domisi jaunimo mada - kompiuterių bei mobiliųjų telefonų naujovėmis, netgi kartu žaidžia krepšinį. Šiuo žaidimu, kurį laiko pačiu vyriškiausiu, Mindaugą prieš penkerius metus sudomino mama. Tada tėtis kieme įtaisė krepšinio lentą. Pirmieji metimai, anot Mindaugo, buvo netaiklūs - "per trumpi" taikantis sėdint vežimėlyje, tačiau pamažu kamuolys pakluso neįgalaus, bet užsispyrusio jaunuolio rankoms. Dabar Mindaugo kieme dažnai susirenka draugų - krepšinio aistros liejasi visai kaip didžiosiose krepšinio aikštelėse, o Mindaugas, važinėdamas ratukais, valdo kamuolį lygiai taip pat, kaip ir bėgiojantys jo draugai.
- Paauglystėje galvodavau, kad mano gyvenimas - tai keturios sienos ir keli metrai pro langus matomo Šunskų vaizdo, - neslėpė Mindaugas. - Buvo tikrai nyku ir liūdna. Dabar žinau: būsiu laimingas tiek, kiek pats to norėsiu.
Mindaugas prasitarė, kad dar daugiau gyvybės jam įpūtė artima draugystė su keleriais metais jaunesne Živile, su kuria pernai susipažino stovykloje. Jaunuolių pasimatymai nereti, nors mergina gyvena visai kitoje apskrities savivaldybėje. Mindaugui itin smagu, kad šiam bendravimui labai pritaria ir jo, ir Živilės tėvai.
Optimizmo semiasi iš likimo brolių
- Daugiausia optimizmo aš semiuosi kur nors perskaitęs apie neįgalius žmones, kurie savęs "nenurašė", ir tokius ligonius pamatęs per televiziją, - atskleidė savo stiprybės šaltinį Mindaugas. - Tuomet visada pagalvoju: jeigu tas žmogus sugeba taip gyventi, tai negi aš kitoks? Mane labai "pripildo" svetimas skausmas, neįgaliųjų bėdos. Nesistebėkit - aš jiems nelinkiu tokio likimo, tačiau žinau, kad savo pavyzdžiu jie padeda ne vienam nelaimėliui, niekaip neįveikiančiam depresijos ir savigraužos. Būčiau laimingas, jeigu mano pavyzdžiu pasektų nors vienas likimo brolis.
Mindaugo mama Zina pasakojo, kad sūnus, kuriam jau dveji metai nereikia jokių ligoninių (moteris čia pat prietaringai nusispjovė), pats noriai mankštinasi ir, kaip ir daugelis jo bendraamžių, "auginasi raumenis" - kasdien po valandą kilnoja svarsčius, darydamas mažas pertraukėles, o išsvajotą rezultatą siekia priartinti gerdamas pomidorų sultis su įmuštu žaliu kiaušiniu. Anot Mindaugo, tai kažkur girdėtas receptas, kuris jam veiksmingas. Pokalbio klausydamasi vaikino mama nusijuokė, kad ištobulintas kūnas greičiausiai ruošiamas būsimiems šokių vakarams. Mindaugas to nepaneigė ir priminė, kad į poilsio vakarus jis mėgsta vaikščioti, tačiau kol kas - tik kaip žiūrovas. Visai kas kita - krepšinio treniruotės: jas būtinai lankytų, jeigu tik Marijampolėje veiktų neįgaliųjų krepšinio klubas.
Neįgalus sūnus - motinos ramstis
Ratukuose sėdintis Mindaugas - nėra tik "gyvas baldas" namuose, kaip sakė jo mama. Vaikinas pats pasikloja lovą, išsivalo kambarį, nuskuta bulves, supjausto daržoves. Yra sodinęs ir kasęs bulves. Anot Zinos Juškaitienės, sūnus jai - tvirtas ramstis. Ypač dvasine prasme. Daug laiko abu praleidę ligoninėse jiedu yra itin artimi - pasikalba kaip du geriausi draugai, nors motina nuolat primena Mindaugui, kad jis privalo vieną kitą paslaptį pasilikti ir sau. Ponia Zina sakė seniai nusišluosčiusi ašaras dėl sūnaus negalios - esą kai susitaikai su tuo, kas nebepakeičiama, tampa tarsi lengviau kvėpuoti. Svarbiausia, Zinos nuomone, rasti kur save realizuoti.
Z. Juškaitienė sakė, kad neįgalus sūnus niekada nekaltino jos dėl savo negalios, nors puikiai žino, kad jo liga įgimta. Šeimos pirmagimė taip pat sirgo šia įgimta liga ir mirė būdama vos dviejų mėnesių, o antroji duktė gimė visiškai sveika, todėl iš trečiojo gimdymo šeima taip pat tikėjosi sveiko kūdikio. Prieš keliolika metų nėščiosios retai būdavo nukreipiamos pas genetikos specialistus, todėl gimusio Mindaugo negalia sutuoktiniams buvo netikėta. Medikų teigimu, Mindaugo liga paveldima, tačiau Z. Juškaitienė nežino nė vieno savo ar vyro giminaičio, turėjusio tokią negalią. Moteriai sūnaus ligos šaknys - neatskleista paslaptis.
- Pastaraisiais metais neįgalūs žmonės jaučia nemažą valstybės dėmesį, todėl gyvena panašiai kaip sveikieji, - džiaugėsi Mindaugo mama. - Štai prie mūsų namo įrengė pandusą, kad sūnus galėtų lengvai pats važinėti į kambarį ir iš jo. Puoselėjame mintį greitai turėti kompiuterį, kurį mums pažadėjo savivaldybėje. Kelialapis Mindaugui į stovyklą - irgi atsakingų darbuotojų rūpestis. Reikia tik paties noro neužsidaryti namuose, ir gyvenimas neįgaliajam bei jo artimiesiems bus lengvesnis bei įdomesnis.
Kęsto VENCLOVO nuotr.:
- Mindaugas jau įsitikino, kad fizinę negalią galima kompensuoti įvairiais gyvenimo malonumais
